7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

In memoriam Algimantui Bražinskui

(1937 11 12–2020 01 29)

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Muzika
Algimantas Bražinskas. LKS nuotr.
Algimantas Bražinskas. LKS nuotr.

1980-aisiais Algimantą Bražinską iki skausmo sujaudino Marcelijaus Martinaičio „Aukojimo“ eilutė... Talentingai muzikos drobėje atgimė „Keturios raudos ir aukojimas“ balsui ir fortepijonui. Įrašė Nijolė Ambrazaitytė, Giedrė Kaukaitė – tiesiog išgėrė iki dugno jo raudų „Adant žuvusio sūnaus pirštinę“, „Rauda boružei“ skausmą ir „Aukojimo“ taurę. Jos daugelį kartų skambėjo Lietuvos scenose. Ten, kur dainavo Lietuvos televizijos ir radijo valstybinis choras, klausytojus žavėjo A. Bražinsko baladės: tokios patrauklios kiekvieno ausiai, stebinusios profesionalus vokalo, žodžio traktuote, skoningu melodinės plastikos ir rečitacijų deriniu, taikliai atliepusiu baladžių mintį, ir dar tokios žaismingai chuliganiškos! Algimantas spirgėjo jas pristatydamas, su jomis nukakdamas pas klausytojus. Kas 8-ojo dešimtmečio Lietuvoje jo nežinojo? Kasdien radijuje skambėjo tai šis, tai tas iš jo kūrybos. Bene populiariausios – Edmundo Kuodžio ir Jono Girijoto vokalinio dueto ar Vyrų vokalinio trio atliekamos dainos. Teko su vyrais koncertuoti kolūkių, mokyklų salėse. Publika reikalaudavo kartoti ir lyrines, ir pokštaujančias dainas. Jos negulėjo kompozitoriaus stalčiuje: jas spausdindavo ir meno mėgėjams skirtuose leidiniuos, naują dainą tuojau pristatydavo „Kalba Vilnius“, „Jaunimo gretos“. Filharmonijos rengiamuose autoriniuose koncertuose, kurie buvo skirti konkrečių rajonų klausytojams, greta dainų buvo atliekamas jo Kvintetas pučiamiesiems, Sonatina fagotui ir fortepijonui, pjesės fortepijonui, kiti kameriniai kūriniai. O vaikus visada džiugino puikus jo ciklas balsui, smuikui ir fortepijonui iš kiškio gyvenimo.

 

Su įkvėpimu pati esu grojusi ir A. Bražinsko Pirmąjį koncertą fortepijonui, kurį pirmą kartą atliko pianistė Sonata Bielionytė. Puikus, uždegantis, ne primityvios melodikos pasaulis, jaunatviška muzika, kuri vos nesužlugdė jauno kompozitoriaus: konservatorijos baigiamųjų egzaminų komisija pradėjo tais dešimtmečiais būdingas diskusijas: kažin, ar nebus tik į Vakarus nusižiūrėjęs, ar ne per modernus? „Mėgau senius šokiruoti“, – pamiršdamas savo amžių drėbteli Algimantas. Tačiau pamąstykime, kiek geros lietuviškos muzikos šiandien lieka šešėlyje: atlikėjai nesusigundo groti, dainuoti, nes šio repertuaro nepažįsta, o profesionalūs chorai greitai taps nykstančiu paveldu.

 

Algimantas nervindavosi: „Pažiūrėk, kiek prikrauta naujos muzikos – pilna lentyna. Sceniniai kūriniai, pjesių ciklai kasdienei „mankštai“ prie fortepijono, o gal ir malonumui. Va, dainos, sceninės partitūros... Ar kam visos tos muzikos dabar reikia? Būtinai mandrai kurti, net jei ir niekas neklausys. Aš visada ieškojau melodinio muzikos prado. Jame visos žmogaus emocijos, džiaugsmas ir gyvenimo skausmas. Operos „Liepsna“, „Aukso vartai“, miuziklas „Gaivus šiukšlynų vėjas“ – viską į šiukšlyną! Sėsk ir klausykis!“ Fortepijonu grojo sklandžiai, temperamentingai ir garsiai. Dabar jo vieno dvasia visuose personažuose...

 

Ir iš pasąmonės visada atsėlina skaudžios Algimanto vaikystės patirtys: sovietų armija įžengė į Lietuvą. Karas. Anksti prarasto tėvo blaškymasis Europos keliais, ankstyva vaiko branda kovojant už teisę būti pamaitintam, o parvarytiems iš Dresdeno į Lietuvą – už galimybę užsidirbti. Mažas berniukas pokario Druskininkuose. Muzika ir knyga užėmė visą jo vaikystę. „Mokėsi Druskininkų vidurinėje muzikos mokykloje, grojo smuiku, akordeonu ir fortepijonu, kūrė muziką“, – kaip nesuprantamai turi skambėti toks sakinys šios dienos jaunuoliui. Kažin kiek jis, alkanas vaikas, tesimokė toje vidurinėje?.. Niekas ir muzikos nemokė. Intuityviai pirštai tiksliai nuguldavo ant smuiko stygų, rasdavo reikiamas harmonijas akordeono klaviatūroje. Pripuolęs prie kokio pianino galėjo skambinti visą dieną, po keturiolika valandų. O vakarais, su suaugusiais, linksminti poilsiautojus. „Dabar pagrok greitą fokstrotą! Moki padegrasą, padespaną?“ O, jis viską moka. Alkis ir svajonė išmokė. Jis norėjo būti toks, kokį filme Vokietijoje matė Mozartą...

 

Į tuometę Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą Vilniuje įstojo niekieno nemokytas, bet muzikoje labiau išprusęs nei kiti: buvo pergrojęs visus po ranka pasitaikiusius kūrinius. Gal todėl įgudęs „skaityti iš lapo“, o Dievo drėbteltas talentas leido neišgrojamus fragmentus improvizuoti, transponuoti. Mokykloje buvo žinoma, kad jei kuris pianistas koncertmeisteris nepagroja – ieškokit Bražinsko! Iki gyvenimo pabaigos geras draugas Algimantas Raudonikis yra sakęs: ištisomis dienomis Algis kažkur dingdavo – grodavo. Arba mokydamasis, arba uždarbiaudamas.

 

Į konservatoriją įstojo 1956 m., baigęs Jurgio Gaižausko klasėje tik tris kursus. Dabar jis buvo laimingas patekęs į tolerantiško pedagogo, kompozitoriaus Eduardo Balsio globą. Visą gyvenimą jam jautė begalinę meilę ir pagarbą.

 

A. Bražinskas išbandė visus žanrus. Gyvenimas vis pastūmėdavo į vieną ar kitą kūrybos sritį. Tačiau kompozitoriaus išlikimo matmenį apibrėžė taip: „Galima sukurti daug įvairiausių opusų. Tačiau ar gebėsi sukurti bent vieną tokią dainą, kuri užtikrintų tavo, kaip kompozitoriaus, nemirtingumą?“ Jis tai padarė. Toks A. Bražinsko amžinos atminties kūrinys – „Ugnelė“ (Algimanto Baltakio ž.) – buvo sukurtas antrame kurse, laimėjo premiją ir neblėstančią Virgilijaus Noreikos bei ateities kartų meilę. Tokius vokalinės muzikos šedevrus pasaulio muzikoje skaičiuojame vienetais. Studijų metais gimė ir miuziklas „Pagramančio šnekučiai“ (1976 m. pastatytas Kauno muzikiniame teatre).

 

Aštuntasis dešimtmetis – A. Bražinsko kūrybos klestėjimo, klausytojų įvertinimų, respublikos ir sąjunginių konkursų sėkmės metas (Stasio Šimkaus, Jono Švedo ir kitos premijos, Valstybinė premija, respublikos nusipelniusio meno veikėjo (1973 m.) vardas ir kt.). Lionginas Abarius ilgą gyvenimą suteikė „Septynioms baladėms“ – ciklui, kuriame naujai traktuotas choras. „Karčiama“, „Kupolio kupolėlio“, „Pirtis“ buvo laukiami visuose Lietuvos televizijos ir radijo valstybinio choro koncertuose. O „Penkios Kukučio baladės“ – „tai tikrai lietuviški ir neabejotinai modernūs, šiuolaikiška dvasia parašyti kūriniai“, – yra sakiusi chorvedė Lina Dumbliauskaitė-Jukonienė.

 

Kamerinė simfonija (1967), simfonija „Homo sum“ bosui ir kameriniam orkestrui (1974) rodė kompozitoriaus paieškas ir sonoristikoje, ir aleatorikoje. Tačiau muzikinė mintis gal taip greitai bėgo, kad nebuvo kada gilintis į raiškos naujadarų esmę. Gal pradėjo orientuotis labiau į atlikėjus, kurie galėjo ir norėjo atlikti jo muziką? „Kiek gali vaikščioti paskui kiekvieną ir prašyti grojamas?“ – bambėjo Algimantas. Niekada žodžių į vatą nevyniojo. Ir per solidžius Kompozitorių sąjungos renginius buvo žvilgčiojama į tiesos ieškotoją. Ak, tas temperamentas!

 

A. Bražinsko „lengvos rankos“ laukė Liaudies dainų ir šokių ansamblis, dainų švenčių repertuarą formuojantys chorvedžiai. Jis jautė žanro specifiką, skambios masinės dainos charakterį. Tačiau šalia „Šventinių vakarų“, 12 monumentalių kantatų („Tėvynei – širdžių sutartinė“, „Brolių milžinų šaly“ ir kt.) jo kraityje yra dainų tėveliui, piemenėliui ir Leninui, mokytojui, gimtinei, studentui, draugams, jauniems, pergalei... Teksto stumteltos melodijos tarsi liejosi – tik spėk užrašyti. Gal per lengvai muzika tekėjo? Ar laikas skandino Koncerto fortepijonui įniršį ir šmaikštumą? Dinamiškas muzikinis vyksmas, prasminga vokalinė raiška būdingi ir operai „Kristijonas“ (1983), sėkmingai rodytai Klaipėdos muzikiniame teatre.

 

Tarp temperamentingo įniršio, emocinių pliūpsnių, atnašavimo moters grožiui, ekspresyvaus sąžiningai reiškiamo nepasitenkinimo diskutuojant, lekiant dviračiu miško properšomis, be jokių pastangų išsprūsdavo atsipalaidavimą liudijančios miniatiūros, tokios kaip „Gyvenimėli, koks gi tu gražus“ (Stasio Žlibino ž.), „Vasaros dzinguliukai“ (A. Baltakio ž.), „Maišas pupų“ ar dar kitokios kompozicijos Balio Dačiulio rengiamoms radijo laidoms. O, kiek jų būdavo užpildyta Algimanto muzika! Ar šiandieninis jaunas kompozitorius bent įsivaizduoja sukurtų partitūrų apimtį? Kiekviena partitūra negali būti šedevras. Tačiau kiekvienas A. Bražinsko niekniekis yra profesionalo rankos kūrinys. Tokia yra ir muzika radijo ir TV spektakliams („Puodžiūnkiemis“, muzikinė pasaka „Medinis karalius“ ir kt.), dramos teatrų darbams („Valio, teta“ Rimo Morkūno spektakliui Klaipėdos dramos teatre, muzika Justino Marcinkevičiaus dramai „Katedra“ Valstybiniame dramos teatre ir t.t.). Dirbo su įvairiais poetais, taip pat karštai ir temperamentingai. Didžiulės sėkmės sulaukė Vinco Mykolaičio-Putino „Benamio dainos“, atskleidusios ypatingą A. Bražinsko talentą jausti žodžio erdvę, fonetiką, ekspresiją.

 

Vis dar kalbamės apie muziką ir gyvenimą. Gana, naktis. Tačiau kai ostiją primenantis blankus tekančios viduržiemio saulės skritulys vėl pažvelgė į žemę, laisva Jo dvasia jau klajojo aukštai ir šaipėsi iš vis dar klaidžiojančių nežinomybėje, kažko nepasidalinančių, vienas kito nesuprantančių žmogelių. Būk ramus, kažkur toli, Tavo mylimos tėviškės palaukėje ir žmonių širdyse, amžiais virpės žmogaus dvasią jaudinanti ugnelė, ir šėmi dūmai nuramins Tave aukštybėse.

Algimantas Bražinskas. LKS nuotr.
Algimantas Bražinskas. LKS nuotr.
Algimantas Bražinskas. R. Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Bražinskas. R. Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Bražinskas. R. Danisevičiaus nuotr.
Algimantas Bražinskas. R. Danisevičiaus nuotr.