Kultūrinio pajėgumo išbandymai

2024-aisiais minime Kaune surengtos Dainų dienos 100-metį, muzikos kalendorius primena ir 120-ąsias Vlado Jakubėno – kompozitoriaus, pianisto ir muzikos kritiko – gimimo metines. Šios progos skatina atsiversti jo raštų rinkinį „Straipsniai ir recenzijos“ – pasižiūrėti, ką nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos kultūrinio gyvenimo metraštininkas rašė apie dainų šventes.

Pačių pirmųjų 1924 ir 1930 m. Kaune vykusių dainų švenčių būsimasis kritikas neapžvelgė (tuo laikotarpiu jis studijavo Rygoje ir Berlyne), tačiau veikiausiai jomis domėjosi. Grįžęs į Lietuvą nepraleido progos pamatyti 1933 m. vykusią Mažosios Lietuvos dainų šventę, o kelionės ir koncertų įspūdžiais pasidalino su „Lietuvos aido“ skaitytojais: „Vagonuose – linksma. Vietų, tiesa, mažai. [...] Anapus Šiaulių karingai nusiteikę konduktoriai stabdo žemaičių antplūdį; žada laisvę ir laimę... papildomuose traukiniuose. Bet netiki žemaičiai, braunasi, vagonuose oras tirštėja. [...] Štai ir Plungė, Kretinga; ilgas traukinys iškilmingai sustoja Klaipėdos stotyje. Žmonių būriai, dūdų orkestras, kareivių paradas.

Vakare Šaulių namuose žmonių daugybė. Dainuoja iš Didžiosios Lietuvos atvykę chorai, padeda ir Klaipėdos vyrų choras, J. Kačinsko vedamas. Kai kurie iš kelionės išvargę ekskursininkai, tiesa, sunkiai kovoja su miegu. [...]

Kitą dieną į dainos šventės aikštę traukte traukia žmonių būriai. Po prakalbų estradą užima jaunas dirigentas A. Mikulskis. Lietuvos himno garsai pradeda muzikinę dalį. Itin įspūdinga pirmoji programos dalis: dvi iškilmingos bažnytinės giesmės, kurių klausosi stovėdama susikaupusi publika. [...] Traukiamos gražios Mažosios Lietuvos dainos. Bendras choras skamba tikrai džiuginančiai. Kiekvienam aišku, kad tokios dainų šventės reikšmė nėra grynai meniška. Gal pirmiausia tai yra dvasinis tautos bendravimas, jos vienybės jausmo pasireiškimas“ (cituojama iš: Vladas Jakubėnas, Straipsniai ir recenzijos (1, 2 t.). Sudarė Loreta Tamulytė-Venclauskienė. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 1994).

Kaip svečias, spaudos atstovas Jakubėnas stebėjo ir 1933 m. Latvijoje bei Estijoje vykusias dainų šventes. Jam rūpėjo, kaip organizuojami tokie renginiai, kokio sudėtingumo kūrinius gali įveikti jungtinis choras ir ką patiria žiūrovai, dalyvaudami tūkstantiniuose susibūrimuose. Apie latvių jungtinį chorą rašė: „Įspūdis – nuostabiai, net nelauktai meniškas. [...] Dainuojamos ne tik liaudies dainos, bet ir gan komplikuoti latvių kompozitorių veikalai, kurių sunkumai lengvai nugalimi.“ Tie sudėtingesni veikalai Jakubėnui ir padarė didžiausią įspūdį: Ādolfo Ābelės, Emīlio Dārziņio ir kitų muzikoje jis išgirdo „savitą, tautiniais keliais einančią techninių priemonių plėtotę“ (p. 110).

Estijos sostinėje Taline vykusi šventė taip pat sužavėjo masiškumu ir puikiu chorų pasirengimu: „Ilgoje gatvėje, vedančioje į dainų šventės aikštę, nepaprastas žmonių susikimšimas. Viduriu, policijos ir skautų saugojami, eina nesuskaitomomis eilėmis dainininkų chorai su vėliavomis, tautiškais rūbais; aplink iš lėto plačia vaga plaukia žiūrovai. Tramvajų ir taksi judėjimas paraližuotas; kas iki dviejų nespėjo patekti aikštėn, turi pėsčias plaukti milžiniškoje minioje. Juk šiaip ar taip, čia matome ne mažiau kaip 10 % Estijos gyventojų! [...]

Didžiulio choro skambesys verčia tikrai nustebti. Atsižvelgiant į dalyvių skaičių, aišku, kad turime prieš save ne atskirus chorus, o tikriau pačią dainuojančią estų tautą. [...] Organizacija kiek kitokia nei pas latvius: ten bendras choras dainavo visas, ir sunkesnes dainas: užtat vietomis išėjo nedidelių „svyravimų“. Estų gi nenorėta rizikuoti: bendro choro čia atliekami tik lengvesni dalykai. Sunkesnius, sudėtingesnius dalykus dainuoja specialus, iš geriausių vienetų sudarytas choras. Užtat jo sugebėjimai stebina virtuoziškumu“ (p. 399).

Ir šios šventės programoje vertintojui mažiau patiko muzika, „dar tebevaikščiojanti vokiečių takais“, jam labiau patiko tie kūriniai (Cyrilluso Kreeko, Marto Saaro, Riho Pätso), kurie išsiskyrė ramia nuotaika ir „griežtu, originaliu estiškumu“. Apžvalgos pabaigoje tikimasi, kad kaimynų surengta šventė bus puikus pavyzdys ateityje Lietuvoje vyksiančioms dainų šventėms.

Po pirmųjų dainų švenčių Lietuvoje 1924, 1928 ir 1930 m. (pastaroji skirta Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinėms) 1934 m. Kaune įvyko dar vienas panašus renginys – Eucharistinis kongresas, į kurį susirinko daugybė bažnytinių chorų, suplaukė dešimtys tūkstančių maldininkų. Jo proga buvo atliktos Juozo Naujalio sukurtos Mišios, kurias dirigavo pats autorius (tai buvo paskutinis kartas, kai jis dirigavo jungtiniam chorui, tais pačiais metais iškilusis muzikas mirė). 1938 m. taip pat planuota surengti visuotinę Lietuvos dainų šventę, buvo sudarytas repertuaras, rimtai ruoštasi, deja, šventė nebuvo surengta. Antrojo pasaulinio karo metais tokie masiniai renginiai negalėjo vykti, todėl dainų švenčių tradicija nutrūko. 

1944 m. Jakubėnas nebematė galimybių pasilikti okupuotoje Lietuvoje, toliau tęsti savo darbų ir pasitraukė į Vokietiją, kur daugiausia reiškėsi kaip pianistas. 1949 m. išvyko į JAV, apsigyvenęs Čikagoje vertėsi muzikos pamokomis, kūrė, instrumentavo, vargonavo, akompanavo ir toliau stebėjo muzikinį gyvenimą, skelbė straipsnius lietuvių išeivių spaudoje. Kadangi buvo tikras visuomenininkas, prisidėjo prie išeivijoje vykusių dainų švenčių organizavimo (buvo repertuaro komisijos pirmininkas). Pirmoji visuotinė JAV ir Kanados lietuvių dainų šventė įvyko 1956 metais. Informuodamas skaitytojus apie artėjantį renginį, kritikas rašė: „Išbarstytai, išmėtytai tautai reikia tvirtai laikytis prieš nutautėjimą, norint išlikti gyvai. [...] Nenorėdami mirti kaip tauta, turime ieškoti kažko, kas mus saugotų, kas mus jungtų, kas būtų tikrai mūsų net svetimos kalbos, svetimos aplinkos jūrai mus supant. Vienas iš tokių veiksnių, gal net jų galingiausias, yra mūsų daina. [...] Idėja vienos šalies chorams suvažiuoti į krūvą ir bendrai atlikti specialiai paruoštą programą yra ypač tinkama mažoms tautoms, gyvenančioms ar politinėje priespaudoje, ar tremties išblaškytoms. Negalint išnaudoti tautos pajėgumo kuriant savo valstybę ar ginant ją nuo užpuolimo, sunku rasti geresnį būdą vieningai tautos dvasiai išreikšti kaip dainų šventės. [...]

Mes, JAV ir Kanados lietuviai, esame vienintelė už tėvynės ribų gyvenanti lietuvių grupė, kuri gali imtis ir tesėti šį didelį žygį: bendrą JAV ir Kanados lietuvių didelio masto dainų šventę. Mums čia niekas netrukdys jos ruošti, niekas necenzūruos mūsų dainų programos. [...] Bet užtat mums niekas ir nepadės, viską mes turime atlikti patys: atliekamu laiku po darbo išmokti dainas, įsigyti tautinius drabužius, užsimokėti kelionę į Chicagą, mūsų centrinės organizacijos turi išnuomoti ir apmokėti stadioną Chicagoj ir atlikti kitus paruošiamuosius darbus. [...] Tai yra mūsų tautinės vienybės ir kultūrinio pajėgumo išbandymas, kuris yra paliktas, kaip ir dera šioje laisvės šalyje, mūsų pačių atsakomybei“ (p. 640–641).

Jakubėno nuomone, ne tik Mažosios Lietuvos draugijų veikloje ir chorų sąjūdyje, bet ir JAV lietuvių kultūrinėje veikloje galima įžvelgti dainų švenčių užuomazgas: „Chorinis giedojimas ir dainavimas buvo plačia vaga pasklidęs taip pat tarp lietuvių išeivių Amerikoje. Buvo laikai, kai kultūrinė veikla čia buvo lengvesnė negu caro valdžios slopinamoje Lietuvoje, amerikiečiai lietuviai, mūsų čia atvykusių muzikų vadovaujami, atliekamu laiku po sunkaus darbo atlikdavo muzikos veikalus, suruošdavo dainų šventes“ (p. 641).

Jis nepamini, kokie emigrantų renginiai galėtų būti laikomi dainų švenčių prototipais, tačiau iš JAV lietuvių kultūrinės veiklos tyrimų žinome, kad 1886 m. Niujorke giedant bažnytiniams chorams paminėtas Lietuvos krikšto 500 metų jubiliejus, dar iškilmingiau 1910 m. švęstas Žalgirio mūšio 500 metų jubiliejus. Mokydamiesi iš amerikiečių, kurie tūkstantinėmis eisenomis minėdavo savo valstybines šventes, lietuviai irgi kasmet rengdavo Kovo 4-osios – Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero dienos – iškilmes. Išeivių šventėse geriausiai matomi ir girdimi būdavo įvairia atributika pasidabinę pučiamųjų orkestrai, vežimuose važiuodavo „gyvieji paveikslai“ (simbolinė Laisvės figūra, Vytautas Didysis ir pan.), šventes užbaigdavo chorų ir solistų koncertai, labdaros rinkimo akcijos, vaišės. O kai 1915 m. į JAV atvyko įžymusis chorų vadovas Stasys Šimkus, iškilmėse puikiai pasirodydavo ir jungtiniai chorai, kuriuos sudarydavo šimtai dainininkų (Danutė Petrauskaitė, Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015).

Rengiant pirmąją JAV ir Kanados lietuvių dainų šventę (1956 m.) irgi buvo išlaikytas išeiviams įprastas kultūrinio-politinio renginio formatas: lietuvių delegacija asmeniškai įteikė kvietimą į šventę Čikagos miesto merui, organizatoriai išsiuntė kvietimus JAV prezidentui ir kongresmenams, kitiems svarbiems asmenims. Siekta, kad šventė sulauktų kuo daugiau spaudos dėmesio.

„Dabar, dainų šventei praėjus, galime drąsiai tarti, kad ji pavyko. [...] Pasisekimas buvo dėl to, kad karo audrų sukrėsti, „vėtyti ir mėtyti“ tremtiniai, sudarę masinio choro daugumą, yra nemažai pažengę muzikoje naujomis aplinkybėmis. [...] Programa buvo suskirstyta į masinio choro, rinktinio mišraus choro ir atskiro vien moterų ir vien vyrų choro grupes. Dainų šventę pradėjo mūsų nusipelnęs muzikas Juozas Žilevičius. Toliau dirigentais buvo Steponas Sodeika, Alice Stephens-Steponavičienė, dainų šventės konkurso dainai parašyti laimėtoja sesuo Bernadeta, Br. Budriūnas, Vl. Baltrušaitis, A. Mikulskis, K. Steponavičius. Tam tikrų ginčų sukėlė dūdų orkestro pavartojimas kai kurioms dainoms palydėti, buvo iškelta spaudoje minčių, kad dainų šventė turi būti atliekama tik a capella. Neturint didesnių tradicijų iš Lietuvos, o susiduriant su įvairiomis dirigentų nuomonėmis, čia sunku duoti kategorišką sprendimą. [...] Esant tik keletui himno pobūdžio numerių, kyla klausimas, ar apsimokėjo išlaidos; gal užtektų palydėjimo unisonu fanfaromis?“ (Vladas Jakubėnas, Straipsniai ir recenzijos (1, 2 t.), p. 933).

Kūriniai buvo palydimi ne tik pučiamųjų, bet ir dviejų fortepijonų pritarimo. Pasak kritiko, „koks būtų akompanimentas ar visai be akompanimento – vis vien paties masinio choro įspūdis nunešė viską“ (ten pat). Skaičiuojama, kad šventėje dalyvavo 1200 dainininkų, buvo išparduoti visi 9000 žiūrovų vietų Koliziejaus salės bilietai, gauta pelno. Šiokia tokia nesėkmė buvo tik ta, kad iškilmių dieną temperatūra staiga pakilo iki 38 laipsnių, tad dirbtinio vėsinimo neturinčioje salėje choristus ir publiką vargino kaitra.

B. d.