7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika

Laima Slepkovaitė

Giacomo Puccini „Toska“: viskas yra partitūroje

Vilniaus kamerinės operos premjera Rusų dramos teatre

„Inesa Linaburgytė stato operą!“ – tokius pasišnibždėjimus lydėjo ir pakelti, ir suraukti antakiai, ir susiėmimai už galvos, ir prunkštelėjimai – ne tik todėl, kad į operos solisto pareigas pagal nutylėjimą įtraukiamas buvimas dėmesio akiratyje, bet ir dėl to, kad režisieriaus darbas iš tiesų yra didelis iššūkis, kurio nevalia imtis impulsyviai, be svaraus pagrindo, ypač krašte, kur būtent režisieriai kultūrinėje plotmėje yra matomiausios ir svariausią pripažinimą (arba aršiausią kritiką) pelnančios figūros. Kas tai – eksperimentas, užgaida, būdas patenkinti asmenines ambicijas ar nenugalima, prabudusio neįgyvendinto pašaukimo sukelta būtinybė? Po „Toskos“ premjeros pamaniau, kad tai tiesiog desperatiška, nenumalšinama, karšta meilė operai ir noras vėl perskaityti Puccini partitūrą. Tik perskaityti, ir padaryti tą teisingai.
 

Atlikėjas mato operą kitaip negu režisierius. Režisierius seno teksto pagrindu kuria naują scenos opusą, atlikėjui viskas jau yra partitūroje, ją tereikia atrakinti, leisti jai vėl skambėti ir matytis. Jeigu yra tiesos tokioje mano prielaidoje, Inesos Linaburgytės, kaip režisierės, debiutas neįvyko. Nebuvo čia nei

Inesa Linaburgytė ir Vadimas Zaplečnas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.
Inesa Linaburgytė ir Vadimas Zaplečnas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.
Vladas Bagdonas, Inesa Linaburgytė, Samsonas Izjumovas operoje „Toska“.
M. Aleksos nuotr.
Vladas Bagdonas, Inesa Linaburgytė, Samsonas Izjumovas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.
Skaidrė Baranskaja

Kas jums yra Čiurlionis?

Kalbiname lenkų choreografą Robertą Bondarą 

Artėja Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ premjera. Šiuolaikinė choreografija savo plačia judesio išraiškos amplitude yra pajėgi atskleisti įvairias psichologines būsenas, kurios sunkiai išreiškiamos kitomis priemonėmis arba tiesiog pasilieka tarp eilučių. Ypač svarbus choreografo santykis su kūrinio tema. „Čiurlionį“ kuria jaunas lenkų baletmeisteris Robertas Bondara, jo kūrybinė komanda taip pat atvyko iš Lenkijos. Kaip jis mato ir jaučia Čiurlionį, kokios šio genijaus biografijos detalės inspiruoja kūrybai, kaip sekasi dirbti su Lietuvos baleto trupe? Apie tai ir kalbamės su choreografu Robertu Bondara.
 
Lenkijoje Jūs žinomas kaip vienas perspektyviausių choreografų. Kaip ėjote į šią profesiją?

Baleto meno mokiausi Lodzės choreografijos mokykloje. Paskutiniais studijų metais supratau, kad norėčiau būti ne tik atlikėju, bet ir viso vyksmo scenoje kūrėju – demiurgu. Vėliau baigiau Frédérico Chopino muzikos universitetą Varšuvoje ir jau dirbdamas Varšuvos Didžiojo teatro nacionalinėje baleto trupėje pradėjau po truputį reikštis kaip choreografas. Pirmas pripažinimas atėjo 2008 m., kai Bronisłavos Niżińskos konkurse tapau II vietos laureatu (pirmoji nepaskirta niekam) ir gavau specialųjį Witoldo Lutosłavskio instituto prizą už duetą „Andante con moto“pagal Wojciecho Kilaro muziką. Šis duetas vėliau buvo pristatytas ir Maskvos Didžiojo teatro Gala koncerte. Atsiskleisti kaip choreografui taip pat padėjo ir

Robertas Bondara ir Marius Miliauskas. T.Ivanausko nuotr.
Robertas Bondara ir Marius Miliauskas. T.Ivanausko nuotr.
Algirdas Klova

Išskirtiniai džiazo „skanumynai“

XXIII tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas jazz 2013“

Visada labai sunku sekti tokius didžiulius renginius kaip Vilniaus, Kauno ar Birštono džiazo festivaliai. Aišku, ir visų balandžio 25–29 d. vykusio Kauno džiazo festivalio koncertų nesuspėjau išgirsti, tačiau tai, ką girdėjau, buvo tikrai įdomu. Visi muzikantai paliko gerą įspūdį, o jų muzika puikiai nuteikė. Žavėjo muzikantų entuziazmas ir pasišventimas savo menui.
 

Mano pažintis su festivaliu prasidėjo Kauno Vienybės aikštėje, kur klausiausi „Baltic Salsa Orchestra“. Gal kiek ir keistoka, tačiau labai miela girdėti gana stiprų šio stiliaus muzikos kolektyvą ne kažkur Lotynų Amerikoje, o šaltoje ir lietingoje Lietuvoje. Gerai, kad tarp jaunų lietuvių muzikantų yra ir juos teisinga stilistine linkme galinčių nukreipti pačios Lotynų Amerikos, Ispanijos ar Italijos menininkų. Malonu, kad yra ir nemažas būrys gerbėjų – šokėjų. Šis kolektyvas gyvuoja jau šešerius metus, o jo įkūrėju ir lyderiu laikytinas Lietuvoje gyvenantis ir lietuviško kraujo turintis dainininkas iš Argentinos Federico Manzanares. Jų muzikavimo pagrindu iki šiol išliko

Vladimiras Čekasinas ir Petras Geniušas. D. Jadevičienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir Petras Geniušas. D. Jadevičienės nuotr.
Hiromi. D. Jadevičienės nuotr.
Hiromi. D. Jadevičienės nuotr.
Kyle Eastwood. D. Jadevičienės nuotr.
Kyle Eastwood. D. Jadevičienės nuotr.
Grupė „Naturally 7“. D. Jadevičienės nuotr.
Grupė „Naturally 7“. D. Jadevičienės nuotr.
Vytautas Bruveris

Mes ir rokas. Ar šioje šalyje yra vietos senukams?

Rokas Radzevičius, Lietuvos roko pionieriai , Vilnius, „Vaga“, 2013, 464 p.

Žūtbūtinai kovojo su sistema, pliekė ją iš peties, o ta sistema staiga ėmė ir jį už tai apdovanojo. Tokio ironiško akibrokšto sulaukė žymus Lietuvos neakademinės ir ne popmuzikos scenos veikėjas, grupės „Skylė“ lyderis, kompozitorius, poetas, atlikėjas ir dar istorikas Rokas Radzevičius.
 
Tai, kad jis dar ir istorikas, paminėta neatsitiktinai – juk šio „likimo smūgio“ jis sulaukė būtent tame amplua. Išties, kas būtų galėjęs patikėti, kad R. Radzevičius bus apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos premija už geriausią 2012 m. muzikologijos darbą – savo istorinę knygą „Lietuvos roko pionieriai“ – taigi taps dar ir premijuotu bei oficialiu lygmeniu pripažintu muzikologu? Iš itin patikimų šaltinių šių eilučių autoriui yra žinoma, jog išgirdęs žinią, kad jo knyga „Lietuvos roko pionieriai“ sulaukė tokio pripažinimo, šis kovotojas prieš bet kokį oficiozą ne tik smarkiai nustebo, bet ir sutriko, o jo sutrikimas buvo matyti ir premijos teikimo ceremonijoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
 

Suprasti jo nuostabą nesunku, užtenka tik užmesti akį į

„Gėlių vaikai“. 1969 m.
„Gėlių vaikai“. 1969 m.
„Geležinis vilkas“. 1968 m.
„Geležinis vilkas“. 1968 m.
„Kertukai“. 1968 m.
„Kertukai“. 1968 m.
Aldona Eleonora Radvilaitė

„Sugrįžimai“ įsibėgėjo ir baigėsi

 

Į Sakralinės muzikos valandą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje balandžio 14 d. susirinko daugybė klausytojų. Susikaupimo netrikdė net ir nuolat įeinantys bei fotografuojantys turistai. Vargonavo Karolina Juodelytė – talentinga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (doc. Virginijos Survilaitės kl.) ir Detmoldo (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos (prof. Martino Sanderio kl.) magistrantė. Jai talkino smuikininkas Dainius Puodžiukas ir dainininkė Ilona Pliavgo (sopranas). Baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, K. Juodelytė 2008–2012 m. studijavo LMTA vargonų (doc. Gediminas Kviklys) ir muzikologijos (doc. Jonas Vilimas) specialybes. 2010 m. tęsė studijas Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, 2011 m. stažavosi Helsinkio J. Sibelijaus muzikos akademijoje vargonų ir klavesino specialybėse. 2011 m. laimėjo I premiją bei daug specialiųjų prizų M.K. Čiurlionio, o 2012 m. – III premiją Čekijoje, Brno vykstančiame L. Janačeko tarptautiniame pianistų ir vargonininkų konkurse.
 

Solidžioje vakaro programoje vargonininkė atskleidė geriausias savo savybes – ritmo pojūtį, atliekamos muzikos stiliaus supratimą, valingumą, gebėjimą

Marija ir Dmitrijus Berezinai
Marija ir Dmitrijus Berezinai
Arnoldas Voketaitis (Don Bazilijo) operoje „Sevilijos kirpėjas“
Arnoldas Voketaitis (Don Bazilijo) operoje „Sevilijos kirpėjas“
Arnoldas Voketaitis su žmona Nijole. 2009 m.
Arnoldas Voketaitis su žmona Nijole. 2009 m.
Laimutė Ligeikaitė

Kai šventes keičia kasdienybė, o kasdienybę šventės

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-mečio proga profesorę Aušrą Motuzienę kalbina Laimutė Ligeikaitė

Tarp kitų Lietuvos universitetų nedidelė Lietuvos muzikos ir teatro akademija visada atrodo kiek paslaptingai, nors viešumu, integracija į visuomenę ir įtaka visos šalies kultūrai ji neabejotinai buvo ir yra viena reikšmingiausių. Akademijos koridoriuose kasdien sutiksi nužengusias iš didžiųjų scenų ir ekranų visuomenei gerai žinomas asmenybes, daugelis kurių yra Lietuvos Nacionalinės premijos laureatai. Virtinėje renginių, skirtų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-mečiui, nugriaudėjo ir pagrindinės iškilmės (vykusios Nacionalinėje filharmonijoje), kurių metu buvo inauguruoti dar du akademijos Garbės daktarai – pianistas, muzikologas profesorius Vytautas Landsbergis ir teatro režisierius Eimuntas Nekrošius (pirmasis lietuvių teatro menininkas, kuriam suteikiamas akademinis Doctorem Honoris Causa vardas).
 

Tačiau šventes keičia kasdienybė net ir meno pasaulyje, juolab

Aušra Motuzienė
Aušra Motuzienė
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Gloria!

Kauno valstybinio choro ir miesto simfoninio orkestro koncerto įspūdžiai

Paskutiniu koncerte nuskambėjusiu Giuseppe’s Verdi „Aidos“ žodžiu noriu pradėti ir recenziją. Užtarnautomis, seniai po simfoninio koncerto girdėtomis klausytojų ovacijomis pagarbinti balandžio 20 d. Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos salėje, koncertavę kauniečiai: Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis) ir Kauno miesto simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Imantas Resnis, vadovas Algimantas Treikauskas).
 

Gloria! –remiantiems vieno iš Kauno muzikinio gyvenimo veikėjų veiklą, entuziastingiems orkestro organizatoriams, sugebėjusiems iš prieš trisdešimt metų pradėtų atsargių bandymų burti Kauno muzikus į ansamblius išsiplėsti į kamerinį orkestrą, o dabar – į jau devintus metus dirbantį profesionalų simfoninį orkestrą. Kolektyvas dalyvauja miesto renginiuose, yra koncertavęs Norvegijoje, Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje. Pernai dalyvavo Šveicarijoje vykusiame prestižiniame „Murten Classics“ festivalyje, nuolat rengia muzikinius projektus, grojo su populiariomis roko grupėmis („The Scorpions“ ir

Kauno miesto simfoninis orkestras
Kauno miesto simfoninis orkestras
Jurgita Skiotytė-Norvaišienė

Kas girdėti pas estus?

Iš 5-osios Talino muzikos savaitės sugrįžus

Balandžio 4–6 d. vyko 5-oji tradicine tapusi Talino muzikos savaitė (Tallinn Music Week). Pasauliui šis renginys labiau žinomas kaip populiariosios muzikos festivalis, kuriame per keletą parų prisistato ne tik geriausi Estijos, bet ir kitų šalių (šiemet iš dvidešimties) muzikantai, atliekantys pop, rock, jazz, indie, fusion, hip hop, minimal, ambient ir kitų stilių muziką. Iš Lietuvos dalyvavo grupės „Kurak“, „Deeper uper“, „Without letters“, „Rasabasa“ ir reperis Vaiperis Despotinas.
 
Dienomis vykusias diskusijas apie muzikos verslą, leidybą, autorių teises, atlikėjų karjeros galimybes ir vadybininkų vaidmenį vakarais keitė muzikantų pasirodymai maždaug 20-yje skirtingų muzikos klubų ir salių. Trumpučiai koncertiniai pasirodymai dienos metu, vadinami showcase, vyko ir miesto knygyne, muzikos prekių parduotuvėje, prekybos centre, dizaino studijoje, viešbučiuose ir kitose neįprastose miesto ir užmiesčio erdvėse.
 

Jau trečius metus savo nišą renginyje užima klasikinė muzika. Jai skirtos atskiros erdvės diskusijoms, kuriose susitinka, bendrauja ir patirtimi dalijasi su klasikinės muzikos „verslu“ susiję festivalių organizatoriai, muzikos agentai, vadybininkai ir patys atlikėjai. Šiais metais daugiau dėmesio buvo kreipiama į XXI a. akademinės muzikos atlikėjų karjeros planavimą bei Šiaurės–Baltijos šalių regiono bendradarbiavimo perspektyvas. Akademinės muzikos koncertai prieš porą metų buvo rengiami naktį, šiemet pasirinktas

„Artimus“: Magdalena Filipczak (smuikas), Ūla Ulijona Žebriūnaitė (altas), Henry-Davidas Varema (violončelė)
„Artimus“: Magdalena Filipczak (smuikas), Ūla Ulijona Žebriūnaitė (altas), Henry-Davidas Varema (violončelė)
Lietuvių ir norvegų ansamblis „Rasabasa“
Lietuvių ir norvegų ansamblis „Rasabasa“
Vytautė Markeliūnienė

Muzikinio dialogo inspiruotos

Smuikininkės Ingridos Armonaitės ir pianistės Indrės Baikštytės rečitalis

Nebe pirmus metus tenka konstatuoti, kad solistų rečitaliai – gerokai praretėjęs žanras mūsų oficialioje koncertinio gyvenimo terpėje. Ar šio žanro gyvybė labiau priklausoma nuo koncertinių organizacijų teikiamų prioritetų, ar nuo pačių solinę veiklą aktyviai puoselėjančių interpretatorių? Ko gero, ir nuo to, ir nuo kito. Vis dėlto aišku, kad tai labai rimtas žanras, neprarandantis laiko subrandinto struktūrinio tvirtumo, vidinės logikos dėsningumų, galimybės reikštis atitinkamam profesionalumo laipsniui ir individualiam, nepriklausomam skoniui. Ir šis dažniausiai reiškiasi dvejopai – reflektuojant įvairių epochų kūrybą (tradiciškai – klasicizmo, romantizmo ir XX–XXI a. muzika) arba susikoncentruojant į laikotarpį, stilių, autorių.
 

Pastarasis modelis, atrodo, artimiausias smuikininkei Ingridai Armonaitei, kurios menines interpretacines aspiracijas jau kuris laikas diktuoja pirmiausia tam tikra, bet ne visokia muzika. Ir tai visiškai natūralu šios atlikėjos brandos etapui, kai patirtis lemia griežtesnę muzikos autorių atranką ar galimybę patyrinėti apibrėžto nedidelio laikotarpio kūrybą. Ši muzikė drauge su pastarųjų metų scenos partnere pianiste Indre Baikštyte ieško artimų kūrybos ištarmių, sykiu suvokdama

Ingrida Armonaitė. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Armonaitė. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Baikštytė. V. Razmos nuotr.
Indrė Baikštytė. V. Razmos nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Franzo Schuberto continuum

Koncertas „Piano.lt“ salėje

Kas tikrai praskaidrindavo amžinai nelaimingo ir vienišo Franzo Schuberto gyvenimą, tai muzikavimo vakarai draugų namuose, kur jis sulaukdavo palankaus dėmesio ir kur tiesiog karaliavo jo muzika, traukianti kaip magnetas draugus, pažįstamus ir net oficialius asmenis. Tokie vakarai, pavadinti „šubertiadomis“, Europoje gyvuoja iki šių dienų, bylodami apie pagarbą Schuberto muzikai ir apie gilias kultūringos visuomenės namų muzikavimo bei kūrybinių sambūrių tradicijas. Dabar tokie vakarai yra išaugę į ištisus festivalius, „savaites“ didelėse scenose arba, šiek tiek spekuliuojant patraukliu brendu, taip pavadinami paprasti kameriniai koncertai, kurių turinys dažnai aprėpia ne tik Schuberto, bet ir kitų įvairiausių kompozitorių kūrybą.
 

Prikelti „šubertiados“ dvasią sumanė keletas nerimstančių atlikėjų – dalis buvusių originalaus sambūrio „Nepaklusnieji“ narių: Rokas Zubovas, Sonata Deveikytė-Zubovienė (fortepijonas), Mindaugas Bačkus (violončelė), norvegas baritonas Steinas Skjervoldas (tarsi pakeitęs ištikimą „nepaklusnųjį“ norvegą klarnetininką Rogerį Arve Vigulfą), ne pirmą kartą

Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Steinas Skjervoldas
Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Steinas Skjervoldas
  < PUSLAPIS IŠ 187  >>> Archyvas