7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keistai traktuota muzika

Įspūdžiai iš Antverpeno simfoninio orkestro koncerto Nacionalinėje filharmonijoje

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 6 (1327), 2020-02-14
Muzika
Antverpeno simfoninis orkestras ir pianistas Lukáš Vondráček. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir pianistas Lukáš Vondráček. D. Matvejevo nuotr.

Vasario 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje svečiavosi Antverpeno simfoninis orkestras iš Belgijos, pianistas Lukášas Vondráčekas iš Čekijos, dirigavo Elim Chan iš Honkongo. Girdėjome Sergejaus Rachmaninovo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 d-moll, o antroje koncerto dalyje – Antonino Dvořáko Simfoniją Nr. 8 G-dur.

 

Buvo labai įdomu susipažinti su L. Vondráčeko menine individualybe, nes, kaip skaitome koncerto lankstinuke, šis čekų pianistas koncertuoti pradėjo vos ketverių metų, penkiolikos debiutavo su Čekijos filharmonijos orkestru, vadovaujamu Vladimiro Ashkenazy, o tarptautinį pripažinimą pelnė iškovojęs pirmąsias premijas Hilton Hedo, San Marino, Pretorijos „Unisa“ konkursuose, 2009 m. Van Cliburno pianistų konkurse jam įteikta Raymondo E. Bucko žiuri premija, o 2016 m. jis tapo absoliučiu Tarptautinio karalienės Elžbietos pianistų konkurso nugalėtoju. Fortepijono studijas L. Vondráčekas baigė Katovicų muzikos akademijoje, Vienos konservatorijoje ir Bostono Naujosios Anglijos konservatorijoje.

 

Honkongietė Elim Chan šiuo metu yra Antverpeno simfoninio orkestro vyriausioji dirigentė, nuo 2018 m. – ir Škotijos karališkojo nacionalinio orkestro pagrindinė kviestinė dirigentė. Studijas ji baigė Smitho kolegijoje ir Mičigano universitete. Ji yra pirmoji moteris Donatellos Flick dirigentų konkurso nugalėtoja, buvusi iškilių dirigentų Bruno Walterio ir Gustavo Dudamelio stipendininkė.

 

Programoje labiausiai domino Rachmaninovo Trečiasis koncertas fortepijonui, kurį kompozitorius rašė šeimos vasarvietėje Rusijoje, Ivanovkoje, o baigė prieš pat išvykdamas gastrolių po JAV. Buvo sumanęs parašyti tokį kūrinį, kuris priblokštų virtuozų išlepintą amerikiečių publiką. Namuose koncerto nespėjo parepetuoti, todėl fortepijono partiją jam teko skambinti nebylia klaviatūra, keliaujant laivu. Šiame ryškiai romantiniame opuse ypač komplikuotos pianisto technikos užduotys, apstu sudėtingiausių pasažų, o turinys kupinas tauraus, idiliško, rusų liaudies dainoms būdingo lyrizmo, aštraus tragizmo, ugningo demoniškumo, širdį veriančių plačios melodikos temų, scherzo intarpų, sarkazmo. Ryškiausiu kūrinio atlikėju Rachmaninovas laikė Vladimirą Horowitzą, o pianistas Josefas Hofmannas, kuriam koncertas ir buvo dedikuotas, jo negrojo – neįveikė.

 

Prisiminiau 1958 m. Maskvoje vykusį Tarptautinį P. Čaikovskio pianistų konkursą, kuriame jaunas ir gražus amerikietis Vanas Cliburnas, puikių muzikantų išlepintą Maskvos publiką žavėjęs savo nuoširdžiu, lyrika persmelktu skambinimu, galutinai pribloškė nepaprastai romantiškai ir pakiliai traktuodamas šį Rachmaninovo koncertą. Po to šį opusą kuo išraiškingiau bandė skambinti bene visi gabiausi Maskvos konservatorijos studentai, išoriškai mėgdžiodami amerikiečio kūno ar galvos judesius.

 

Koncerto filharmonijoje vakarą buvau nusiteikusi ne mažiau romantiškai Rachmaninovo traktuotei, bet jau nuo pirmų akordų klausą šokiravo grubūs, klampūs, garsūs orkestro sąskambiai. Per visą ilgą, trijų dalių kūrinį orkestras taip ir nepagrojo piano... Atrodė, kad šis didžiulis kolektyvas nesugeba išgauti tylių garsų. Fortepijono partijoje pasigirdus paprastai, rusiška lyrika persmelktai temai, nustebino pianistas – melodija, perauganti į sudėtingus pasažus, buvo skambinama be jokios spalvos, garsai liko tylūs ir beprasmiai. O orkestro replikos netgi nustelbė fortepijoną. Neverta toliau aptarinėti šio turiningo, ryškaus ir spalvingo opuso traktuotės, nes įsitikinau, kad atlikėjai arba nepajuto kūrinio stilistikos, arba sumanė atlikimą gerokai modernizuoti. Žinia, daug muzikantų dabar mano, kad grodami per tyliai, monotoniškai ar, priešingai, kuo greitesniu tempu ir kuo garsiau, muziką traktuoja šiuolaikiškai. Nors šis pianistas, akivaizdu, gali pasigirti virtuozine technika, puikia atmintimi, o dirigentė – sugebėjimu labai temperamentingai valdyti orkestrą, darnos tarp jų neišgirdau. Fortepijono partija prapuolė sunkiuose, tamsiuose orkestro garsuose, o lyriniai solisto epizodai atrodė be gyvybės požymių, blankiai frazuojami. Scherzo pobūdžio vietos, kurias pianistas skambino kur kas skaidriau, skambėjo su keistais groteskiškais triukais. Akordinė faktūra buvo atliekama stulbinamai greitai, be jokių obertonų, šilumos, aistros, tik užsispyrusiai garsiai, stengiantis „pramušti“ orkestro sieną. Publiką sužavėjo ypač greitai atliktas finalinis Allegro ma non troppo. Tiesa, iš autoriaus nuorodų žinoma, kad groti prestissimo čia nereikia, nes prapuola akordinių slinkčių prasmė, dramatinė įtampa.

 

Entuziastingai publikai išprašius biso, L. Vondráčekas vėl pademonstravo savo originalią traktuotę. Fryderyko Chopino Noktiurno cis-moll melodija nesiliejo kaip vientisa linija, tik vos girdėjosi atskiros, bespalvės natos, o kairės rankos harmoninis pagrindas visiškai prapuolė. Frazių susilietimuose atsirasdavo nešvaraus garso dėmelių, nes nebuvo laiku keičiamas instrumento pedalas. Vis dėlto publika atsistojusi plojo šiam šiuolaikiškam pianisto menui.

 

Daugelis pianistų, fortepijono pedagogų po šio atlikimo dalijosi prieštaringomis nuomonėmis. Vienas muzikos mėgėjas, nuolatos besilankantis reikšminguose klasikinės muzikos koncertuose, pasakė, kad jaučiasi visiškai sutrikęs. Pirmąkart išklausęs šį, jam dar negirdėtą fortepijoninį koncertą, pamanė, kad Rachmaninovas jį rašė išprotėjęs. Tačiau profesorius Kęstutis Grybauskas prašė būtinai paminėti jo nuomonę: atlikimas jam labai patiko, nes „buvo nutapytas visiškai kitoks šios muzikos paveikslas.“

 

Antroje vakaro dalyje skambėjusi Aštuntoji Dvořáko simfonija stipriai pakeitė nuomonę apie Antverpeno orkestro galimybes. Paaiškėjo, kad šis didžiulis, vos filharmonijos scenoje telpantis kolektyvas sugeba itin profesionaliai, labai švariai ir tyliai griežti! Visa keistų skambesių paslaptis – dirigentės E. Chan traktuotė. Simfonijoje Nr. 8 apstu čekų liaudies muzikos intonacijų, švelnių melancholiško valso garsų, liaudies šokio šėlsmo (kaip trečioje dalyje Allegretto grazioso). Čia panaudoti timpanai, daug varinių pučiamųjų tembrų, į ką labiausiai ir orientavosi jaunoji dirigentė. Muzika skambėjo labai temperamentingai, kartais pakiliai, kartais tyliai ir švelniai.

 

Dabar pastebima tendencija, kad ypač moterys dirigentės kūrinius traktuoja labai aštriai, disciplinuotai, siekia, kad orkestras tiksliai įvykdytų reikalavimus, žibėtų visomis spalvomis. Tik dažnai šios pastangos sudaro paviršinio atlikimo įspūdį, neatskleidžiama kūrinio stilistika, dramaturgija ar romantinis muzikos skambesys.

 

Bisui orkestras, vadovaujamas ypač energingos dirigentės, dar pakiliau, temperamentingiau ir skambiau pagrojo du Dvořáko „Slavų šokius“.

Antverpeno simfoninis orkestras ir pianistas Lukáš Vondráček. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir pianistas Lukáš Vondráček. D. Matvejevo nuotr.
Lukáš Vondráček. D. Matvejevo nuotr.
Lukáš Vondráček. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir pianistas Lukáš Vondráček. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir pianistas Lukáš Vondráček. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir dirigentė Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir dirigentė Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir dirigentė Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir dirigentė Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir dirigentė Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir dirigentė Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir dirigentė Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.
Antverpeno simfoninis orkestras ir dirigentė Elim Chan. D. Matvejevo nuotr.