Nepažintų partitūrų puslapiais

Pastaraisiais metais menininkams ir kultūros funkcionieriams viešojoje erdvėje diskutuojant apie kultūros ir meno padėtį Lietuvos regionuose, nesu girdėjusi, kad kas nors būtų paminėjęs Paliesiaus dvarą ir jo organizuojamus renginius. O juk tai vieta, kurioje jau beveik dešimtmetį vyksta tokia kultūrinė veikla, kurią reikėtų vadinti labai rimtu visuomenės švietimu. Jei kalbėsime tik apie muziką, į Paliesių koncertuoti atvyksta atlikėjai ir kolektyvai, kurių Vilniuje galime ir nesulaukti, – žymūs, talentingi užsienio ir Lietuvos pianistai, smuikininkai, įvairūs instrumentininkai ir kameriniai ansambliai, atliekantys klasikinę bei šiuolaikinę muziką, dažnai pristatantys mūsų platumose nežinomus autorius ir jų kūrinius. Suprantama, kad surengtum tokius koncertus, reikia lėšų, tačiau ne tik jų, – svarbiausia, reikia muziką ir muzikantus iš tiesų mylinčio mecenato, tokio kaip profesorius dr. Julius Ptašekas. 

Beveik prieš kiekvieną koncertą jis pasitinka ne tik muzikantus, bet ir klausytojus, kone visus pakalbindamas ir pasidžiaugdamas, kad atvyko. Profesorius pradėjo ir sausio 27-ąją Paliesiuje vykusį koncertą „Beieškant muzikos“. Pasveikinęs Gidoną Kremerį ir „Kremeratą“, jis pabrėžė, kad šis koncertas sutampa su pasaulyje minima Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena, ir pakvietė į sceną Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kukliansky pasidalinti mintimis apie jos svarbą. Ankstėliau prieš koncertą buvo parodytas dokumentinis filmas apie vieną iš išgyvenusiųjų Holokaustą, žymią čekų klavesinininkę Zuzaną Růžičkovą (1927–2017), kuri buvo, kaip sužinojome iš šio liūdno, bet informatyvaus filmo, koncerte pristatomo kompozitoriaus Viktoro Kalabio žmona.

Čekų kompozitorius Viktoras Kalabis (1923–2006), kurio gimimo šimtmetis minėtas 2023 m., ne tik man buvo nežinomas – „Kremerata Baltica“ nariai su šio kompozitoriaus kūryba taip pat pirmąsyk susidūrė. Taigi, būtina pateikti bent svarbesnius jo gyvenimo ir kūrybos faktus. Kalabis gimė, mokėsi ir pradėjo domėtis muzika Pietų Bohemijoje, tačiau baigęs gimnaziją buvo paimtas prievartiniams darbams Trečiajam reichui. Tad pradėti rimtas muzikos studijas galėjo tik po karo. Baigęs Prahos konservatoriją ir Muzikos akademiją Karlo universitete, kurį laiką dirbo radijuje, rengė laidas vaikams. 1952 m. vedė Růžičkovą ir abu atmetė bandymus įtraukti juos į komunistų partiją. Šis poelgis atsiliepė jų gyvenimui ir meninei karjerai, kuri buvo sustabdyta.

1957 m. žymus prancūzų kompozitorius ir dirigentas Manuelis Rosenthalis su Paryžiaus orkestru į savo programą įtraukė Kalabio Koncertą violončelei, op. 8. Tai atvėrė intensyvesnės kūrybos galimybes: čekų ir užsienio orkestrai ėmė jam užsakinėti kūrinių. XX a. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje, pasak čekų šaltinių, didžiausią įtaką Kalabiui darė Igorio Stravinskio, Paulo Hindemitho, Arthuro Honeggerio ir Bélos Bartóko muzika. Kai Kalabis buvo išrinktas Bohuslavo Martinů fondo prezidentu, ypač aktyviai ėmėsi propaguoti šio kompozitoriaus muziką. Po Kalabio mirties buvo įsteigtas V. Kalabio ir Z. Růžičkovos fondas, kuriam iki mirties vadovavo pati Růžičková. Šis fondas pateikia visą kompozitoriaus kūrinių sąrašą. Paminėsiu svarbesnius: du baletai, penkios simfonijos, iš kurių antroji, Sinfonia pacis, iki šiol laikoma populiariausiu čekų šiuolaikinės muzikos kūriniu, devyni instrumentiniai koncertai, tarp jų du smuikui, du fortepijonui, vienas violončelei, septyni styginių kvartetai, kūriniai kameriniam orkestrui, sonatos įvairiems instrumentams su fortepijonu, pjesės klavesinui ir kitiems instrumentams, dainos solo bei chorams ir kt.

Koncerte nuskambėjo trys Kalabio kūriniai, atspindintys jo gyvenimo tuometėje Čekoslovakijoje atmosferą, laisvės proveržį Aleksandro Dubčeko laikotarpiu ir suvaržymus bei represijas po 1968-ųjų.

Koncertą pradėjo „Diptych“ styginiams, op. 66. „Kremerata Baltica“ jį grojo be dirigento, prie koncertmeisterio pulto sėdint ne įprastai matomam Džeraldui Bidvai, bet smuikininkei Stellai Zake, savo užduotį vykdžiusiai be priekaištų. Pirmoje kūrinio dalyje vyrauja minorinis koloritas, keistoki smuikų ir violončelių dialogai, nuolatinė dinamikos kaita, tai perauganti į orkestro forte, tai vėl nutylanti. Ryškios laužytos melodinės linijos ir išraiškingi pirmojo smuiko solo. Galiausiai orkestro balsams slopstant, suskamba rezignaciška slinktis žemyn ir tylutėlis violončelių pizzicato. Judri kontrastinga antroji dalis prasideda veržliu, energingu judėjimu forte. Joje pulsuoja gyvybė, vyksta energingas solo instrumentų ir orkestro tutti dialogas, primenantis neramų blaškymąsi. Galiausiai išaugusi įtampa atveda į staigų garsų sprogimą, o po jo – vėlgi netikėta slinktis žemyn...

Kitas Kalabio opusas – „Duettina“ smuikui ir violončelei – buvo atliekamas Gidono Kremerio ir Magdalenos Ceples. Keturių dalių dueto muzika rutuliojosi poliderminiame lauke, ypač ryškiai pirmoje dalyje. Smuikas ir violončelė griežė skirtingose dermėse, tarsi išreikšdami du skirtingus požiūrius, tačiau muzikos dinamika vis sutapdavo: vienas ir kitas balsas skamba tyliai, paskui – garsiai, paskui – abu energingai šūkauja ir erzeliuoja trelėmis, o galiausiai nutyla bespalviais pizzicato. Man labiausiai patiko ir įsiminė dueto antra dalis, galbūt dėl to, kad priminė Igorio Stravinskio „Kareivio istorijos“ dalį, kurioje žaismingai šokinėja tercijos ir sinkopės. Toks liaudiškas humoras. Baigiamoji dueto dalis pulsavo energija, įdomia faktūros kaita ir abiejų atlikėjų vieningu alsavimu, artėjant link akcentuotais akordais užtvirtintos pabaigos.

Trečias pristatytas Kalabio opusas „Chamber Music for Strings“ („Kamerinė muzika styginiams“), op. 21, buvo griežiama jau su dirigentu Fuadu Ibrahimovu, koncertmeisteriui Bidvai sugrįžus į savo vietą. Kūrinys padarė ryškiausią įspūdį. Gal dėl aiškiau artikuliuotos formos, o gal dėl patrauklesnės melodikos. Panašiai kaip kituose programos kūriniuose, šiame gana daug solo instrumentų replikų, į kurias reaguoja orkestras, pritardamas arba ne. Jau pati pirmos dalies (Andantino) pradžia vertė suklusti, kai po tylių styginių žingsnių staiga pakyla didžiulė dinaminė banga, taip pat netikėtai ir nuslūgstanti. Reikšmingi puikiai atlikti aukšto registro pirmojo smuiko solo, sakytum, nepasiekiama šviesi svajonė, atvedanti tik į liūdną altų mažąją terciją. Vidurinėje (Allegro vivo) dalyje verda emocijos, trykšta negatyvi energija, dinamika tai stiprėja, tai vėl leidžiasi, vyrauja nerami nuotaika, virstanti veržlia jėga. Liūdnai raudantis smuikas užgožiamas garsėjančio orkestro, pabaigoje kelis kartus ryžtingai kartojančio tą patį akordą. Trečioje dalyje (Adagio, molto quieto) kompozitorius meistriškai naudoja kvarteto ir orkestro dialogą, galiausiai atvedantį į šviesų G-dur akordą. Regis, iš kvarteto instrumentų autorius išskiria altą, kuris pirmas pradeda ir paskutinis su orkestru užbaigia visą kūrinį. Be minėto Džeraldo Bidvos, savo partijas pagirtinai atliko Alīna Vižine, Jevgenija Frolova ir Magdalena Ceple.

Tarp Kalabio opusų buvo atliktas Gidonui Kremeriui skirtas latvio Georgo Pelēcio „Pages of a Biography“ („Puslapiai iš biografijos“) smuikui ir styginiams. Tai originaliai sumanytas kūrinys, sudarytas iš prisiminimų apie autoriaus ir Kremerio jaunystės metus. Jiems teko kartu studijuoti Maskvos konservatorijoje ir netgi, kaip sužinojau, kartu gyventi. Klausytis šio kūrinio buvo be galo įdomu, jautei, kaip Kremerio smuikas virsta labai jautriai kalbančiu personažu. Kita intriguojanti šio kūrinio plotmė – skoningai įkomponuotos romantinių smuiko koncertų citatos. Jų seka, kiek pavyko išsiaiškinti peržvelgus Kremerio įrašus, taip pat neatsitiktinė, jei neklystu, pagrįsta tikru gyvenimu. Pirmiausia pasigirsta nuostabus fragmentas iš Brahmso smuiko koncerto pirmos dalies, paskui – iš Elgaro ir Sibelijaus taip pat pirmos dalies, o paskutinis – Beethoveno smuiko koncerto fragmentas, paimtas jau iš finalo, kuriame skamba džiaugsmu trykštanti mažorinė tema. Biografijos puslapius užverčia ilgesingi vibrafono garsai (Andrej Pushkarev), pamažu pamažu nutylantys...

Po atliktos programos paleisti orkestro ir Kremerio publika nesiruošė ir plojo tol, kol sulaukė dviejų puikių bisų: orkestro atlikto Claude’o Debussy „Lėlių keikvoko“(aranžuoto G. Jeriomenkos) ir Astoro Piazzollos „Oblivion“, soluojant Gidonui Kremeriui.