Pasiduoti dabarties akimirkai

Vasario mėnesį į Vilnių atvyksta vienas žymiausių Nyderlandų džiazo pianistų Peteris Beetsas. Augęs muzikantų šeimoje, savo karjerą jis pradėjo trio su savo broliais Mariumi ir Alexanderiu kaip ansamblis „The Beets Brothers“. Trio sėkmė lėmė tolesnę Peterio karjerą, pianistas scena dalijosi su tokiomis džiazo asmenybėmis kaip Jeffas Hamiltonas, Curtis Fulleris ar Chickas Corea. Vasario mėnesį Peteris Beetsas rengia koncertus su Kauno bigbendu Vilniuje, Kongresų rūmuose, ir Kauno valstybinėje filharmonijoje, kuriuose pristatys Fryderyko Chopino improvizaciją bliuzo tema „Chopin Meets The Blues“ („Chopinas susitinka bliuzą“). Kalbiname pianistą apie muzikos prasmę, pasirinktą gyvenimo būdą ir prieš dvidešimt metų vykusius pasirodymus Lietuvoje.  

Kodėl Jūs, džiazo pianistas, pasirinkote Chopino muziką?

Manau, kad Chopinas pats sau atrado džiazo muziką. Jo melodijos dainingos, tarsi vokalios. O melodiniai ornamentai labai susiję su bliuzo muzikai būdingu harmoniniu ir melodiniu judėjimu. Chopinas juk niekada nebuvo susidūręs su afrikietiškais ritmais bei melodijomis, kurios tapo džiazo ir bliuzo muzikos pagrindu, taigi savitas šios muzikos idėjas jis išrado pats ir panaudojo savo kūryboje. Šiame koncerte mes interpretuojame Chopino muziką savaip. Jungiame Chopino melodijas su afrikietiškais ritmais ir šiuo pagrindu improvizuojame. Išeina džiazas!

Kokiomis priemonėmis interpretuojate Chopino muziką, jungdami ją su bliuzu?

Džiazas ir klasikinė muzika yra visiškai skirtingi pasauliai. Interpretacijoje man svarbu suvokti ir įsisąmoninti Chopino harmoninį ir melodinį piešinius. Nekreipiame dėmesio į romantinės muzikos atlikimo stilistiką. Be abejo, norint interpretuoti Chopiną, reikia turėti tam tikrą techninį pasirengimą ir nemenkus klasikinio fortepijono atlikimo įgūdžius. Visi grupės nariai turi klasikinį muzikos išsilavinimą, tačiau tai, ką mes atliekame dabar, – visai kas kita. Į Chopiną žvelgiame laisvai. Juk ir pats kompozitorius savo kūrinius skambindavo skirtingai. Kiekvienas autorius ir atlikėjas koncerte daugiau ar mažiau improvizuoja.

Kaip muzikantas subrendote veikiamas Nyderlandų džiazo muzikos tradicijos. Kuo ši džiazo mokykla išsiskiria iš kitų?

Džiazas Nyderlanduose išpopuliarėjo maždaug nuo 1965 metų. Mano prioritetas – per muziką kurti ryšį su klausytojais. Dėl to savaime nesiekiu anarchijos ir chaoso scenoje, kas būdinga avangardiniam džiazui. Manau, jog Nyderlandų džiazas pasižymi šiokiu tokiu chaotiškumu, tačiau mano atlikimui tai nebūdinga.

Kaip siekiate paveikti Jūsų besiklausančią publiką?

Noriu jiems įrodyti, jog muzika gali žmogų pakylėti, nuimti naštą nuo pečių, įnešti grožio ir stiprybės į jų gyvenimą. Tikiu, jog muzika suteikta Dievo ir gali padėti žmonėms. Su muzika aš gyvenu kasdien. Tai mano didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir tikslas. Esu laimingas, nes galiu kasdien groti.

Džiazo muzikantai turi būti laisvi. Scenoje jie turėtų ieškoti garso, juntamo ore. Tai intuicija, tokios muzikos niekaip negali surepetuoti. Paprastai koncerte noriu groti apie tai, ką jaučiu ir kas vyksta aplink mane. Žvelgiu į publiką ir transliuoju Chopiną pagal tai, kokia yra akimirka, kokia erdvė ir koks laikas. Taigi muzikuoju kartu su publika. Aš improvizuoju – keičiuosi, prisitaikau prie aplinkos, prie savo jausmo, prie besiklausančiųjų. Chopinas čia tėra įrankis, padedantis man kurti ryšį su kitais. Taip kiekvienas pasirodymas tampa unikalus.  

Kaip apibūdintumėte savo, kaip muzikanto, gyvenimo būdą?

Žinau, jog kiti atlikėjai didžiąją metų dalį keliauja po pasaulį ir nuolat koncertuoja. Aš nenorėčiau taip gyventi. Gastroliuoju gal dešimt savaičių per metus, likusį laiką praleidžiu namie su šeima. Tuomet man malonu išvykti į gastroles ir dar maloniau iš jų sugrįžti.

Koks didžiausias Jūsų profesinio gyvenimo iššūkis?

Sunkiausia planuoti koncertų programas keleriems metams į priekį. Negaliu nuspėti, kas bus tada pasikeitę, ką norėsiu atlikti. Juk dažnai viskas susiklosto ne taip, kaip įsivaizdavau, ir kaip muzikantas augu visai kitokia kryptimi, nei esu numatęs. Siekiu nuolat koncertuoti ir tobulėti. Vienaip Chopiną atlikau prieš metus, šįmet jis gali skambėti visai kitaip. Skambindamas Chopiną jaučiuosi laisvas, galiu labai skirtingai interpretuoti jo kūrybą. Esu tarsi tapytojas, kuriam Chopino kompozicija suteikia popierių ir teptuką, kuriu savo muziką su tuo, kas jo yra duota.

Žinau, jog muzikavote nuo vaikystės, tačiau kažkuriuo metu studijavote teisę. Kaip galiausiai pasirinkote muziko kelią?

Tuo metu, kai studijavau teisę, buvau tik pradėjęs koncertuoti su grupe ir neturėjome daug galimybių pasirodyti. Tačiau mums labai greitai pradėjo sektis, žmonės norėjo mūsų klausytis, taigi pasirinkimas atėjo pats savaime. Sakoma, žirgų lenktynėse neverta statyti pinigų už kelis skirtingus žirgus, reikia rinktis vieną. Apsisprendimas atėjo natūraliai, savaime, kai grupė sulaukė sėkmės. Jei mūsų nebūtų kvietę dažnai koncertuoti, dabar gal būčiau teisininkas. Manau, jog dauguma didžiųjų gyvenimo sprendimų daromi natūraliai.

Ar koncertuose esate patyręs stiprių vidinių sukrėtimų, pakilimų?

Nors nieko tokio nesitikiu, nuolat siekiu stiprių muzikinių potyrių. Kai esi tam pasirengęs, kažkas tave užvaldo ir išjungia tavo sąmonę. Tuomet pats tampi klausytoju, stebi lyg kažkieno kito vedamus tavo pirštus, girdi viso to kuriamus garsus. Man tai kaip dvasinė praktika – pasineriu į tą akimirką.

Dažnai scenoje bendradarbiaujate su kitais muzikantais. Kaip tuomet keičiasi bendravimo, muzikos dinamika?

Su broliais mes vieni kitus, be abejo, labai gerai pažįstame. Tai privalumas, tačiau grojant su naujais žmonėmis kartais susikuria nauja energija, yra juntamas muzikavimo gaivumas. Grojant kartu scenoje svarbiausia yra pasitikėjimas. Kaip pianistas, pirmiausia susidraugauju su kontrabosininku. Grojant trio kontrabosininkas turi pajausti pianistą ir sekti paskui jį, nurodydamas improvizacijos kryptį perkusininkui.

Ar tai reiškia, jog muzikuojant trio pianistas vadovauja improvizacijai?

Taip, jeigu kontrabosininkas perima tą patį pianisto suteikiamą impulsą ir perduoda jį perkusininkui, tuomet trio tampa darniu vienetu ir didesnėje džiazinio ansamblio sudėtyje. Visi gali vieningai sekti solistą. Paprastai toks trio yra ansamblio ritminis pagrindas, taigi jo darna nepaprastai svarbi. Jeigu ansamblyje pianistas nejaučia bendrumo su ritminių instrumentų grupe – pasirodymas bus silpnas. Taigi, pianistas turi vesti kitus ritmo grupės muzikantus.  

Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su džiazo muzika?

Mano tėvas namuose įrašinėjo radijo koncertus, vykusius 1955–1960 metais. Turėjome Ellos Fitzgerald įrašų. Kai buvau ketverių, pirmą kartą juos išgirdau. Didžiausią įspūdį man paliko Oscaro Petersono atliekamas „Summertime“. Būdamas šešerių parduotuvėje radau „Charlie Parker and the strings“ įrašą. Jį išgirdęs supratau, jog noriu tapti džiazo muzikantu. Mąsčiau, kad tikrai nepagrosiu taip gerai, kaip Charlie’is Parkeris, tačiau bent jau turiu ko siekti. Gyvenime labai svarbu judėti kažko link. Aš judu link Charlie’o Parkerio.

Kas labiausiai Jums „surezonuoja“, kai klausotės kitų muzikantų pasirodymų ar įrašų?

Noriu, jog mano klausomi atlikėjai visiškai pasiduotų dabarties akimirkai ir viską paaukotų dėl buvimo šią akimirką. Tuomet galima išgirsti tikrąsias jų asmenybes, jų dvasią. Vis dėlto nedažnai tai patiriu koncertuose, nes atlikėjai varžosi ir netiki savo jėgomis. Visi didžiausi džiazo muzikantai mokėjo atsiduoti muzikai, laisvai ja komunikuoti. Net dabar, klausydamasis 1960-aisiais išleisto įrašo, jaučiu muzikantą, jaučiu jo sielą ir meilę. Argi tai ne stebuklas? 

Ar savo muzika stengiatės perteikti gyvenimiškas patirtis?

Tikrai taip. Iš gyvenime sukauptos patirties mokausi, ji mane skatina atleisti sau ir būti geru žmogumi tiek sau, tiek kitiems. Kasdien reflektuoju save, savo praeities poelgius ir įvykius. Vis dėlto gyvenu ir muzikuoju dabar, muzikoje stengiuosi perteikti su ateitimi siejamas viltis ir vizijas. Kartu su publika jaučiame dabarties akimirką ir dalijamės savo svajonėmis, nuojautomis dėl ateities. Tai šventė.  

Kokia gyvenimiška pamoka ar patarimas Jums tapo itin svarbus profesiniame kelyje?

Prisimenu, vieną kartą mano fortepijono mokytojas paklausė: „Ar myli muziką? Jei gerai pagrosi, ar būsi laimingas?“ Toliau jis kalbėjo taip: „Jei manai, jog Dievas nubaus tave už klaidas, pasakysiu, kad jis nebaudžia už klaidas grojant muziką. Taigi, kodėl tau nepagrojus gerai, jeigu tai tave pavers laimingu žmogumi? Grodamas turi klausytojams perteikti savo meilę muzikai.“ Šių mokytojo žodžių nepamiršau, jie nurodė visą tolesnę mano muzikavimo kryptį.

Ar pirmą kartą koncertuojate Lietuvoje?

Esu koncertavęs gal prieš 20 metų. Puikiai praleidau laiką. Koncertas vyko atviroje erdvėje, kažkur netoli turgaus. Vėliau koncertavome restorane medinėmis grindimis. Iki šiol prisimenu tą koncertą. Man atrodo, jog kartu muzikavo ir tuometinis miesto meras ar panašias pareigas užimantis asmuo. Jis grojo trimitu! Tai buvo puiki patirtis, gaila, jog po to dvidešimt metų negrįžau į Lietuvą. Bet dabar nekantraudamas laukiu savo pasirodymo!

Dėkoju už pokalbį!

Džiazo pianisto Peterio Beetso originali programa „Chopin Meets The Blues“ su Kauno bigbendu Lietuvoje: vasario 12 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose; vasario 14 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje