Minint Dainų šventės 100-metį. Vladas Jakubėnas apie dainų šventes (I)
2024-aisiais minime Kaune surengtos Dainų dienos 100-metį, muzikos kalendorius primena ir 120-ąsias Vlado Jakubėno – kompozitoriaus, pianisto ir muzikos kritiko – gimimo metines. Šios progos skatina atsiversti jo raštų rinkinį „Straipsniai ir recenzijos“ – pasižiūrėti, ką nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos kultūrinio gyvenimo metraštininkas rašė apie dainų šventes.
Pora kamerinių savaitgalio koncertų Nacionalinėje filharmonijoje
Vasario 3-iąją Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, kamerinės muzikos koncerte „Vilniaus kvartetas, Mindaugas Bačkus ir Guoda Gedvilaitė atlieka šveicarų kompozitorių kūrinius“, klausytojai turėjo galimybę susipažinti su į užmirštį nugrimzdusių dviejų šveicarų kompozitorių opusais. Pirmoje vakaro dalyje plačiai pasaulyje koncertuojantis Valstybinis Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Algirdas Šochas, Kristina Anusevičiūtė ir Viktoras Rekalo – stengėsi įdomiai perteikti šveicarų romantiko Joachimo Raffo Styginių kvartetą Nr. 3 e-moll, op. 136. Raffas, išgarsėjęs paskutiniais savo gyvenimo metais, minimas kartu su Wagneriu, Lisztu ir Brahmsu kaip vienas žymiausių to laiko kompozitorių, vėliau primirštas.
Užrašai po pianisto rečitalio Paliesiaus dvare
Kai niūrioje darganoje išvažiuoji iš Paliesiaus dvaro, ausyse tebeskambant koncerto bisui – Claude’o Debussy „Atspindžiams vandenyje“ („Reflets dans l’eau“) iš „Vaizdų“ („Images“) pirmojo sąsiuvinio, – visam likusiam vakarui apgaubia lėtos, maloniai stingdančios melancholijos šydas. Pastaruoju metu Lietuvoje bundant muzikinių salonų kultūrai, turbūt būtent atokiau nuo miestų tūnantys dvarai turi visas galimybes sukurti paveikiausią atmosferą, klausytoją tiesiog panardinančią į koncerto, kaip savito įvykio, erdvę. Įvykio, valandai ar kelioms sustabdančio laiką ir bet kokius kitus pojūčius. Ypač jei skambina atlikėjas, kurio vienu svarbiausių pianistinių bruožų kaip tik ir įvardyčiau nuostabų (muzikinio) laiko ir erdvės valdymą.
„Liepaičių“ jubiliejui nuskambėjo Laimio Vilkončiaus misterija „Saulei paliepus“
Vilniaus mergaičių ir merginų choras „Liepaitės“ šiais metais švenčia jubiliejų. Choras, tiksliau, choro studija, buvo įkurtas 1964 m., o 1992 m. studijos pagrindu – chorinio dainavimo mokykla. Šiandien „Liepaitės“ – net ne vienas choras, o keletas pagal amžiaus grupes suskirstytų kolektyvų, kuriems vadovauja choro dirigentai Edita Jaraminienė (mokyklos direktorė), Justina Leinartaitė, Diana Mickevičiūtė, Karolina Ramonė, Evita Rudžionytė, Jaunius Šakalys, Jolita Vaitkevičienė. Be to, Vilniaus kultūros centre gyvuoja moterų choras „Liepos“, vadovaujamas Audronės Steponavičiūtės-Zupkauskienės. Tad, sukaupę ir subūrę tokį žmogiškąjį turtą, „Liepaitės“ ir draugai, arba gal geriau sakyti, visas „Liepaičių“ sambūris, jubiliejinius metus nutarė pažymėti ambicingai – užsakant naują kūrinį, skirtą specialiai šiai progai ir pritaikytą visai didelei atlikėjų sudėčiai.
Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“ Paliesiaus dvare
Pastaraisiais metais menininkams ir kultūros funkcionieriams viešojoje erdvėje diskutuojant apie kultūros ir meno padėtį Lietuvos regionuose, nesu girdėjusi, kad kas nors būtų paminėjęs Paliesiaus dvarą ir jo organizuojamus renginius. O juk tai vieta, kurioje jau beveik dešimtmetį vyksta tokia kultūrinė veikla, kurią reikėtų vadinti labai rimtu visuomenės švietimu. Jei kalbėsime tik apie muziką, į Paliesių koncertuoti atvyksta atlikėjai ir kolektyvai, kurių Vilniuje galime ir nesulaukti, – žymūs, talentingi užsienio ir Lietuvos pianistai, smuikininkai, įvairūs instrumentininkai ir kameriniai ansambliai, atliekantys klasikinę bei šiuolaikinę muziką, dažnai pristatantys mūsų platumose nežinomus autorius ir jų kūrinius. Suprantama, kad surengtum tokius koncertus, reikia lėšų, tačiau ne tik jų, – svarbiausia, reikia muziką ir muzikantus iš tiesų mylinčio mecenato, tokio kaip profesorius dr. Julius Ptašekas.
Jacques’o Offenbacho „Hofmano istorijų“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre
Sausio 26-ąją žiūrovai išvydo dar vieną Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjerą – Jacques’o Offenbacho „Hofmano istorijas“. Ją rengė gausi italų kūrėjų komanda, spektaklio muzikos vadovas Sesto Quatrini (dirigentas Martynas Stakionis), choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Režisierius – specialų konkursą laimėjęs Federico Grazzini, kuris sakė, kad negalėjo nepasinaudoti galimybe kurti ilgametes teatro ir muzikos tradicijas turinčioje Lietuvoje. Anksčiau vykusioje spaudos konferencijoje savąją šios operos viziją režisierius pristatė taip: „Sekso kultas, priklausomybės, konfliktas tarp savo ambicijų ir meilės – visa tai būdinga ir šiuolaikiniam žmogui. Taigi aš ir komanda ieškojome vaizdinių, kuriais galėtume kalbėti su šiandienos žiūrovais. Todėl kaip treniruočių, išbandymų vieta atsirado sporto salės simbolis. Ten veikia susibūrusi anoniminių alkoholikų grupė. Hofmanas mėgina pabėgti nuo savo manijų.“
Tomo Kildišiaus ir Gusto Raudoniaus koncertas „Organum“ salėje
„Tarp pasaulių“ – taip pavadintas Lied žanro dueto, Tomo Kildišiaus (baritonas) ir Gusto Raudoniaus (fortepijonas), koncertas, kurį jaunieji muzikai surengė praėjus vos keliems mėnesiams po jų triumfo Tarptautiniame Nadios ir Lili Boulanger konkurse, kur laimėjo Grand Prix.
Dirigentas Christophas Eschenbachas ir fleitininkas Stathis Karapanos Nacionalinėje filharmonijoje
Vilniaus miesto žliugė, kupstai sniegynų neišvažiuojamose gatvėse, nepasitenkinimo erzelynė... Bet pasigirsta muzika, ir tarsi baltas sniegynų angelas pakyla virš subuitėjusios minios. Muzika visus suvienija.
Pokalbis su pianiste, ilgamete Muzikos ir teatro akademijos profesore Veronika Vitaite
Profesorės Veronikos Vitaitės vardą Lietuvoje žino ir mažas, ir didelis, nes per ilgą kūrybingą gyvenimą ji dalyvavo visose pianistų ugdymo grandyse, rūpinosi mokymo sistemos veiksmingumu, steigė konkursus, ypač didelį dėmesį kreipdama į lietuviškos muzikinės kultūros puoselėjimą. Galima teigti, kad Vitaitė, kaip lietuvių fortepijono mokyklos atstovė, tęsė iškiliausių pedagogų ir atlikėjų – Stasio Vainiūno, Balio Dvariono, Jurgio Karnavičiaus, Mariam Azizbekovos, Olgos Šteinberg – sukurtą ilgametę pianistinę tradiciją ir išugdė visą plejadą profesionalių, ryškių asmenybių. Šalia jos nuopelnų, kurie atspindėti 2020 m. išleistoje Ramunės Kryžauskienės monografijoje „Veronika Vitaitė. Pianizmo atvertys“, ypač norėtųsi pažymėti svarbų profesorės charakterio bruožą, būdingą tik didžiosioms asmenybėms: nesavanaudiškumą, nepaprastą atsidavimą menui ir gyvą, šiltą asmeninį santykį su ją supančiais žmonėmis, kuriems ji save seikėjo negailėdama jėgų ir patirties, žinių ir laiko, globodama ir įkvėpdama kiekvieną talento daigą. Ji visada geranoriška, rodanti pavyzdį neblėstančiu optimizmu ir aukštų idealų siekiu.
Antano Jasenkos oratorijos „Miraculum“ premjera Laisvės gynėjų atminimui
Sausio 13-osios tradicija kupina nuoširdžios pagarbos. Kasmet Vilniuje dega laužai, languose žiba žvakutės. Viena iš prasmingų tradicijų – kasmetis koncertas „In memoriam“. Tokia proga kartais būna atliekamas originalus, išskirtinai šiai progai sukurtas kūrinys. Šiais metais tokia garbė teko Antanui Jasenkai. Šis įvairiapusiškas menininkas, išbandantis jėgas įvairiais stiliais, sausio 12 d. Šv. Jonų bažnyčioje pasauliui pristatė oratoriją „Miraculum“, kurios siužetui įkvėpimo sėmėsi iš biblinės Jobo istorijos. Kūrinį atliko Lietuvos kamerinis orkestras, valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas), solistai Lina Dambrauskaitė, Rafailas Karpis, Mindaugas Jankauskas, Žygimantas Galinis, skaitovas aktorius Darius Meškauskas. Dirigavo Artūras Dambrauskas. Koncertą tiesiogiai transliavo LRT Plius.