Muzikinės šypsenos

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) per sezoną surengia nuo 15 iki 20 koncertų. Keli iš jų – sezono atidarymo, orkestro gimtadienio ir uždarymo – kasmet būna išskirtiniai. Ne todėl, kad į juos ateina kažkas iš valstybės vadovų, bet todėl, kad tokių koncertų programas galima pavadinti elitinėmis, unikaliomis. Orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius visuomet stebina savo koncertų koncepcijomis. Kiek opusų būtent jo pastangomis Lietuvoje suskambo pirmą kartą, kiek iškilių asmenybių koncertavo nors ir tragiškuose Kongresų rūmuose ir džiugino publiką!

31-asis orkestro gimtadienis sausio 31 d. (gražus skaičių sutapimas) buvo, galima sakyti, paprastas koncertas. Tik jam tiktų posakis, kad genialumas slypi paprastume. Pilnutėlė Kongresų rūmų salė (bilietai išpirkti dar prieš gerą mėnesį), fojė vaišinamasi šampanu, fotografuojamasi, o prasidėjus koncertui vietoj įprastos vedėjos scenoje pamatome du aktorius – Kirilą Glušajevą ir Audrių Bružą. Tai intriguoja, publika greitai įsitraukia į linksmą aktorių dialogą.

Koncerte atskirai pagrojo visos 15 orkestro grupių, visi rodė savo meistrystę ir instrumentų skambesio spalvas. Koncertas netgi labiau panėšėjo į edukacinį, skirtą vaikams susipažinti su instrumentais. Tačiau buvo labai įdomu.

Koncertą pradėjo I ir II smuikų grupės, jos atliko Antonio Vivaldi Koncertą smuikams ir basso continuo h-moll. Gražus, energingas kūrinys publiką užkrėtė žaisminga barokine nuotaika. Sceną palikus muzikantams, aktoriai užkalbino orkestro koncertmeisterį Zbignevą Levickį, o šis papasakojo keletą nuotaikingų istorijų. Koncerto vedėjai kiekvienai grupei buvo sugalvoję po istoriją, kuria besidalindami gana įtaigiai ir linksmai improvizavo.

Po smuikų į sceną žengė fleitų grupė, ji atliko „Nice“ ir „Javea“ iš prancūzų fleitininko ir kompozitoriaus Raymondo Guiot kompozicijos „Džiazo divertismentas“. Nuotaikinga džiazo muzika galutinai atpalaidavo publiką. Būtent po fleitų pasirodymo žmonės dar energingiau visus muzikantus pasitiko ir išlydėjo gausiais aplodismentais.

Obojininkai atliko Pierre’o Maxo Dubois „Lou Cascarelet, Danses Provencales“; valtornininkai, apie kuriuos aktoriai juokavo, kad instrumentuose jie laiko visą savo turtą, pagrojo Ferdinando Radeckio maršą, paįvairintą teatrine improvizacija. Vienas iš valtornininkų į sceną žengė su akordeonu ir vokiška medžiotojo kepure. Kol muzikantas mėgavosi scenos šlove grodamas įvairias populiarias melodijas, kiti valtornų grupės nariai liko stovėti scenos pašonėje ir visaip bandė perspėti kolegą, kad šis vis pradeda groti ne tą kūrinį. Tai buvo dar vienas iš tą vakarą praskaidrinusių žaismingų elementų, skirtas ne tik muzikuoti, bet ir bendrauti su publika, atsikratyti streso.

Pirmoje koncerto dalyje dar pasirodė trimitai su Erico Moraleso kompozicija „Ciklonas“; fagotai pagrojo Čilėje gyvenančio lietuvių fagotininko ir kompozitoriaus Žilvino Smalio „Tango“ (salėje esantį kompozitorių pasveikinome aplodismentais), o kontrabosai atliko visiems puikiai pažįstamą Carlo Maria von Weberio įžangą ir medžiotojų chorą iš operos „Laisvasis šaulys“.

Antroje koncerto dalyje violončelių grupė griežė Davido Popperio Koncertinį polonezą violončelių ansambliui, op. 14 (Valterio Dešpalio aranžuotė); apsirengę niūriais vienuolių abitais klarnetininkai pagrojo Camille’io Saint-Saënso „Mirties šokį“; trombonininkai kartu su tūba atliko Jeffrey Agrelo „Gospel time“, o arfininkė Vilija Grencevičiūtė sužavėjo publiką Aleksandro Glazunovo Šokiu iš baleto „Raimonda“. Šviesiomis ir užburiančiomis spalvomis suskambo altai, šiai grupei griežiant George’o Friedricho Händelio „Šebos karalienės atvykimą“ iš operos „Saliamonas“ bei George’o Gershwino „It Ain’t Necessarily So“ (Juliano Milone aranžuotė). Vėliau varinių pučiamųjų kvintetas atliko Rafaelio Mendezo „Virdžinijos makareną“, o grupių pasirodymus užbaigė mušamųjų grupė, visus ant kojų beveik pakėlusi su Wolfgango Sonntago „Fiesta Marimbana“.

Koncerto kulminacijai susirinko visas simfoninis orkestras. Vedamas Gintaro Rinkevičiaus, kolektyvas atliko Rimanto Giedraičio išradingai sukomponuotą popuri, kuriame išgirdome įvairių simfonijų, operų arijų, šokių, maršų ir kitų visiems puikiai žinomų kūrinių fragmentus. Galima sakyti, jog per šias dešimt minučių šmėstelėjo populiariausi pasaulio muzikos lobyno opusai, kuriuos šis orkestras per 31-erius metus yra ne kartą atlikęs. Sulig paskutiniais akordais iššovė šventinės salvės, o po koncerto muzikantai mėgavosi skaniu tortu. Laimingų metų, mielas LVSO!