Simfoniniai šokiai su liūdesio šešėliais

Kai scenoje išgirsti neseniai išėjusio žmogaus kompoziciją, per kūną nubėga šiurpuliai, kurie dar ilgai kamuoja ir lengvai nepaleidžia. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) vasario 1-ąją pakvietė į koncertą su iškiliu violončelininku David Geringu ir dirigentu iš Rusijos Jurijumi Serovu. Koncertą kolektyvas pradėjo pernai amžinybėn iškeliavusio kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo (1945–2019) Adagio iš baleto „Dezdemona“ violončelei ir styginiams (baleto premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko 2005 m.; beje, šis baletas yra susijęs ir su dirigentu Jonu Aleksa (1939–2005), kuris rengė veikalo premjerą prieš pat savo mirtį). Tai jautrus ir sudėtingas kūrinys, kuriam reikia susikaupti, o po Šenderovo netekties ši kompozicija įgauna visiškai kitokią prasmę.

D. Geringą, koncertuojantį žymiausiose pasaulio salėse, sausakimšai susirinkusi publika iškart sutiko griausmingais plojimais, tad ko reikėjo tikėtis po pagrindinio vakaro kūrinio – Dmitrijaus Šostakovičiaus Koncerto violončelei ir orkestrui Nr. 2 G-dur, op. 126, – galite įsivaizduoti patys.

Teigiama, kad Antrasis koncertas violončelei ir orkestrui Šostakovičiui kėlė nemažai rūpesčių. Šis kūrinys, kaip ir Ketvirtoji simfonija, Devintasis styginių kvartetas bei žymioji Simfonija Nr. 15, komponuotas gana komplikuotai. Pirmoji kūrinio dalis Largo iš pradžių buvo sumanyta kaip naujos simfonijos pradžia. Vėliau Šostakovičius šios idėjos atsisakė, dalį perkūrė ir pritaikė koncertui. Finalas parašytas greitai, bet pradėjus repetuoti vis buvo perkuriamas. Yra žinoma, jog iškiliam violončelininkui Mstislavui Rostropovičiui (jo mokinys yra D. Geringas) kompozitorius prisipažino, kad koncerto finalą kelis kartus rašė vis iš naujo. Galų gale Šostakovičius Rostropovičiui leido keisti solisto kadencijas, nes paties sukurtos autoriui nepatiko. Opusas dažnai vadinamas „simfonija su violončelės solo“, o jį pagriežti gali tik aukščiausio meistriškumo muzikai, koks yra David Geringas. Publika atlikėjus apdovanojo aplodismentais.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Sergejaus Rachmaninovo „Simfoniniai šokiai“, op. 45. Tai paskutinis šio rusų genijaus kūrinys, tarsi apibendrinantis jo kūrybos kelią. Keturios kūrinio dalys su gerai žinoma aštriai charakteringa ir plačios melodikos pirmąja, nuostabiu valsu antrojoje, ekspresyvia trečiąja ir griausmingu finalu, skambėjo puikiai. Tik finalą variniai pučiamieji nejučia pavertė savo solo numeriu, nes kitų instrumentų grupių kartais tiesiog nesigirdėjo.

Vis dėlto Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro skambesys, ištobulintas dar maestro Juozo Domarko, žavi emocingumu ir muzikantų susigrojimu. Atskiros instrumentų grupės skamba išties puikiai ir be jokių klaidų. Kad ir valtornos, dėl instrumento specifikos paprastai turinčios daugiausia sunkumų, grojo labai lygiai ir tiksliai, tarsi įrodydamos LNSO esant vieną geriausių Europos orkestrų.

Koncerto dirigentas Jurijus Serovas – daugiaplanis muzikas, puikus pianistas (beje, kitą dieną, vasario 2-ąją, surengė koncertą su dainininke Mila Shkirtil Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). Tačiau koncerte filharmonijoje jis dirigavo neįprastai: be batutos ir, atrodė, nesinchroniškais judesiais. Tai kažkiek priminė specifinę Valerijaus Gergijevo „drebančios rankos“ techniką. Kartkartėmis atrodė, kad orkestras groja pats, o dirigentas taikosi prie muzikantų. Tokie opusai kaip Šostakovičiaus ar Rachmaninovo ir orkestrui, ir dirigentui kelia itin sudėtingus uždavinius. Net matėsi, kad muzikantai skaičiuoja ritmą. Tačiau griausmingos ovacijos patvirtino aukštą muzikų profesionalumą ir atlikimo kokybę. Koncertas buvo kupinas šiltų įspūdžių ir, deja, liūdnų apmąstymų apie tą savaitę užklupusias muzikų bendruomenės netektis.