7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kelionė ūksmėtu netekties krantu

In memoriam Vidmantui Bartuliui (1954 04 03– 2020 01 30)

 

Algirdas Martinaitis
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Muzika
Vidmantas Bartulis. M. Raškovskio nuotr.
Vidmantas Bartulis. M. Raškovskio nuotr.

Tai įvyko tą skaudžios žinios vakarą, skambant paskutiniams Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ taktams, paskutiniams Rainerio Maria Rilke’s žodžiams (beje, įrašytiems jo antkapyje): „Rože, o koks prieštaravimas, džiaugsmas būti niekieno miegu po šitiek vokų.“ Po jų kompozitorės prašymu tylos minute buvo pagerbtas Vidmanto Bartulio atminimas. Prieš dvi savaites toje pačioje Operos ir baleto teatro scenoje buvo atliktas jo „Nelaimėlis Jobas“: „Jis (Dievas) nubrėžė ratą ant vandenų veido, užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos... Savo galybe jis nutildė jūrą“ (Job 26; 10, 12). Deja. Vidmantas nuo jūros į savo būstą taip ir nesugrįžo. Kažkur pusiaukelėje tik prisėdo pailsėti. Amžinybei...

 

Ši paskutinė Vidmanto kelionė man priminė mūsų jaunystės ilguosius pasivaikščiojimus, pokalbius apie muziką, literatūrą. Abu buvome mažakalbiai, todėl pašalinis klausydamasis mūsų kalbų galėjo pagalvoti, kad čia kažkokia neapčiuopiama kalba šnekučiuojasi du vagys. Tokie ir buvome, kurie norėjo tylutėliai prisėlinti prie didžiųjų menų, ypač muzikos, kaip paslapties, kaip nežinomybės. Tos muzikos, kuri mums ypač patiko, ar tai būtų japonų tradicinis gagaku, ar Iannis Xenakis, Osvaldas Balakauskas, ar Johannesas Brahmsas. Nesistengdavome jos „moksliškai“ nagrinėti. Užtekdavo to, ką pagaudavo klausa, to, kas plazda ore ir kas sunkiai apčiuopiama.

 

Tuo laiku buvome įsiskaitę ir kažkaip įsijautę į Rytų poetus – Van Vėjų, Li Bo, Basio bei kitus, išleistus rusų kalba. Ir būtent taip atsirado Bartulio „Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius...“ Jau pats pavadinimas – lyg Rytų poezijos eilutė, o ir muzika pilna permatomo jautrumo, mažakalbiškumo, bartuliškumo. Pasiteisino ir kūrinyje užslėpta Franzo Schuberto „Ramybės“ citata. Mažam „Bartuliukui“ ją dainuodavo mama. Meiliai ir švelniai, kaip sakė pats Vidmantas. Vėliau, matyt, žodžio „meilumas“ formos išaugo į kūrinių „I’like...“ gausą: „I like F. Schubert“, „I like H. Berlioz“, „I like J.S. Bach“ etc...

 

Visais savo „meilingais“ kūriniais ilgą laiką V. Bartulis statėsi užtvanką ir laukė progos, kada bus galima iškart atidaryti visus šliuzus griausmingai tėkmei, – apie mus visus, apie mūsų buvimą džiaugsme ir kančioje, apie dangų ir žemę. Taip 1988 m. iš gilumos, iš paširdžių išsiveržė „De Profundis“, vėliau – „Requiem“, „Nelaimėlis Jobas“, „Stabat Mater“. 2019-ųjų rudenį klausydamasis Vidmanto „Stabat Mater“ premjeros nežinojau, kad šio kūrinio verksmingoji Motina taip greitai pasitiks šios žemės maloningąjį sūnų. Pasitiks ten, kur amžinoji šviesa tešviečia...

 

Žinau, kad dabar aš jau vienas atsiversiu Jobo knygą, Rytų poetus, suskaitytą į skutelius Antaną A. Jonyną, pasikartojimui to kelelio, kuriuo kartu su Vidmantu ėjome. Ir būtinai atsiversiu Brahmso Trečiosios simfonijos trečią dalį – mūsų jaunystės mylimiausiąją, žinodamas, kad dar yra ketvirta dalis. Neatversta...

Vidmantas Bartulis. M. Raškovskio nuotr.
Vidmantas Bartulis. M. Raškovskio nuotr.
Vidmantas Bartulis. Asmeninio archyvo nuotr.
Vidmantas Bartulis. Asmeninio archyvo nuotr.
Vidmantas Bartulis. LRT nuotr.
Vidmantas Bartulis. LRT nuotr.
Algirdas Martinaitis ir Vidmantas Bartulis. Asmeninio archyvo nuotr.
Algirdas Martinaitis ir Vidmantas Bartulis. Asmeninio archyvo nuotr.