Muzika
Tai vienos kompaktinės plokštelės viršelyje išdėstyti žodžiai, savaimingai sudarantys jautriai skambantį junginį. Šis kaip tik pradeda „Melancolia“ pasakojimą: pradžioje – žodžiais (kompaktinės plokštelės bukleto teksto autorė – Beata Baublinskienė), vėliau – muzika, kurią atlieka pianistė Mūza Rubackytė, jos mama pianistė, pedagogė Taïsa Teresė Gomolickaitė-Rubackienė, tėvas dainininkas Vladimiras Rubackis, teta pianistė, pedagogė Irena Gomolickaitė. Skaityti šį pasakojimą galima įvairiu režimu: nuo pradžių iki pabaigos, nuo pabaigos ligi pradžių arba pasirinkta sava tvarka, nes kiekviena padala skatina atminties darbą, procesą, kai muzikos kūrinys ar jo fragmentas savaip asmeninasi. Ir nebūtinai tai susitapatina su plokštelės sumanytojos Mūzos Rubackytės intymiąja „programa“. Manau, pianistė suprastų ir tuos plokštelės klausytojus, kuriems ši kūrinių kompozicija padiktavo dar ir savus klausymosi, atminties užnugarius, praplėtė prisiminimų kontekstus, nes jie ima ir atsiranda be jokio išankstinio sąmoningo plano. Cituoju Edmundą Gedgaudą: „Atmintis išliko, ji ir toliau tvers. O Tradicija smuktelėjo į duobę. Neištiesėme jai rankos, nepasiūlėme senų drapanų pakeisti naujesniu drabužiu. Siaučiant 2014 metų Kaziuko mugei (smarkiai pakitusiai), į Katedrą žvelgiančiame Rudnickio kavinės lange aptikau triraidį KFC, sakyte sakantį: „pamirškit...“ O kas toliau?“ (Edmundas Gedgaudas. Prisijaukinant Vilnių, Versus aureus, 2015, p. 180).
Šioje plokštelėje aptinkame tarsi laikiną nuraminimą to ne vienam iškylančio liūdnoko klausimo – o kas toliau? Ak, jeigu šios plokštelės giluminė išraiška kažkaip paveiktų tuos, kuriems Vilnius tėra „statybų plotas“, o ne istorija, savita atmosfera, istorinė pašvaistė, jaukus prieglobstis... Juk nepakanka „lentelių“ ant pastatų, paminklų atidengimo iškilmių – reikia dar ir giluminio, valingo noro, tęstinumo pastangos, kad išliktų autentiškas dvasinis turinys, ne tik kartkartėmis suplevenantis, bet ir nuolat, be atvangos kalbantis. Vilnius nėra „proginis“ miestas, jis, kad ir kaip būtų, amžinas, nepaisant kai kurių merkantiliškų įsitikinimų.
Plokštelės sambūvį sudaro įvairių kompozitorių stilistiniai balsai – nuo Domenico Scarlatti Sonatos f-moll, K. 466 (pradinis impulsas), Ludwigo van Beethoveno, Wolfgango Amadeus Mozarto, Dmitrijaus Šostakovičiaus koncertų, Aleksandro Skriabino, Camille’io Saint-Saënso, Ferenco Liszto, Césaro Francko, Franzo Schuberto, Piotro Čaikovskio iki Claude’o Debussy, Aleksandro Kačanausko kūrinių. Įvairovės įvairovė? Ne, įvairovės visuma, subordinuota visuma. Tai tikrai neprimena pagal grožį surinktų muzikinių karoliukų, nes svarbiausią vaidmenį vaidina muzikinės (gyvenimiškos) patirties stotelės – juk būna, kad iš kūrinio visumos kartais labiausiai įkrinta kai kas, o gal net tik viena kuri muzikinė tema, už kurios vėliau kažkodėl atsiveria labirintai iki pat dangaus. Ir gal tos patirtys padaro esmingą įtaką pasirenkant gyvenimo temą (apie ją – pabaigoje).
Kuo dar žavi šios plokštelės kompozicija? Joje ypač svarbus tonacinis planas, tai tartum didinga moduliacija iš f-moll (Scarlatti) į Des-dur (Debussy) – o, kaip šį santykį mėgo Schubertas, moduliacijomis į „šeštą žemą“ išgraviravęs savo vėlyvųjų opusų kulminacijas! Tad ši tonacinio plano logika sąlygoja nuostabų klausymą „iš kairės į dešinę“, nes tai yra toji tonacijų seka, kuri kiekvienam muzikui yra labai iškalbinga. O tai – f, As, c-C, a, E, h, B, fis (ges), g, Es, B, g, d, ir staiga – Anapusybės pasaulis, suskambantis Des-dur tonacijoje. Taip, tai Debussy „Claire de Lune“ („Mėnulio šviesa“), skambinamas Mūzos Rubackytės.
Čia iš tikrųjų galėčiau pateikti sąrašėlį žmonių, kuriuos labai jautriai paveikė šis Mūzos Rubackytės sudarytas įrašas plokštelėje dėl keleto dalykų. Vienas jų ypatingu matmeniu kaip alternatyva atsiveria nūdienos varžybose dėl kovos „kas jaunesnis, tas geresnis“. Tai besąlygiška pagarba savoms šaknims, ištakoms, šaltiniams, saviems Mokytojams, artimiesiems, tiems esminiams meno skiepams, kuriems negalioja senaties terminas, kuriems tereikia vieno – deramos, kad ir kuklios, atminties, pagarbos.
Plokštelės knygelėje užrašytas šio leidinio autorės paskyrimas: „Albumą „Melancolia“ dedikuoju Anapilin išėjusiai savo mylimai Mamai Taïsai Teresei Gomolickaitei-Rubackienei ir visai savo muzikų šeimai, kuri man suteikė gyvenimo Temą: Tetai Irenai Gomolickaitei, Tėvui Vladimirui Rubackiui.“
P. S. Būtina paminėti ir kitus šios kompaktinės plokštelės kūrybos bendradarbius: tai garso meistrai – Arūnas Zujus, Vilius Keras, vertėja Sonata Zubovienė, fotografai Arūnas Baltėnas, Dmitrijus Matvejevas, Michailas Raškovskis, dailininkas Tomas Liutkevičius, Vilniaus fortepijono festivalis, Nacionalinė filharmonija.
