Saulei paliepus

Vilniaus mergaičių ir merginų choras „Liepaitės“ šiais metais švenčia jubiliejų. Choras, tiksliau, choro studija, buvo įkurtas 1964 m., o 1992 m. studijos pagrindu – chorinio dainavimo mokykla. Šiandien „Liepaitės“ – net ne vienas choras, o keletas pagal amžiaus grupes suskirstytų kolektyvų, kuriems vadovauja choro dirigentai Edita Jaraminienė (mokyklos direktorė), Justina Leinartaitė, Diana Mickevičiūtė, Karolina Ramonė, Evita Rudžionytė, Jaunius Šakalys, Jolita Vaitkevičienė. Be to, Vilniaus kultūros centre gyvuoja moterų choras „Liepos“, vadovaujamas Audronės Steponavičiūtės-Zupkauskienės. Tad, sukaupę ir subūrę tokį žmogiškąjį turtą, „Liepaitės“ ir draugai, arba gal geriau sakyti, visas „Liepaičių“ sambūris, jubiliejinius metus nutarė pažymėti ambicingai – užsakant naują kūrinį, skirtą specialiai šiai progai ir pritaikytą visai didelei atlikėjų sudėčiai.

„Liepaitės“ per visus savo gyvavimo metus sukaupė išties platų repertuarą, tad, regis, galėjo apsiriboti šventiniu potpourri, atliekant labiausiai pasisekusius, publikos mėgstamus kūrinius. Tačiau galima tik pasveikinti sumanytojus parengti naujo kūrinio premjerą – tai išties kur kas prasmingesnis ir meniškai įdomesnis žingsnis.

Misteriją „Saulei paliepus“ sukūrė kompozitorius Laimis Vilkončius pagal Daivos Čepauskaitės žodžius. Pusvalandžio trukmės opusas – tai mitologinis pasakojimas apie liepą, kuri čia tampa pasaulio medžiu – „visos pasaulio tvarkos sergėtoja“. Kaip rašoma kūrinio pristatyme: „Liepa – lyg žemės stuburas, patikimas ramstis, viso ko ašis. Ir jau nebeaišku, ar žmogus ją sodino, ar ji mus, keliauninkus, po savo šakomis priglaudė...“ Misteriją greta septynių „Liepaičių“ chorų ir „Liepų“ atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras bei skaitovė – aktorė Nelė Savičenko. Dirigavo orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Barkauskas. Scenovaizdį papildė Aro Žvirblio sukurtos vaizdo projekcijos, šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas, režisierė Eglė Storpirštienė.

Premjera sausio 26 d. įvyko „Avia Solutions Group“ arenoje. Iš tiesų koncertas buvo planuojamas Kongresų rūmuose, tačiau nusikeliant šios koncertų salės atidarymui organizatoriai turėjo ieškoti kitos erdvės su itin didele scena, kurioje tilptų visos ir visi kūrinio atlikėjai.

Jei esate girdėję Vilkončiaus muzikos, misterija „Saulei paliepus“ nebūtų estetinis netikėtumas. Beje, kaip chorvedys Vilkončius puikiai išmano chorinės muzikos specifiką, todėl kiekvienas „Liepaičių“ choras turėjo galimybę save parodyti. Muzikoje netrūksta ir intonacinių sąsajų su lietuvių liaudies dainomis, o orkestras suteikia ritminį pagrindą ir kuria archajišką atmosferą. Verta pabrėžti, kad būdamas pripažintas vokalinės muzikos kūrėjas, parašęs daugybę dainų bei kūrinių chorui, kompozitorius gerai jaučia muzikos ir teksto santykį, geba gražiai išryškinti, išreikšti žodį, jo neužgožti. „Saulei paliepus“ dalyvauja ir skaitovė, matyt, norint raiškiau pabrėžti teksto prasmes, nei kad būtų, pavyzdžiui, tuo atveju, jei dainuotų solistė. Savičenko labai žmogiškai, šiltai atliko savo tekstinę „partiją“. Vis dėlto norėjosi ritmiškai labiau artikuliuoto teksto ištarimo, beveik rečitacijos, nes mitologizuotas kūrinys apie liepą tarsi prašo stipriau akcentuotos, „šamaniškos“ laikysenos, net tam tikro estetinio dirbtinumo.

Vaizdo projekcijose vyravo vasaros gamtos vaizdai – liepos, pievos, viskas, kas atgyja „saulei paliepus“. Buvo ir judesio choreografijos elementų, kurie „Liepaitėms“ nėra svetimi, pavyzdžiui, dramaturgiškai svarbiu kūrinio dalies momentu delnų ir natų aplankų pliaukštelėjimas, atlikęs ir perkusijos vaidmenį.

Misterija „Saulei paliepus“ skirta visai šeimai, tad tarp publikos netrūko vaikų, paauglių, tėvų, senelių, taip pat, matyt, kolegų – pedagogų, chorvedžių, muzikų. Vilkončiaus muzika – melodinga, faktūriškai įvairi, sugėrusi savyje iš džiazo ir „lengvojo“ žanro ateinančius sąskambius, teatrališka, tad nekėlė įvairiai klausytojų auditorijai jos suvokimo ar priėmimo iššūkių. Atvirkščiai: naujasis kūrinys kvietė tiesiog klausytis muzika pasakojamos istorijos.

Akivaizdu, kad gana patogi trukmė ir publikai patrauklus muzikos stilius sukuria prielaidas kūrinį dar ne kartą atlikti. Nors vėl suburti scenoje visus „Liepaičių“ ir „Liepų“ chorus su orkestru gal nėra taip paprasta, o tiksliau – gal nėra paprasta surasti tokią didelę sceną, tačiau kiek sumažinus atlikėjų sudėtį „Saulei paliepus“ galėtų puikiai gyvuoti ir kameriškesnėse koncertinėse erdvėse. Be to, artėjant jubiliejinei Dainų šventei, kas žino, gal „Saulei paliepus“ galėtų nuskambėti ir didelėje atviroje erdvėje.