Romantikai Nacionalinėje filharmonijoje

Nuo pat vaikystės šių eilučių autorius, girdėdamas kamerinę muziką koncertų salėse, muistydavosi kėdėje ir nesuprasdavo, kaip galima kelias valandas sėdėti ir mėgautis kelių atlikėjų atliekamais kūriniais. Tačiau po truputį išaugo suvokimas, jog klausantis šios nuostabios muzikos gali įsivaizduoti tą romantinę dvasią, mintimis nusikelti į mažą butą ar kambarėlį Vienoje, Prahoje ar Milane, kur žvakių šviesoje ir kūrybiniame chaose gimsta muzika.

Sausio 22-ąją Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvyko Valstybinio Vilniaus kvarteto –Dalia Kuznecovaitė (I smuikas), Artūras Šilalė (II smuikas), Kristina Anusevičiūtė (altas, tąvakar pakeitusi Girdutį Jakaitį) ir Augustinas Vasiliauskas (violončelė) – koncertas, kuriame skambėjo bene iškiliausių romantikų Johanneso Brahmso ir Felixo Mendelssohno kūriniai.

Pakili ir šilta nuotaika buvo jaučiama jau nuo pirmųjų akordų, o filharmonijos salė, akustiškai palankiausia kameriniams koncertams, sužydėjo pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Galima buvo pasijusti tarsi geriausioje Europos koncertų salėje.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Brahmso Styginių kvartetas Nr. 1, op. 51 c-moll. Kompozitorius ilgai ir lėtai rašė savo pirmuosius du styginių kvartetus. Iš Josifo Joachimo laiško yra žinoma, kad 1865 m. Brahmsas jau buvo pradėjęs kurti pirmąjį kvartetą, tačiau iki galo nėra aišku, ar tai tas pats kūrinys, kuris yra įvardijamas kaip pirmasis kvartetas. Po kūrinio premjeros kompozitorius liko nepatenkintas. Prabėgus metams Brahmsas išvyko atostogauti į mažą miestelį piečiau Miuncheno. Leisdamas vasarą prie ežero kompozitorius ėmėsi taisyti savo pirmąjį kvartetą.

Brahmso gyvenimo periodu styginių kvartetai buvo suvokiami per Ludwigo van Beethoveno fenomeno prizmę, šio kompozitoriaus įtaka jautėsi ne vieno autoriaus darbuose. Tad kūrėjams teko nemenka užduotis kurti savitą braižą, stengiantis nutolti nuo Beethoveno manieros.

Valstybinis Vilniaus kvartetas visas keturias šio kūrinio dalis atliko nepriekaištingai. Puiki dinamikos skalė, spalvų koloritas, aiškūs bei ryškūs akcentai – visa tai išgirdome koncerte. Deja, dalis publikos, matyt, iš susižavėjimo, nusprendė ploti tarp dalių. Tad salėje buvo jaučiama šiokia tokia įtampa, matoma net ir atlikėjų veiduose. 

Antroje koncerto dalyje, prasidėjusioje vedėjos prašymu neploti tarp dalių (šis prašymas taip ir nebuvo išgirstas), skambėjo Mendelssohno Fortepijoninis sekstetas, op. 110 D-dur, fortepijonui, smuikui, dviem altams, violončelei ir kontrabosui. Fortepijono partiją atliko Rokas Valuntonis,  kontraboso – Dainius Rudvalis, o antruoju altu griežė smuiką į šalį padėjęs Artūras Šilalė. Pasak atlikėjų, šis sekstetas Lietuvos koncertų salėse dar nėra skambėjęs, tad publikai buvo pateikta savotiška šio kūrinio premjera.

Sekstetą kompozitorius sukūrė būdamas vos 15 metų, jį rašė greta savo komiškosios operos „Kamacho vestuvės“ („Die Hochzeit des Camacho“). Įdomus faktas, jog Berlyno valstybinėje bibliotekoje saugomame Seksteto rankraštyje yra labai mažai kompozitoriaus taisymų bei remarkų, tad tyrinėtojams sunku atsekti aiškią kūrimo raidą. Taip pat pastebima, jog apie šį kūrinį nėra užsimenama ir kompozitoriaus laiškuose, tad fortepijoninį sekstetą gaubia nemažai paslapčių.

Styginiai griežia žemuose registruose ir taip leidžia atsiskleisti fortepijonui, tad klausantis opusas labiau primena fortepijoninį koncertą, o ne kamerinį, ansamblinį kūrinį. Tokia instrumentų sudėtis, kai ansamblyje groja du altai, lygiuojasi greta retų ir įdomių Johanno Nepomuko Humelio ar Franzo Schuberto opusų.

Žaismingiausios Seksteto pirmoji (Allegro vivace) ir paskutinė (Finale. Allegro vivace) dalys. Kūrinyje išlaikomas pakopų principas, kai kiekviena dalis iki finalo trumpėja. Po lyriškos antros (Adagio), trečioji dalis (Minuetto) truko vos kelias minutes ir buvo savotiška įžanga į finalą, kuriame vėl grįžo ugninga ritmika bei dinamikos šuoliai.

Daugiau nei 20-ies tarptautinių konkursų laureatas, globojamas prestižinės Londono agentūros „City Music Foundation“, pianistas Rokas Valuntonis Sekstete skambino taip lengvai, kaip, atrodo, Mendelssohnas ir sumanė. Nepriekaištingas bei preciziškas atlikimas prilygo geriausių pasaulio pianistų pasirodymams. Šiam sudėtingam ir nuostabiam kūriniui atlikti reikalingos itin stiprios pajėgos, ir čia aiškiai buvo galima suprasti, jog R. Valuntonis yra tikra šio kūrinio ašis. Ypač pagirtina pianisto jaučiama dinamika bei jos plėtojimas. Gaila, jog šis užsienyje gyvenantis pianistas Lietuvos scenose – dar retas svečias. Tikimės išgirsti jį dažniau.

Buvo įsimintinas vakaras su puikiais atlikėjais – tą liudijo ir publikos ovacijos bei gėlių puokštės scenoje.