7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Akimirkos kadrai, fluxus, muzika ir vestuvės

Koncerto „Skambantys kadrai: performansai ir improvizacijos“ įspūdžiai

Ona Jarmalavičiūtė
Nr. 4 (1325), 2020-01-31
Muzika
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.

Tarsi sustabdyti laiko kąsniai, vos pastebimi mirktelėjimai, MO muziejaus mažojoje parodų salėje sausio 20-osios vakarą susiliejo fotografijos, improvizacijos ir performanso žanrai. Pasirodymas įvardijamas „skambančiais kadrais“ – Jono Meko (1922–2019) fotografijos ant sienų glaudžiai siejosi su jo amžininkų Gerhardo Rühmo (g. 1930) ir Dieterio Schnebelio (1930–2018) performansų kadrais, kartu susodintais ir sujungtais vestuvinio stalo. Ši sąjunga yra labai artima fluxus judėjimo prigimčiai, tiek J. Mekui, tiek ir performansų autoriams. Būtent fluxus atstovauja tarpiniam meno būviui, vienu metu įtraukiančiam skirtingus žanrus ir su jais kontrastuojančiam, skatinančiam meno plėtrą. Nors ir skirtingų rūšių, fotografijos, performansai ir improvizacijos komunikavo panašiomis priemonėmis – akimirkomis, mirksniais, kadrais, nuotrupomis.

 

Netikėtai nematomais performanso veikėjais tapo J. Meko fotografijose sugauti svarbūs jo gyvenimo žmonės. Čia iš visų pusių sceną supo kadrai iš J. Meko filmų – matėsi tokios asmenybės kaip Johnas Lennonas, Yoko Ono, Jurgis Mačiūnas, Jacqueline Kennedy Onassis, Elvis Presley, Peteris Kubelka, Oona Mekas ir kt. Šie užfiksuoti akimirksniai, pasak paties J. Meko, yra daugybę prasmių slepiantis komunikacijos būdas. Pati paroda vadinama „Mekas mirksi geriau“ ir joje įrodoma, jog mirksėjimu galima išreikšti tiek pritarimą, tiek pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą.

 

Šioje prasmėmis įkrautoje parodos aplinkoje žiūrovams nekantriai spraudžiantis salės gale, slegiant prikvėpuotam, smilkalų tonais persismelkusiam orui, visai kitokius, skambančius kadrus pristatė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šiuolaikinės muzikos programos studentai (parengti ir vadovaujami Vykinto Baltako, Liudo Mockūno, Arno Mikalkėno), muzikinėmis nuotraukomis paversdami žymius Gerhardo Rühmo ir Dieterio Schnebelio performansus. Tai Europos operos akademijos laboratorijos (EOALAB) programos renginys, kurio pirmoje dalyje vyko minėti performansai, o antroje skambėjo laisva, gaivališka muzikos improvizacija.

 

Performansas dažnai suvokiamas kaip konceptualus, trumpalaikis teatrališkas veiksmas, atliekamas žmonių akivaizdoje pagal iš anksto numatytą scenarijų. Dažnai pagrindinė performanso raiškos priemonė yra paties menininko kūnas. Nuo žanro atsiradimo pradžios 8-ajame dešimtmetyje performansai dažnai stebino ir net šokiravo žiūrovus. Šiais laikais tai yra viena paveikiausių meno formų. Vis dėlto Lietuvos scenose ji nėra plačiai paplitusi, taigi toks performansą ir improvizaciją jungiantis renginys buvo maloni staigmena.
 

Patalpa perpildyta – žmonių, nuotraukų. Nuolat juntamas kvėpavimas, judėjimas, murmesys. Kitame salės gale klausytojų laukia smalsumą masinantis pailgas balta staltiese apklotas vestuvinis stalas, nukrautas gėrimais ir muzikos instrumentais, skiriantis sceną ir žiūrovus. Tiesa, vaizdas scenoje iš salės galo buvo vargiai įžiūrimas, taigi ant stalo galėjo būti ir dar kitokių rakandų. Didžioji performanso dalis vyko užstalėje, prie stalo susėdus visiems muzikantams. Už jo esantys atlikėjai kurstė dar didesnį smalsumą, nes savo veidus buvo prisidengę laikraščiais. Ryškiai centre matėsi tik nuotaka, kuri ir pradėjo pasirodymą nuo solo atlikto Gerhardo Rühmo performanso „Ein Lautgedicht“ („Garsinis eilėraštis“). Čia skaitomas tekstas, sudarytas tik iš k, t, p, b, g, d raidžių. Vis dėlto veikėjai scenoje šiam skambesiui suteikė kitų spalvų ir visai kitą emocinį krūvį – nuotaka, solo pradėjusi raidžių „skaičiuotę“, apmąstė savo dalią ir padėtį, į kurią papuolė. Kadangi kol kas scenoje matėme tik ilgą, gėrimais ir instrumentais nuklotą stalą bei laikraščiais veidus pridengusius svečius, balta nuotaka buvo vienintelis veikiantis objektas, o jos emocingas priebalsių monologas bandė išreikšti tai, ką žiūrovui sunku iškoduoti. Taigi pasirodymo pradžia buvo miglota, bet intriguojanti.

 

Žaidimas su raidėmis tęsėsi kitame performanse – Schnebelio „Poem für 4 Köpfe“ („Eilėraštis keturiems“). Šis kūrinys susijęs su minėtų dalyvių veidų atskleidimu – pagal suskaidyto ritmo garsus jie judino galvas ir taip gyvino pasirodymo veiksmą. Vėliau sekęs dar vienas Rühmo performansas „Eine Cimarosa Sonate gesprochen“ (Kalbamoji Cimarosos sonata“) buvo taip pat sudarytas iš raidžių, tik šįkart balsių. Tai kūrė atviresnį, emocionalesnį skambesį.

 

Žymus vokiečių kompozitorius, teologas ir muzikologas Dieteris Schnebelis (1930–2018) išgarsėjo dėl savo eksperimentinės muzikos kompozicijų. Per visą karjerą šio menininko muzikinė raiška buvo itin nepastovi. Pradėjęs nuo serialistinės muzikos, vėliau eksperimentavo su balsu ir gyvenimo pabaigoje kūrė sakralines kompozicijas. Jis suformavo savitą estetiką, į muzikinį veiksmą įtraukdamas atlikėjo kūną, gestus, garsus ir aplinkos kontekstą. Taip Schnebelis tapo savito žanro – hibrido tarp muzikos ir teatro – pradininku. Ši atviro kūrinio koncepcija rėmėsi fluxus idėjomis.

 

Schnebelis sukūrė kompoziciją „Museumsstücke“ („Muziejų kūriniai“, 1994–1995), skirtą atlikti specialiai Modernaus meno muziejuje Niujorke (MoMa). Tai dvi muzikinio teatro spektaklių kolekcijos, kurias sudaro nedideli eksperimentiniai performansai, įkvėpti kitų to meto menininkų (Yveso Kleino, Güntherio Weselero, Georgo Groszo, Roberto Indianos ir Hannos Höch). Tai buvo savotiškos šių asmenybių kūrybos garsinės nuotraukos, pabrėžiančios menininkų saitus su fluxus. Šios kompozicijos dažnai buvo įvardijamos kaip muzikiniai paveikslai, kuriuose Schnebelis rėmėsi tipiškais „vaizduojamų“ menininkų kūrimo metodais. Tokie muzikiniai dailininkų kadrai dar labiau susieja performansą su „Mekas mirksi geriau“ paroda. Šiame koncerte skambėjo tokie Schnebelio kūriniai kaip „Poem fur 4 Köpfe“, „Robert Indiana“, „Günther Uecker“, „Poem fur 1 Springer“, „Günther Weseler“, „Georg Grosz - > Hanna Höch“, „Styphos for two instruments“, „Yves Klein“.

 

Koncerto programą papildė ir Gerhardo Rühmo (g. 1930) – menininko, peržengiančio skirtingų žanrų ribas, – kompozicijos. Tai austrų rašytojas, vaizduojamo meno kūrėjas, kompozitorius, atlikėjas, radijo ir teatro autorius bei leidėjas, eksperimentinės poezijos pradininkas. Iš pradžių Rühmas studijavo kompoziciją ir rytietišką muziką, bet netrukus susidomėjo kalba ir literatūra. Kūrėjas ieškojo radikaliai naujų literatūros formų, traktuodamas kalbą kaip vaizdinę ir akustinę terpę. Jo meninė praktika buvo grindžiama absoliutaus tarpdiscipliniškumo supratimu, todėl jis dirbo muzikos, literatūros ir vaizduojamojo meno srityse. Rühmo garso kūriniai, skambėję šiame pasirodyme („Ein Lautgedicht“; „Eine Cimarosa Sonate gesprochen“), yra puikūs novatoriškų radijo spektaklių ir akustinio meno pavyzdžiai.

 

Antroje koncerto dalyje girdėjome improvizacinę muziką. Tai bendrai kurtos (vadovaujant L. Mockūnui ir A. Mikalkėnui) kompozicijos, sumanytus ir improvizuotus elementus įvelkant į struktūrinius muzikinius audinius. Čia nepaprastai žavėjo muzikantų energija ir gebėjimas laisvai kalbėti bei žaisti muzika.

 

Apibendrinus įspūdžius, šis vakaras buvo nepaprastai energingas ir gaivališkas. Ypač netikėtas sprendimas sujungti dviejų su fluxus susijusių menininkų performansus ir išplėsti juos bendra „vestuvių“ koncepcija, su vėluojančiu jaunikiu, šuoliavimo šokių numeriu, laikraščiais, nušaunamais svečiais, pabėgusia nuotaka ir pučiamųjų ansamblio improvizacija. Vizualiai pasirodymas nepabodo, mainantis scenai po scenos, įvykiui genant įvykį, provokuojančiai komiškumui persipinant su absurdu ir ironija, kurstančiais žiūrovų vaizduotę. Atlikėjų pasirodymai buvo žaismingi ir išradingi, kiekvieną kartą, kai žiūrovas manė nuspėsiantis, kas vyks toliau, veiksmas scenoje šoktelėdavo ir sprendėsi visai kitaip. Šitoks kūrybingas pastatymas (autoriai – jaunieji Oskaro Koršunovo teatro režisieriai Urtė Sėjūnaitė ir Augtumas Danielius Harneris) naujomis prasmėmis praturtino gerai žinomus XX a. performansus.

 

Svarbiausias šiame koncerte buvo kelių menų susiliejimo organiškumas, o vyksmas plėtotas pasitelkus muzikos ir kalbos sąveiką. Šių menų dermės transliavimas per performansus ir improvizacijas suteikė pasirodymui labai daug žavesio. Grota, improvizuota, muzikuota su gaivališku entuziazmu. Taip sušoktos iš tiesų šaunios muzikinių, literatūrinių ir fotografijos kadrų vestuvės.

Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
„Skambantys kadrai“. Salomėja Kalvelytė, Mikas Kurtinaitis, Lina Rovaitė, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė. M. Endriuškos nuotr.
„Skambantys kadrai“. Salomėja Kalvelytė, Mikas Kurtinaitis, Lina Rovaitė, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Liudas Mockūnas, Matas Samulionis, Simas Petkevičius. M. Endriuškos nuotr.
Liudas Mockūnas, Matas Samulionis, Simas Petkevičius. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Lina Rostovaitė. M. Endriuškos nuotr.
Lina Rostovaitė. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Koncerto „Skambantys kadrai“ akimirka. M. Endriuškos nuotr.
Kęstutis Zubavičius. M. Endriuškos nuotr.
Kęstutis Zubavičius. M. Endriuškos nuotr.