Gyvenime reikia padaryti ką nors kilnaus

Profesorės Veronikos Vitaitės vardą Lietuvoje žino ir mažas, ir didelis, nes per ilgą kūrybingą gyvenimą ji dalyvavo visose pianistų ugdymo grandyse, rūpinosi mokymo sistemos veiksmingumu, steigė konkursus, ypač didelį dėmesį kreipdama į lietuviškos muzikinės kultūros puoselėjimą. Galima teigti, kad Vitaitė, kaip lietuvių fortepijono mokyklos atstovė, tęsė iškiliausių pedagogų ir atlikėjų – Stasio Vainiūno, Balio Dvariono, Jurgio Karnavičiaus, Mariam Azizbekovos, Olgos Šteinberg – sukurtą ilgametę pianistinę tradiciją ir išugdė visą plejadą profesionalių, ryškių asmenybių. Šalia jos nuopelnų, kurie atspindėti 2020 m. išleistoje Ramunės Kryžauskienės monografijoje „Veronika Vitaitė. Pianizmo atvertys“, ypač norėtųsi pažymėti svarbų profesorės charakterio bruožą, būdingą tik didžiosioms asmenybėms: nesavanaudiškumą, nepaprastą atsidavimą menui ir gyvą, šiltą asmeninį santykį su ją supančiais žmonėmis, kuriems ji save seikėjo negailėdama jėgų ir patirties, žinių ir laiko, globodama ir įkvėpdama kiekvieną talento daigą. Ji visada geranoriška, rodanti pavyzdį neblėstančiu optimizmu ir aukštų idealų siekiu.

Gerbiama dėstytoja, sunku patikėti, kad vasario 8-ąją švęsite garbų 85-mečio jubiliejų. Ta proga sausio 27 d. koncertuojate Nacionalinėje filharmonijoje su dukra Aleksandra Žvirblyte ir anūku Pauliumi Anderssonu. Nuo mokyklos jus pažįstu kaip energingą, optimistišką ir visada užsiėmusią asmenybę. Koks yra jūsų jaunystės ir veržlumo eliksyras?

Nežinau, gal tą energiją paveldėjau iš tėvelio. Profesoriai Saulius Sondeckis ir Kęstutis Grybauskas yra parašę apie mano „unikalią, spinduliuojančią energiją“. Perskaičiusi nustebau, kad į tai buvo atkreiptas dėmesys. Juokais pagalvojau, kad tas gyvenimo džiaugsmas gal kilo iš mano pavardės: Vitaitė – „Ave, Vita!“. Nuo pat mažens daug fantazuodavau. Atsigulusi vakare ilgai neužmigdavau, kurdavau visokias istorijas: buvau ir Pelenė su krištoliniu bateliu, ir Coliukė, keliaudavau po fantastiškai mažą pasaulį, kuris buvo nepaprastai įdomus. Kartais kurdavau istorijų su pažįstamais, o ryte negalėdavau prisiminti, ar tai tikrai buvo, ar aš tik prigalvojau...

Muzika nuo pat mažens mane jaudino. Kai mamytė sėsdavo prie fortepijono, visada truputį išbaldavo, grodavo labai jautriai. O sesuo nepaprastai muzikaliai – ar linksmai, ar graudžiai, ar skausmingai – tardavo romansų, arijų žodžius, surasdavo balso spalvas, ir aš žinojau, kad viskas tikra, kad taip kalba žmonių siela. Kai būdama mažytė mūsų Operos teatre klausiausi Dargomyžskio operos „Undinė“, antrame veiksme pradėjau garsiai verkti, išgirdusi mylimos dukters netekusį ir dėl to pamišusį malūnininką...

Muzikavimas prie fortepijono irgi buvo pilnas emocijų ir vaizduotės – nugara pagaugais eidavo. Galėčiau filmą statyti! Prie fortepijono galėjau sėdėti valandų valandas, atrasdavau visą pasaulį, patiko kažko ieškoti, kentėti, džiaugtis; kadangi dirbti dar nemokėjau, tai mokydavausi vis naujus kūrinius. Būdama gal kokių dvylikos metų iš lapo buvau pergrojusi visas Beethoveno sonatas, žinojau kiekvieną fantastišką vietą, kurią mėgdavau kartoti. Užsidegdavau greitai, įdomios idėjos patraukdavo, tikėjau, kad gyvenime reikia padaryti ką nors kilnaus, gražaus, visiems naudingo.

Vėliau ta aistra tapo pasišventimu spręsti mūsų pianistines problemas, rūpintis mokytojų kvalifikacija, propaguoti lietuvių kompozitorių kūrybą, pristatyti mūsų aukštą muzikinę kultūrą: organizuoti tarptautinius Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Vainiūno, Balio Dvariono, Aldonos Dvarionaitės ir kitus konkursus. Manau, kad šis bruožas suteikė man tos energijos pasiekti neblogų rezultatų. Mane palaikė kolegų parama: tom idėjom pritardavo iškilūs muzikai – Vytautas Landsbergis, Vytautas Laurušas, Dainius Trinkūnas, Saulius Sondeckis, būrys kolegų ir bendraminčių. Troškau, kad tos idėjos tarnautų visiems – jaunimui, kolegoms, tautai, keltų mūsų žmogišką orumą, pasitikėjimą savimi, nes turėjome žinoti, ko norime, ir mokėtume padaryti taip, kad aplinkui gyventų kilnūs, išsilavinę, darbštūs žmonės, vaikai nuo mažens augtų apsupti meilės, kūrybiškumo, dvasingumo, vyrautų pagarba.

Kurie gyvenimo etapai jums labiausiai padėjo sutelkti jėgas į darbą ir karjerą?

Sunku pasakyti. Darbo kultūros pradėjau mokytis, kai įstojau į Čiurlionio menų mokyklą, į prof. Olgos Šteinberg klasę. Tada supratau, kad laiko turiu daug, o padarau mažai. Visą mokymosi ir studijų laikotarpį pradėjau keltis penktą valandą ryto, pasportuodavau ir nuo šeštos eidavau groti. Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) būdavo smagu: draugai devintą ryto ateina į paskaitą, o aš jau trys valandos kaip groju...

Sunkiau buvo mokytis dirbti racionaliai. Dienos pabaigoje būtinai duodavau sau ataskaitą ne apie tai, ką gero šiandien dariau, o apie tai, ką padariau. Tas mokėjimas apgalvoti rezultatus padėjo gyvenime derinti plačią pedagoginę, koncertinę ir visuomeninę veiklą. Apie karjerą labai negalvojau, juk dariau tai, ką labai mėgau, kas buvo mano gyvenimas. Kolegos pastebėdavo mano pastangas, atkreipdavo dėmesį, ateidavo įvertinimai, pasiūlymai, kartais netikėti, pavyzdžiui, kai tuometis rektorius Vytautas Laurušas su prorektoriumi Kęstučiu Grybausku pasiūlė tapti Fortepijono katedros vedėja. Negalėjau patikėti, kad tai įmanoma.

Dabar, žvelgdama iš laiko perspektyvos, ką darytumėte kitaip? Gal turite kokių vertingų patarimų nepatyrusiems pianistams, pedagogams?

Tikiu, kad Dievas siunčia žmogui tas situacijas, tuos žmones, kurie reikalingi; iš vienų išmoksti nedaryti to, ką daro jie, kiti tave pamoko, kur tu teisi, o kur ne, dar kitiems lieki dėkingas visą gyvenimą. Daug ką suvoki per ilgą laiką prisimindamas, apmąstydamas gyvenimo įvykius. Ir būtinai atleidi tiems, kurie tave įskaudino, suvoki savo klaidas. Taigi, viskas turėjo būti taip, kaip buvo. Pavyzdžiui, baigusi konservatoriją turėjau likti Vilniuje, studentė būdama dirbau koncertmeistere, bet likimas pasuko mano gyvenimą į Šiaulius. Kiek buvo ašarų, kiek nusivylimo!.. O išėjo taip, kad ten sutikau savo tikrą gyvenimo draugą, gimė sūnus, duktė, susikūrė mūsų fortepijoninis duetas, įstojau į išsvajotą Maskvos aspirantūrą, įgijau pedagoginės patirties, nebuvo savaitės, kad neišeičiau į sceną.

Jauniems pedagogams galėčiau palinkėti mylėti savo darbą, kiekvieną mokinį, matyti jame įdomią asmenybę, ją puoselėti. Gal atėję į darbą labai daug žinome, bet... svarbu nuolat ieškoti to, ko dar nežinome, būti smalsiems. Jei su mokiniu ko nors nepavyko įgyvendinti, niekada nekaltinau jo, nes žinojau, kad gal aš nesugebėjau rasti priėjimo. Kiekvienas iš jų yra kitoks, nepakartojamas, o aš turiu būti kūrybinga, dėmesinga, viskuo domėtis. Turiu didelę muzikinės metodinės literatūros biblioteką – tai mano lobynas. Nuolat jame ieškau atsakymų į begalinius klausimus.

Kaip pati manote, kokie jūsų nuveikti darbai yra didžiausi ir svarbiausi, galbūt brangiausi jums pačiai?

Kai už organizacinę, pedagoginę ir koncertinę veiklą buvau apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija, per įteikimo ceremoniją reikėjo kažką pasakyti. Pasakiau, kad nežinau, kodėl esu apdovanojama, nes viską, ką dariau, dariau su malonumu. Tai nebuvo sunkus darbas! Organizuoti – mano aistra, pedagogika – gyvenimo džiaugsmas, koncertuoti – kita aistra. Aišku, didžiuojuosi, kad 1991 m. pavyko surengti pirmąjį tarptautinį Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą. Visi buvome pakylėti, žiuri dirbo be honorarų, iš Klivlando buvo atskraidintas mudviejų su pianistu Antanu Smetona išrinktas „Steinway“ fortepijonas, svaigome nuo laisvės, galimybės įsilieti į pasaulį, pristatyti savo kultūrą.

Pedagogika – taip pat mano didžioji aistra. Labai rūpėjo, kad kiekvienas mano mokinys atskleistų savo dvasinius lobius, individualybę, tarnautų didžiajam menui kaip artistas, pedagogas, koncertmeisteris, o svarbiausia – būtų Žmogus. To norėjau ir iš dukros, ir iš anūko. Džiugu, kad jie eina tuo nelengvu pasiaukojimo didžiajam menui ir ieškojimų keliu. O koncertai – tai laimė, kai gali žmonėms kažką svarbaus, gražaus, tikro pasakyti, sujaudinti, priartinti juos prie dvasios titanų Bacho, Beethoveno, Mozarto, Čiurlionio, Rachmaninovo, Schuberto, Gruodžio, Verdi, Messiaeno neaprėpiamų kaip visata įžvalgų. Mėgstu groti nežinomus kūrinius, neseniai parašytus lietuvių kompozitorių opusus, atrasti juose naujų minčių. Šalia solo su orkestru labai mėgstu ansamblinį muzikavimą – tokie kūriniai daugiaplaniai, įdomus partneris sugeba pamatyti juos kitu kampu, praturtina tave, skatina diskutuoti, ieškoti paslėptų prasmių, kartais jas ir atrasti. Fantastiškas jausmas apima, kai scenoje tik pagalvoji sugroti ką nors kitaip, o puikus partneris tave iškart „pagauna“ ir jūs kartu kažką svarbaus atrandate čia ir dabar. Tai didžioji koncertinė Akimirka, nepamirštamas blyksnis.

Kokių planų turite ateičiai?

Labai noriu palikti prisiminimus apie savo ir šeimos gyvenimą. Tai liestų visą XX amžių ir ketvirtį XXI amžiaus. Pasaulyje vyko karai, politinių sistemų pokyčiai, buvo atsidurta dramatiškose, net tragiškose situacijose. O būta ir meilės, draugystės, ryškių asmenybių, padariusių man didelę įtaką. Kiek šalių aplankyta, kiek koncertų sugrota, kiek scenos partnerių būta, kiek linksmų, juokingų situacijų išgyventa! Laukia aibės fotografijų aprašymas ir archyvo sisteminimas. Gyvenimas įdomus, traukia gamta, kelionės, muziejai. O dar reikia nemažai knygų perskaityti, sugrįžti prie seniai pamėgtų autorių. O kur dar šeimos muzikavimas, fantastiškų įrašų klausymas...

Dėkoju už šiltus prisiminimus, kurių liudininkė buvau ir aš, jūsų mokinė. Pabaigoje norėčiau išgirsti apie sausio 27-osios jubiliejinę programą Nacionalinėje filharmonijoje, kur, greta Bélos Bartóko Koncerto orkestrui, skambės Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui Es-dur bei Vytauto Barkausko „Trio concertante“ trims fortepijonams ir simfoniniam orkestrui.

Džiaugiuosi, kad galėsiu muzikuoti kartu su dukra ir anūku. Labai vertinu Vytauto Barkausko kūrybą, jo įnašą į fortepijoninę muziką. Šis „Trio concertante“ sukurtas mano ankstesniam jubiliejui ir dedikuotas mūsų pianistų dinastijai. Įdomu ieškoti interpretacijos naujoje muzikoje, nes esi laisvas, o kartu tai didelė atsakomybė autoriaus atžvilgiu. Kūrinys labai spalvingas, jame yra dramatizmo, energijos, švelnaus humoro, nenuilstamo ėjimo į šviesą. O žavusis Mozarto Koncertas dviem fortepijonams – tai  mūsų su Aleksandra dueto gimimas. Aleksandra pasiūlė jį išmokti, ir vėliau kelis kartus Koncertą atlikome diriguojant Sauliui Sondeckiui. Dabar iš manęs estafetę perėmė anūkas Paulius.

Linkiu kuo didžiausios sėkmės, sveikatos ir planų įgyvendinimo.