Idėjų ir tembrų kaleidoskopas

Vasario 3-iąją Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, kamerinės muzikos koncerte „Vilniaus kvartetas, Mindaugas Bačkus ir Guoda Gedvilaitė atlieka šveicarų kompozitorių kūrinius“, klausytojai turėjo galimybę susipažinti su į užmirštį nugrimzdusių dviejų šveicarų kompozitorių opusais. Pirmoje vakaro dalyje plačiai pasaulyje koncertuojantis Valstybinis Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė, Algirdas Šochas, Kristina Anusevičiūtė ir Viktoras Rekalo – stengėsi įdomiai perteikti šveicarų romantiko Joachimo Raffo Styginių kvartetą Nr. 3 e-moll, op. 136. Raffas, išgarsėjęs paskutiniais savo gyvenimo metais, minimas kartu su Wagneriu, Lisztu ir Brahmsu kaip vienas žymiausių to laiko kompozitorių, vėliau primirštas.

Pirmąkart klausantis šio keturių dalių opuso, sukurto 1866 m., susidarė įspūdis, kad pirmos dalies (Allegro) ir antrosios (Allegro con moto) muzika tuomet tikrai atrodė naujoviška, gana moderni. Nesijaučia aiškių, plačių melodinių linijų, dramatiškos plėtotės ar kontrastų, visi instrumentai tarsi „kalba“ vienu metu, nemėgindami suprasti, ką sakantys. Trečios dalies (Andante con moto) muzika tekėjo visiškai kitaip – ramiai, maloniai. Pirmas dvi opuso dalis kvartetas atliko įtemptai, forte skambesiais, trečiąją – vien tik tyliai, meditatyviai, o finalinę (Allegro con spirito) – šviesiai, lengvai, žaismingai. Išklausius kūrinį kilo mintis, kad romantinės kamerinės kūrybos srityje yra galybė nenuginčijamai ryškesnių opusų ir autorių, tad mažiau įdomūs, matyt, natūraliai užsimiršta...

Antroje koncerto dalyje prie kvarteto prisijungė vienas žymiausių Lietuvos violončelininkų Mindaugas Bačkus ir džiugiu optimizmu bei ryškiu virtuoziškumu žaižaruojanti pianistė Guoda Gedvilaitė. Ansamblis atgaivino Paulio Juono Fortepijoninį sekstetą c-moll, op. 22, parašytą 1902 metais. Šveicarų, persikėlusių gyventi į Maskvą, šeimoje gimęs kompozitorius studijavo smuiką ir kompoziciją Maskvoje, pas žymius kūrėjus Antoną Arenskį ir Sergejų Tanejevą. Vėliau buvo Berlyno aukštosios muzikos mokyklos kompozicijos profesorius, 1934 m. persikėlė į Šveicariją ir ten gyveno iki mirties.

Juono penkių dalių Sekstetas fortepijonui, dviem smuikams, altui ir dviem violončelėms prasideda fortepijono įžanga – tarsi užuomina, kad čia svarbi šio instrumento partija. Styginiai pristato sodrią, įsimenamą pagrindinę melodiją – variacijų temą, kuri per visą kūrinį, trunkantį daugiau nei 40 minučių, suskambės mažai pasikeitusi. Pirma kūrinio dalis (Moderato. Thema con variazioni) – solidžiausia, pagal apimtį primenanti dėl Brahmso įtakos plėtojamas ilgas muzikines linijas. Antroji (Andantino quasi allegretto) ryškiai alsuoja rusiška romantizmo lyrika. Toliau skamba gana įkyriai kartojama pagrindinė tema, apipinama variacijomis, kurios styginių instrumentų pastangomis kiek paįvairina vaizdinius. Stygininkų skambesiai laikėsi panašiame dinamikos lygmenyje, tačiau fortepijono partija pateikė kur kas įdomesnių puošmenų, žvalių frazių. Interpretuojama Guodos Gedvilaitės, ji atrodė tarsi visos kūrinio muzikinės konstrukcijos stuburas. Jaučianti ansamblį, net ir skambindama visai tyliai, bet spalvingai, pianistė šiai gana vienodo kolorito muzikai suteikė ryškumo.  

Gerai, kad bandoma gaivinti primirštus kūrinius, supažindinti su mažai girdėtais autoriais. Tačiau kad ši muzika suteikė nepakartojamą įspūdį – negalėčiau pasakyti.

***

Vasario 4 d. filharmonijos Mažojoje salėje gausiai susirinkusius klausytojus džiugino Kristupo pučiamųjų kvinteto ir pianistės Indrės Baikštytės ryškiai, įtaigiai atliekami trijų prancūzų ir vieno lietuvio kūriniai. Atrodė, kad opusų kulminacijose kamerinė akustika vos atlaiko galingus ir spalvingus skambesius. Palyginusi ankstesnio ir šio koncerto rezultatą pamaniau, kad galbūt styginių ir pučiamųjų interpretacijos geriau būtų sklidusios apsikeitus salėmis.

Kristupo medinių pučiamųjų kvintetą fleitininkas Giedrius Gelgotas įkūrė 2003 metais. Tai ilgiausiai nepriklausomoje Lietuvoje gyvuojantis medinių pučiamųjų kvintetas. Jame groja Giedrius Gelgotas (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Andrius Žiūra (klarnetas), Andrius Puplauskis (fagotas) ir Andrius Dirmauskas (valtorna). Visi nariai yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, stažavęsi įvairiose Europos aukštosiose muzikos mokyklose. Tarptautinį pripažinimą jie pelnė 2007 m. Marselyje (Prancūzija) vykusiame VI Tarptautiniame Henri Tomasi medinių pučiamųjų kvintetų konkurse: laimėta pirma vieta ir specialusis prizas. 2008 m. kamerinės muzikos konkurse Osakoje (Japonija), kuriame dalyvavo net 230 kolektyvų, ansamblis ketvirtą vietą pasidalijo su Niujorko pučiamųjų kvintetu.

Koncerte pūtikams tobulai talkino patyrusi ansamblininkė, puiki pianistė Indrė Baikštytė, dalyvaujanti įvairiuose muzikiniuose projektuose, kaip trio „FortVio“ narė 2015 m. apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Šis, sakytum, šventinis koncertas prasidėjo Philippe’o Hersant’o kompozicija „Osterlied“. Įdomus, kupinas įvairių vaizdinių kūrinys skambėjo įspūdingai: tarsi kulto apeigų garsus keitė dinamiškai stiprėjantys sąskambiai, kulminacijos stebino ir džiugino.

Ne mažiau įspūdinga Dariaus Milhaud Sonata fleitai, obojui, klarnetui ir fortepijonui, op. 47. Keturių dalių kūrinyje nuolat keitėsi skirtingi muzikiniai vaizdiniai, nuotaikos, ryškiai įvairavo dinamika nuo tyliausių iki kone gąsdinančių. Buvo atskleista įdomi, novatoriška muzikos kalba, savitų, lanksčių frazių spindesys.

Vykinto Baltako kūrinys „Redditio 2“ medinių pučiamųjų kvintetui, sukurtas 2013 m., programoje puikiai įsikomponavo tarp idėjomis ir tembrais spalvingų prancūzų autorių opusų. Kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako, kompoziciją studijavusio Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Vytautą Barkauską, stilių gerokai paveikė tolesnės kompozicijos studijos pas Wolfgangą Rihmą, Peterį Eötvösą, dirigavimo – pas Andreasą Weissą, taip pat jo intensyvi veikla atliekant XX, XXI amžių muziką. Svarbūs fondai kompozitoriui yra skyrę stipendijas, tarp apdovanojimų – Tarptautinis Claudio Abbado kompozicijos prizas, „Siemens“ fondo premija.

Baltako kūriniai išsiskiria gerai apmąstyta idėja bei tiksliomis muzikinės medžiagos manipuliacijomis, estetiniu struktūrų grynumu, nors rasime ir teatro elementų, sąmojo, ironijos. Nepaprastai įdomu buvo klausytis jo „Radditio 2“: moderni muzikinė medžiaga sudaryta lyg iš tampriai įtemptų, trumpų atskirų instrumentų frazių, staigių pauzių – tarsi klausimų ir atsakymų sąšauka, kurioje gausu ryškių efektų, staigių proveržių.

Koncerto pabaigoje Franciso Poulenco Sekstetas medinių pučiamųjų kvintetui ir fortepijonui buvo atliktas džiugiai, nuotaikingai, šventiškai. Visi atlikėjai muziką traktavo virtuoziškai, šmaikščiai, lyriniuose epizoduose – labai šiltai ir nuoširdžiai. Kaip ir visuose kūriniuose, žavėjo minkštas fortepijono tembras perteikiant lyriką arba ryškus pianistės temperamentas kulminacijose. Puikios ansamblio meistrės skambinimas ne išsiskyrė, o susiliejo su visų pučiamųjų atlikėjų virtuozų tembrais.