Jinhyungo Parko erdvėlaikis

Kai niūrioje darganoje išvažiuoji iš Paliesiaus dvaro, ausyse tebeskambant koncerto bisui – Claude’o Debussy „Atspindžiams vandenyje“ („Reflets dans l’eau“) iš „Vaizdų“ („Images“) pirmojo sąsiuvinio, – visam likusiam vakarui apgaubia lėtos, maloniai stingdančios melancholijos šydas. Pastaruoju metu Lietuvoje bundant muzikinių salonų kultūrai, turbūt būtent atokiau nuo miestų tūnantys dvarai turi visas galimybes sukurti paveikiausią atmosferą, klausytoją tiesiog panardinančią į koncerto, kaip savito įvykio, erdvę. Įvykio, valandai ar kelioms sustabdančio laiką ir bet kokius kitus pojūčius. Ypač jei skambina atlikėjas, kurio vienu svarbiausių pianistinių bruožų kaip tik ir įvardyčiau nuostabų (muzikinio) laiko ir erdvės valdymą.

***

Sugrįžimas kurion nors šalin laimėjus pirmą vietą svarbiausiame tos šalies konkurse – visuomet jautrus momentas. Atlikėjui, nes reikia įtvirtinti savo statusą, įrodyti, kad tai – ne atsitiktinis blykstelėjimas. Klausytojams, nes atmintyje dar tebegyvas „tas“ Čiurlionis ir „tas“ Lisztas, ir tikiesi išgirsti analogišką gelmę, įtampą, žaižaravimą, konkrečių interpretacijų aidus vėlesniuose to atlikėjo koncertuose. Vėlyvą vasario 3-iosios popietę gurmaniškoje, gal net kiek snobiškoje (sakau tai su pasigardžiavimu!) Paliesiaus dvaro aplinkoje publika rinkosi pasiklausyti ne mažiau gurmaniškos, tikrai ne kiekvienam apetitui parinktos Schumanno, Debussy ir Ravelio programos, kurią parengė IX Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso laureatas Jinhyungas Parkas. Pirmąsyk po konkurso į Lietuvą Parkas sugrįžo būtent Paliesiaus dvaro koncertų salės kvietimu, ne į Nacionalinę filharmoniją, kaip tarsi būtų labiau įprasta nugalėtojui.

***

Saloniniai koncertai neturi mistifikuotos didžiųjų scenų auros, bet suteikia papildomų atspalvių. Paliesiaus dvaro salė nėra tipiškas salonas, tačiau ir šioje erdvėje sėdėjimas kone galint ranka paliesti pianistą vis dėlto lemia esmingai kitokį klausymąsi, girdėjimą, na, ir regėjimą. Girdint kiekvieną fortepijono atsidūsėjimą, stebint smulkutę it porcelianinę figūrėlę išgaunant triuškinančius fortissimo, matant, kaip atlikėjui trukdo ant akių krintantys plaukai ir, kaip anksčiau konkurse, gėrintis jo susikaupimu, tikslingumu bei nepriekaištinga garso kultūra.

***

Žavingai konceptuali programa: pirmoje dalyje – Roberto Schumanno „Ryto dainos“ („Gesänge der Frühe“), op. 133, – it preliudas į didžiąją to paties kompozitoriaus Fantaziją C-dur, op. 17. Antrojoje – analogiško preliudo principu Maurice’o Ravelio miniatiūrų ciklą „Nakties Gasparas“ („Gaspard de la nuit“) paruošiančios trys Debussy „Estampų“ („Estampes“) pjesės. Skirtingi pasauliai, skirtingai pianisto išjausti. Visa ši arka buvo skirta vidinei trajektorijai nuo aušros ligi sutemų nubrėžti, ir prie to subtiliai prisidėjo koncerto erdvė, pro kurios langus pamėkliškam „Kartuvių“ („Le Gibet“) iš „Nakties Gasparo“ šiurpumui juslingai akompanavo tamsoje siūruojantys belapiai dvaro parko medžiai.

***

Daug metų nesupratau Schumanno Fantazijos (nors tai vienas iš nedaugelio jo kūrinių, kuriais nuoširdžiai žaviuosi), tad sunku būtų kaltinti klausytojus, kuriems ir šį šeštadienio vakarą keistoji Fantazijos forma pasirodė neįkandama. Apmaudu tik tai, kad Parkas – formų didmeistris, ir jo dėka viskas turėjo būti (ir buvo) kaip niekada aišku: vietoj įprasto greita-lėta-greita derinio kompozitorius apoteozę pasiekia kūriniui dar nesibaigus, po ko eina skaidrus susitaikymas. Vis dėlto esminio lūžio tarp didžiosios antros dalies (Mässig. Durchaus energisch) kulminacijos ir mistinės trečios dalies (Langsam getragen. Durchweg leise zu halten) kontempliacijos neteko patirti, publikai ties pianisto įspūdingai privestu bedugnės kraštu pratrūkus plojimais... (Juolab jaudinanti buvo atlikėjo padiktuota užtrukusi tyla po paskutinių Ravelio „Scarbo“, finalinio programos kūrinio, garsų.) Tiek nepretenzinga nuosaikiojo romantizmo lyrika, melodingumas, tiek Schumannui būdingas fanfariškumas buvo palytėti itin šiai muzikai tinkamu švelniai sodriu tušė. Persipinančiomis melodijomis tikslingai augintos viršukalnės ir su jomis kontrastuojantis subtilus mąslumas įtaigiomis atkarpomis žymėjo šiam pianistui būdingą laiko ir formos pajautą.

***

Sėdint pirmoje eilėje tas faktas, kad pianistas skambina be batų, mūvėdamas vienomis kojinėmis, matomas geriau nei iš bet kur kitur. Ir kai jau pamatai, nebegali apie tai negalvoti. Baisu nusifantazuoti, bet tai veikiausiai ne koks nors tolimosios Azijos (ak, koks riktas nuskambėjo koncerto pradžioje, kai pranešėja nevalingai ištarė, kad atlikėjas – iš Šiaurės Korėjos!) paprotys, o viltingai nuteikiantis šių dienų laisvės kiekvienam išsibandyti savas laisvės ir komforto normas atspindys. Tačiau turiu pripažinti, kad vis neapleido kažkoks keistas besvoriškumo pojūtis, tarytum didžiosiose kulminacijose Parkui būtų reikėję tvirtesnio pagrindo po kojomis. Vargu ar būčiau taip galvojusi, jei nebūčiau mačiusi avalynės trūkumo – garse tai neatsispindėjo. O štai mikroniniam impresionistų pedalizavimui gal ir padėjo.

***

Priešingai paplitusiai nuomonei, Čiurlionio konkurse Parko atliktas Debussy manęs nesužavėjo (tačiau jau tuomet pamaniau, kad neoklasicistinis Ravelio impresionizmas jam potencialiai turėtų nepaprastai pritikti). Pianisto racionalumas lyg ir svetimas impresionizmo stiliaus ideologijai, tačiau, atrodo, ši muzika jam kažkuo artima, dosniai įtraukiama jau ne į pirmą girdėtą jo programą. Pianisto perfekcionizmas, puiki smulkioji technika, polifonijos girdėjimas harmoniniame audinyje, be abejo, svarbūs atliekant prancūzų muziką. Tik dar norisi ypatingo „akvarelinio“ garso, tarsi per rūką skambančių garso atspalvių, savotiško raibuliavimo įspūdžio (kuriamo tiek prisilietimu, tiek ir specifiniu sluoksniuojamu rubato ar net aritmiškumu), taip būdingų Debussy. Gal įtikinamiausiai ažūriniai šio kompozitoriaus kūrinių ornamentai ir koloristiniai niuansai šeštadienį nuskambėjo pjesėje „Vakaras Granadoje“ („La soirée dans Grenade“).

***

„Nakties Gasparas“ – vienas tobuliausių fortepijono literatūros puslapių. Kompleksiški dinaminiai ir tekstūriniai sluoksniai, kompozicinė dermė ir emocinis šio kūrinio intensyvumas pianisto jau užčiuopti, tačiau sonoristiniai efektai, o kai kur – ir išpuoselėti techniniai elementai Parko interpretacijoje dar pakeliui. Tiesą sakant, net gera buvo pajusti, kad klausomės ne sterilaus meistriškumo. (Buvo galima numanyti, kad tai – kol kas užtikrintumo stokojantis naujos programos įvaldymo procesas.) Parkui nebūdinga pedalu ar kitais efektais „apžaisti“ techniškai sudėtingus epizodus – jis visuomet išlaiko itin skaidrią faktūrą. Tad nenuostabu, kad tekstas ir menas gali laikinai nukentėti, kol koncentruojamasi į pastangas išgroti visa, kas (ir kaip) užrašyta virpančių „Undinės“ („Ondine“) akordų ritmikoje ar unikaliai sudėtingoje „Scarbo“ fantasmagorijoje.

***

Post scriptum. Šie pabiri užrašai jokiu būdu neatliepia Jinhyungo Parko skambinimo manieros. Jis kone priešingo stiliaus – tikslus, susitelkęs, vienalytę drobę kantriai audžiantis atlikėjas. Tačiau daug ką lemia atsitiktinumai, tad ir šios kvazirecenzijos formą padiktavo prieš pat koncertą dvaro kasoje įsigyta smuikininko Gidono Kremerio knygelė „Nesparnuoti žodžiai“. Štai citata iš jos: „Tokių asmenybių, kurios, įnikusios į vidinius kūrinių pasaulius, nesirūpina savęs garbstymu, retai sutinkame.“ Manding, Parkas gali būti vienas tokių. Kviečiantis į pasaulius, kurių ilgai nesinori palikti.