Kelkis dar sykį

Sausio 13-osios tradicija kupina nuoširdžios pagarbos. Kasmet Vilniuje dega laužai, languose žiba žvakutės. Viena iš prasmingų tradicijų – kasmetis koncertas „In memoriam“. Tokia proga kartais būna atliekamas originalus, išskirtinai šiai progai sukurtas kūrinys. Šiais metais tokia garbė teko Antanui Jasenkai. Šis įvairiapusiškas menininkas, išbandantis jėgas įvairiais stiliais, sausio 12 d. Šv. Jonų bažnyčioje pasauliui pristatė oratoriją „Miraculum“, kurios siužetui įkvėpimo sėmėsi iš biblinės Jobo istorijos. Kūrinį atliko Lietuvos kamerinis orkestras, valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas), solistai Lina Dambrauskaitė, Rafailas Karpis, Mindaugas Jankauskas, Žygimantas Galinis, skaitovas aktorius Darius Meškauskas. Dirigavo Artūras Dambrauskas. Koncertą tiesiogiai transliavo LRT Plius.

Koncertas tęsė ir dar vieną tradiciją, susijusią su Lietuvos kameriniu orkestru. 1991 m. pasaulinį pripažinimą pelnęs kompozitorius Alfredas Schnittke, išgirdęs apie sausio 13 d. įvykius, buvo labai sukrėstas, todėl bibliotekoje susirado sutartinių knygą ir naudodamas jų melodijas sukūrė „Sutartines“ styginių orkestrui. Rankraštį iškart išsiuntė savo geram bičiuliui, tuomečiam orkestro vadovui Sauliui Sondeckiui, ir orkestras kompoziciją atliko jau vasario 5 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kaip galima skaityti iš prisiminimų, tai būta labai emocionalios premjeros, kai visi – ir klausytojai, ir atlikėjai – buvo stipriai sujaudinti. Todėl ir šį vakarą orkestras pradėjo Schnittke’s „Sutartinėmis“.

„In memoriam“ vakaro ašis – Antano Jasenkos oratorija „Miraculum“. Per pastaruosius keletą metų teko girdėti nemažai jo monumentalių orkestrinių ar chorinių kūrinių. Pavyzdžiui, gimtąjį Kauną jis apdovanojo net dviem simfonijomis, papildytomis choru ir solistais. Jau kelis dešimtmečius itin aktyviai teatro srityje besidarbuojantis kompozitorius neseniai (pernai gruodžio mėnesį) pristatė baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ premjerą Nacionaliniame operos ir baleto teatre. O man neatrastas dalykas – Jasenkos dėmesys religinėms temoms. Taigi oratorija, atrodo, yra natūraliai pribrendęs viso to vaisius. 

Pats kompozitorius oratorijos žanro pasirinkimą pagrindė tuo, kad jis yra artimiausias teatrui, tačiau vietoj vaidybos sceniniame kūrinyje lieka daugiau vietos žodžiui ir istorijai. Šiuo atveju žodis pasirinktas labai apgalvotai – beveik visa dainuojamoji libreto dalis (solistai, choras) yra prozinis tekstas iš Jobo knygos, meniniu požiūriu vieno gražiausių Biblijos tekstų.

Dievas pasiunčia angelą išmėginti Jobo tikėjimo, leisdamas visaip jį bausti, tik neleidžia atimti gyvybės. Netekęs šeimos, turtų, sveikatos Jobas lieka ištikimas Dievui. Galiausiai įvyksta stebuklas – Viešpats Jobą apdovanoja, sugrąžina visa, ką šis yra praradęs. Jasenka čia brėžia paraleles su Lietuvos istorija. Ir vienu, ir kitu atveju pagrindinis veikėjas visko neteko, iškilo grėsmė jo identitetui. „Nepriklausomybę atgavome, nes tikėjome ir buvome atkaklūs. Šiandieną vėl aštrėja klausimas, kaip galime apginti savo identitetą nuo gresiančio pavojaus“, – pokalbyje sakė kompozitorius. Manyčiau, būtent tą tvirtumą ir atkaklumą išaukštino vakaro premjera.

Prologui ir epilogui kompozitorius pasirinko Urtės Jasenkos eilėraštį, kuriame ji pabrėžia laisvą dvasią bei viltį ir širdį. Dievas (aktorius Darius Meškauskas) skaito paties kompozitoriaus rašytas eiles, kuriose susipina nuorodos ir kultūriniai kodai, išsibarstę po visą istoriją. Įdomi ir vizualioji pusė: solistai, nusigrimavę veidus baltai, apsigaubę vienuolių abitais, priminė statulas, panašias į stūksančias Šv. Jonų bažnyčioje (scenografė, kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė). Įspūdingai atrodė projekcijos ant barokinio bažnyčios altoriaus, kur minimalistinės tiesios linijos „klupo“ ant nelygaus paviršiaus (šviesų dailininkas Vilius Vilutis, videografas Artis Dzerve iš Latvijos).

Oratorijoje Jasenka atskleidžia savo sugebėjimą kurti charakterius, ypač chorinėje muzikoje. Kiekvienam veikėjui suteiktos ryškios muzikinės savybės, užkoduotos ir ritmikoje, ir faktūroje. Pavyzdžiui, Zofarui atkalbinėjant Jobą nuo jo misijos, violončelės partijoje skamba burdonas, o melodiją atlieka žemi vyrų balsai, taip sukuriant žydiško skambesio koloritą. To kontrastas – labai skaidrūs choro komentarai, nuolatos skambantys tarsi klausiamąja intonacija. Prologe ir epiloge daug dėmesio skiriama kylančios intonacijos žodžiams „viltį – širdį“, tarsi apibendrinantiems esmines temas. Dievo vaidmenį atlieka dar du solistai – Lina Dambrauskaitė ir Mindaugas Jankauskas, kurie savo partijas dainavo įsijautę, švariai intonuodami. Jų aukštiems balsams kontrastavo charakteringasis bosas HaSatanas – Žygimantas Galinis.

Nemažai svorio tenka pagrindinio veikėjo Jobo (Rafailas Karpis) partijai. Jam suteiktas muzikinis balsas visuomet ryžtingas, kapoto ritmo. Jo žodžiai „Nuogas atėjau, nuogas sugrįšiu. Viešpats davė, Viešpats atėmė“ atskleidžia Jobo nuolankumą Dievo valiai, bet muzikoje – tvirtumą. „Miraculum“ pradžioje Jobo intonacijos dainingos, ilgesingos. Tačiau sulaukiančio „gundymų“ iš Bildado, Elifazo ir Zofaro (choro solistai) Jobo balsas tampa ryžtingas, melodijoje pabrėžiami šuoliai, ypač išryškinamas motyvas, per kurį dažniausiai skamba žodžiai „Aš nekaltas!“ ir „Štai ir viskas!“. Šį motyvą Karpis atlieka aštriai, staccato. Turiu pripažinti, kad toks ryžtingas Jobo paveikslas man buvo kiek netikėtas.

Nuo pat pradžių oratorija dvelkė barokiniu skambesiu. Galbūt įtaką darė Šv. Jonų bažnyčios puošnumas? Stilingai artikuliuotas Lietuvos kamerinio orkestro skambesys neabejotinai sustiprino šį įspūdį, kaip ir plačios bažnyčios erdvės tarsi pasodrino Vilniaus choro balsų skambėjimą. Kadangi koncertas buvo transliuojamas, gyvo atlikimo metu įgarsinimui nebuvo naudojami mikrofonai (beje, LRT mediatekoje galima rasti labai neblogą šio koncerto įrašą). Kita vertus, nemikrofonizuoti solistai kartais tarsi ištirpdavo, ypač sunkiai girdėjosi teksto artikuliavimas. 

Apskritai šios oratorijos muzikinėje kalboje galima justi daug skirtingų įtakų. Oratoriją pradeda styginių glissando, nori nenori primenantys Krzysztofo Pendereckio sukurtą karo siaubo įvaizdį. Kartais buvo galima pajusti net ir Ganelino džiazo atgarsių. Tačiau bendras oratorijos „Miraculum“ įspūdis leidžia teigti, kad tai didingas kūrinys, kupinas kontrastų ir ryškių charakterių, įgalinantis suklusti ir apmąstyti dabarties žmonijos pasirinkimus.