Lietuvos kamerinio orkestro skambesys

Sausio 25-osios vakarą Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo Lietuvos kamerinio orkestro ir pianisto Igno Maknicko atliekama Wolfgango Amadeus Mozarto muzika: operos „Visos jos tokios“ uvertiūra, Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 21 C-dur, KV 467, bei Simfonija Nr. 41 C-dur, KV 551 („Jupiterio“). Koncertui dirigavo Vilmantas Kaliūnas.

Tą dieną Vilniaus miestas minėjo savo gimtadienį, tad koncertas, kurį siejo C-dur tonacija, šventiška ir pakili nuotaika, tarsi vainikavo šventę. Nors mieste šurmuliavo minios žmonių, filharmonijos salė buvo sausakimša. Publikos lūkesčiai pajusti Mozarto muzikos efektą pasiteisino su kaupu.

Pianistas Ignas Maknickas – gimęs Kalifornijoje, studijavęs Lietuvoje, dabar Londono karališkosios muzikos akademijos studentas – yra laimėjęs ne vieną prestižinį konkursą ir įrodęs savo talentą. Jo skambinamas koncertas fortepijonui užbūrė melodingumu bei pianisto technikos galimybėmis. Puikiai pažįstame žaismingą, nuotaikingą ir džiugią Mozarto muziką, kas yra tikra palaima klausytojų ausims, tačiau jos atlikimas – kietas riešutėlis, reikalaujantis daug pastangų. Nuostabaus grožio ir bene žinomiausia – antroji kūrinio dalis (Andante), tad publikos veiduose pastebėjau šypseną kaipmat atpažinus net ir filmuose, reklamose ar kitur skambančią melodiją. Preciziška technika pasižymintis Ignas Maknickas puikiai išjautė pakilių emocijų kupiną kūrinį, išlaikė tolygius tempus, neskubėjo ir nevertė orkestro lėkti jam iš paskos. Įdomi Mozarto muzikos dinamika, kurios kontrastų šuoliai verčia paplušėti net meistriškiausius atlikėjus. Atlikti Mozartą taip, kaip, mums atrodytų, norėjo kompozitorius – ilgo darbo rezultatas.

Antroje koncerto dalyje išgirdome bene žinomiausią kompozitoriaus simfoniją, vadinamą „Jupiterio“. Simfonija sukurta 1788 m., o vadinama „Jupiterio“ kompozitoriui siekus sukurti didingą epinę struktūrą: iškilminga pirma dalis Allegro vivace, sukurianti šventinę nuotaiką; antroji Andante cantabile šiek tiek lyriškesnė, turinti nuostabų muzikinį motyvą, kuris vingiuoja per visą Mozarto kūrybą (klausantis simfonijos galima išgirsti ne vieną muzikinį fragmentą iš ankstesnių kompozitoriaus kūrinių); veržli ir atkakli trečioji Menuetto: Allegretto yra trumpiausia, tačiau intensyvumu nenusileidžia finalui Molto allegro. Finale plėtojama tema kartojama keletą kartų, dinamiškai auginama, kol, pasiekusi didžiulę įtampą, tarytum sprogsta, – tai sukėlė audringas publikos ovacijas.

Vilmantas Kaliūnas dirigavo emocingais, o kartu ir grakščiais mostais. Per visą koncertą dirigentas nuoširdžiai šypsojosi, nors veide galima buvo įžvelgti ir įtampos bei jaudulio. Tačiau to nesijautė nei iš orkestro grojimo, nei iš pačios muzikos. Tad džiugu, kad šis sparčiai karjeros laiptais kylantis dirigentas Lietuvoje pasirodo vis dažniau ir publika jam negaili ovacijų.

Mozarto muzikos efektą visapusiškai atskleidė ir kiekvieno širdį savo atlikimu palietė išskirtiniai atlikėjai – Lietuvos kamerinis orkestras, vedamas Vilmanto Kaliūno, bei solistas Ignas Maknickas. Norisi vėl išvysti juos scenoje.