„Sugrįžimai“ įsibėgėjo ir baigėsi

Solidžioje vakaro programoje vargonininkė atskleidė geriausias savo savybes – ritmo pojūtį, atliekamos muzikos stiliaus supratimą, valingumą, gebėjimą vykusiai nuspalvinti skambesius, vesti ilgas muzikos plėtojimo linijas. Tai buvo ryškiai juntama kūriniuose vargonams solo: Johanno Sebastiano Bacho Pasakalijoje c-moll (BWV 582), Dietericho Buxtehude’s Preliude g-moll (Bux WV 149) bei Maxo Regerio solidžioje Sonatoje Nr. 2 d-moll, op. 60. Gražiausiai vargonai skambėjo tyliuose aukšto registro epizoduose – gaiviai, skaidriai, o kulminaciniuose Sonatos muzikos plotuose galingi gaudžiantys skambesiai dėl bažnyčios akustikos buvo neaiškūs ir vargino klausą.

Pradžiugino Leonardo Vinci nuostabaus grožio keturių dalių Sonata smuikui ir vargonams D-dur, puikaus smuikininko Dainiaus Puodžiuko ir Karolinos Juodelytės traktuota grakščiai, lengvai, stilingai bei tauriai. Kiek mažiau įtaigiai jie atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tris miniatiūras.

Bažnyčios akustika palanki vokalistams, todėl Ilonos Pliavgo balsas Gabrielio Faure „Pie Jesu“ iš „Requiem“ ir visų trijų atlikėjų ne visai sklandžiai ansambliškai traktuojamuose kūriniuose – J.S. Bacho trio „Herr Jesu Christ, dich zu uns wend“ (BWV 655), Antonio Vivaldi arijoje „Domine Deus, Agnus Dei“ iš „Gloria“ (RV 588) ar Prospero Guidi „Maria Mater gratiae“ – skambėjo gana gražiai, nors kartais tarsi kiek nestabiliai.
 

Balandžio 17 d. Taikomosios dailės muziejuje karaliavo dainininkai: tenoras Mindaugas Jankauskas (Lietuva, Vokietija) ir sopranas Karolina Glinskaitė. M. Jankauskas po studijų LMTA tobulinosi meistriškumo kursuose pas Peterį Schreierį ir Francisco Araiza. Tolygiai reiškiasi dramos ir operos žanruose, debiutavo jau trijuose dramos spektakliuose (rež. Jonas Jurašas ir Gintaras Varnas). Abiem vokalistams akompanavo pianistė Gražina Zalatorienė.
 

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo kamerinė muzika: vokalistai paeiliui atliko įvairių kompozitorių dainas. Nuo pat pirmų kūrinių tapo aišku, jog M. Jankauskas – artistiškas, kamerinio žanro specifiką perpratęs atlikėjas, pasižymintis puikia dikcija (dainavo keliomis kalbomis), tiksliu intonavimu. Maloniai nuskambėjo keturios Ludwigo van Beethoveno dainos iš ciklo „An die ferne Geliebte“ („Tolimai mylimajai“) bei Richardo Strausso „Zueignung“ („Dedikacija“). Trumpučiame žaismingame Franzo Salmhoferio cikle „Heiteres herbarium“ („Linksmasis herbariumas“) ir Juozo Gruodžio dainoje „Pavasario naktis Berlyne“ (žodžiai Kazio Binkio) M. Jankauskas atskleidė savo artistiškumą, polinkį į groteskišką, smagų interpretavimą.
 

Puikaus soprano savininkė Karolina Glinskaitė nedidelius kūrinius dainavo garsiai, ryškiai. Jos atliekami Franzo Schuberto „Du bist die Ruh“ („Tu esi ramybė“), Roberto Schumanno „Widmung“ („Dedikacija“), Ferenco Liszto „Oh, quand je dors“ („O, kai aš miegu“) rėžė ausį didžiuliu operiniu balsu. Sunku buvo suprasti, ar jauna atlikėja nežino, kas yra kamerinis žanras, ar nesugebėjo prisitaikyti prie skardžios salės akustikos. Panašus įspūdis susidarė ir iš griaudėjančių Gražinos Zalatorienės kruopščiai parengtų akompanimentų. Tik Vidmanto Bartulio gražioje miniatiūroje „Muzika“ (žodžiai Marijos Katiliūtės) paaiškėjo, kad K. Glinskaitė sugeba dainuoti tyliai, išraiškingai.
 

Antroje koncerto dalyje skambėjusiose Giacomo Puccini operų arijose ir duete iš „Bohemos“ galėjo laisvai lietis ir kulminacijose galingai skambėti gražus Karolinos balsas. Deja, Wolfgango Amadeus Mozarto Paminos arijoje iš „Užburtosios fleitos“ trūko trapumo, lengvumo, tikslaus intonavimo.

M. Jankauskas korektiškai padainavo Bazilio ariją iš W.A. Mozarto operos „Figaro vedybos“, Rudolfo ariją ir Rudolfo ir Mimi duetą iš G. Puccini „Bohemos“. Įdomiausiai ir įtaigiausiai jam sekėsi charakteringos ir šmaikščios arijos – Vašeko iš Bedřicho Smetanos „Parduotosios nuotakos“, Mylio iš Edouardo Lalo „Yso karaliaus“, Franzo iš Jacques’o Offenbacho „Hoffmanno pasakų“. Jose pademonstravo ir savo vaidybos galimybes. Šioje dalyje pianistė Gražina Zalatorienė jau prisitaikė prie salės akustikos ir jos „orkestras“ skambėjo švelniau ir minkščiau nei pirmoje dalyje, garso balanso požiūriu ji gerai talkino dainininkams.

Balandžio 23 d. Taikomosios dailės muziejuje koncertavo Sankt Peterburgo valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantas Jurgis Aleknavičius. Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojos ekspertės Tatjanos Radovič klasės absolventas, LMTA baigė magistro studijas doc. Aleksndros Žvirblytės klasėje, 2008 m. stažavosi Briuselio Karališkoje konservatorijoje, o 2010 m. – Norvegijoje, E. Griego muzikos akademijoje. Dalyvavo daugelyje konkursų. 2012 m. laimėjo I premiją tarptautiniame konkurse Maltoje.

Pirmoje koncerto dalyje šis gabus pianistas labai kokybiškai, tvarkingai, sukauptai paskambino tris Domenico Scarlatti sonatas, du Frederico Chopino Noktiurnus bei M.K. Čiurlionio Mažų peizažų ciklą „Jūra“ (VL 317). Pianisto rimtis, didelis dėmesys tekstui sukėlė minčių, jog jis prie fortepijono atrodo kaip jaunas kunigas, kurio religija – muzika. Aleksandro Skriabino trijose mazurkose, op. 25, bei „Tragiškoje poemoje“, op. 34, atsiskleidė ir jo vyriškas temperamentas, valingumas.
 

Kiek nuvylė antroje koncerto dalyje prie pianisto prisijungusio smuikininko iš Kinijos, Pekino ir Sankt Peterburgo konservatorijų absolvento Wang Kai Pingo griežimas ir menkesnio lygio kūriniai. Nors šį vakarą jis griežė 1803 m. G. Guadagnini gildijos gamintu smuiku, intonavimas ar atlikimo meistriškumas nuo to nepagerėjo. Gaila buvo Jurgio pastangų – Ferruccio Busoni Sonatoje smuikui ir fortepijonui C-dur, op. 29, visas virtuozinis krūvis užgulė pianistą, o bendras įspūdis liko nekoks. Panašiai atrodė ir Williamo Bolcolmo lėta pjesė „Graceful ghost rag“ („Grakštus vaiduoklio skarmalas“) bei du bisai – Niccolo Paganini ir kinų autoriaus Chen Gang miniatiūros, kuriose smuikininkas demonstravo savo temperamentą epizodų pabaigose.
 

Prieš koncertą teigiamai nuteikė Kinijos ambasadoriaus Zengwen Liu maloni kalba bei gausiai susirinkusių smuikininko tautiečių dėmesys.
 

Balandžio 24 d. „Sugrįžimų“ koncertas Taikomosios dailės muziejuje netikėtai tapo vienu ryškiausių festivalyje. Anksčiau negirdėjusiems violončelininko Dmitrijaus Berezino bei jo dueto su puikia pianiste koncertmeistere Marija Bylinska tai buvo nuostabus įkvėpto, kokybiško muzikavimo atradimas. Šis jaunas Sankt Peterburgo valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos prof. A. Nikitino studentas jau turi savo gerbėjų būrį, nes muziejaus salėje vos tilpo entuziastingi klausytojai su gėlių puokštėmis.
 

Violončele Dmitrijus pradėjo griežti Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje. Nuo 2006 m. mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje mokytojos Tatjanos Kuc klasėje. Dalyvavo daugelio žymių pedagogų atvirose pamokose, laimėdavo pirmąsias vietas įvairiuose konkursuose. Nuo 2011 m. jis yra Sankt Peterburgo violončelininkų ansamblio narys, įrašė CD.
 

Viso koncerto metu skambėjo aukščiausios prabos muzika, kurios turinį emocingai atskleidė talentingi interpretatoriai D. Berezinas ir M. Bylinska. Prie jų prisijungė jaunesnė Dmitrijaus sesutė, smuikininkė Marija Berezina ir perspektyvi pianistė Roberta Mikučionytė, pradėjusios antrąją koncerto dalį jaunatviška Josepho Haydno Koncerto smuikui G-dur pirma dalimi bei Manuelio de Falla „Ispanų šokiu“, o užbaigusios vakaro programą, talkinant Dmitrijui, F. Schuberto pjese „Muzikai“.
 

Dmitrijus koncertą pradėjo J.S. Bacho Siuitos violončelei solo D-dur (BWV 0119) pirma dalimi. Stambių formų kūriniuose violončelininkas ir pianistė M. Bylinska įrodė gilų atliekamos muzikos supratimą, sugebėjimą įtaigiai ir emocionaliai brandžiai ją perteikti. Ansambliškai darniai ir nuotaikingai jie traktavo tobulą Johanneso Brahmso trijų dalių Sonatą e-moll, op. 38. Ypač sužavėjo subtiliai ir jautriai pagrota antra dalis Allegretto quasi Menuetto. Visai kitaip jie traktavo Dmitrijaus Šostakovičiaus Koncerto violončelei Nr. 1 Es-dur, op. 107, pirmąją dalį Allegretto, čia vyravo didžiulė įtampa, tamprūs ritmai, energija. Neišdildomą įspūdį paliko dramatiškas nuostabaus grožio pjesių atlikimas: Maxo Brucho „Kol Nidrei“ skambėjo liūdnai ir prasmingai, o Anatolijaus Šenderovo puikias „Sulamitos giesmes“ Dmitrijus ir Marija interpretavo išradingai, improvizaciniu stiliumi, atskleisdami jų ilgesingą gylį. Pasirodo, jie į repeticiją kvietė kompozitorių paklausyti jų antrą kartą, bet garbusis kūrėjas atsakė: „Aš jums nereikalingas.“ Visai kitaip – tai labai aktyviai, tai visai ramiai – ansamblis mėgavosi Astoro Piazzollos „Grand tango“. Klausytojai buvo sužavėti, pakylėti.
 

Balandžio 25 d. Vilniaus paveikslų galerijoje klausytojus džiugino trapūs fleitos ir klavesino garsai. Lietuvaitė Nijolė Dorotėja Beniušytė (grojanti fortepijonu, klavesinu, vargonais), nuo 2009 m. dėstanti fortepijoną Romos muzikos mokyklose, dalyvaujanti įvairių konkursų vertinimo komisijų darbe, pakvietė į jai skirtą koncertą žymų italų fleitininką ir pedagogą Luigi Tufano. Smagu buvo girdėti traversu bei tembriškai gražiai skambančiu klavesinu atliekamas nežinomo XVII a. Lietuvos autoriaus pjeses klavesinui solo bei vokiečių, italų, prancūzų XVIII a. kompozitorių kūrinius. Kaip sakė LMTA doc. Gediminas Kviklys, jo buvusi auklėtinė gerokai išaugo kaip atlikėja, įgavo pasitikėjimo savo gabumais.
 

Jaukų Stasio Vainiūno namų kambarį balandžio 30 d. užpildė įtaigus boso–baritono balsas. Gaila, kad turėjome galimybę pasiklausyti šio kerinčio skambesio tik iš vaizdo įrašų – žymus lietuvių kilmės JAV operos solistas, režisierius Arnoldas Voketaitis, gimęs 1930 m. Konektikuto valstijoje (JAV), šįkart negalėjo atvykti į Lietuvą. Pusę šimtmečio tęsėsi aktyvi šio talentingo artisto veikla: sukurta per 100 operų vaidmenų, atlikta daugybė programų bažnyčiose, koncertuota su orkestru ar fortepijonu prestižinėse JAV scenose, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, tuometėje Čekoslovakijoje, dėstytas operinis dainavimas įvairiuose JAV universitetuose. Labai apmaudu, kad Lietuvos klausytojai neturėjo galimybės grožėtis šio nepaprastai talentingo vokalisto gyvai atliekamu menu, belieka įrašai. 2009 m. LR Prezidentas Valdas Adamkus Vilniuje jam įteikė LDK Gedimino ordino Komandoro kryžių. Dabar garbusis A. Voketaitis naudoja savo didžiulę patirtį kaip vadybininkas – padeda kitų gabių menininkų koncertinei veiklai. Įdomu, jog ponia Nijolė Voketaitienė-Lipčiūtė buvo išrinkta gražiausia JAV metų moterimi. Ji yra žinomo mūsų violončelininko Sauliaus Lipčiaus senelio brolio duktė, todėl muzikologo Vaclovo Juodpusio turiningame renginyje girdėjome įdomių jo ir S. Lipčiaus pasakojimų apie A. Voketaičio asmenybę, gyvenimą, darnią šeimą. Su sūnumi gitaristu, taip pat Sauliumi, violončelininkas jautriai atliko dvi gražias dainininko mėgstamas pjeses (Julles’o Massenet „Elegiją“ ir Frederico Burgmullerio „Noktiurną“). Po vieno vaizdo įrašo, kuriame A. Voketaitis ne tik puikiai dainavo, bet ir šmaikščiai vaidino, Fausta Savickaitė (mecosopranas) ir Eugenijus Chrebtovas (bosas) pateikė smagų duetą iš Semiono Gulako-Artemovskio operos „Zaporožietis už Dunojaus“.
 

Nors kukliame Stasio Vainiūno namų kambaryje telpa nedaug ten pratusių lankytis pagyvenusių klausytojų, A. Voketaičio menas tapo ryškiausia ir įspūdingiausia „Sugrįžimų“ staigmena. Meistriškas balso valdymas, artistiškumas, humoro jausmas, nuostabus ritmo ir svarbiausių prasminių akcentų pojūtis, įtaiga, nuoširdus bendravimas su dirigentu, tiksli dikcija – tai didžio interpretatoriaus bruožai.
 

Fortepijoninio kvinteto „COSIMA“ iš Didžiosios Britanijos koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gegužės 2 d. baigėsi XV tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“. 2010 m. susibūrusiame ansamblyje groja Lietuvos klausytojams žinoma, nemažai spaudoje reklamuota pianistė Evelina Puzaitė (buvusi M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojos ekspertės Jūratės Karosaitės auklėtinė), dirbanti Londono simfoniniame, Londono filharmonijos orkestruose, Katerina Nazarova (iš Tasmanijos, kvintete griežianti pirmuoju smuiku), Karališkojo koledžo Londone studentas Algirdas Galdikas (antrasis smuikas), altininkė Jenny Lewisohn iš Didžiosios Britanijos, dar įsteigusi styginių kvartetą bei trio, taip pat violončelininkė iš Gernsio salos Angelique Lihou, dalyvaujanti elektroninio eksperimentinio roko grupėje „CIAM“. Pasak E. Puzaitės, koncerto pirmosios dalies programa buvo sumanyta tarsi stambi forma: M.K. Čiurlionio Styginių kvarteto (VL 83) pirmoji dalis – lyg Prologas, E. Puzaitės sukurta Sonata C-dur (nedidelė, trijų dalių, su originaliais spalvingais epizodais) – tarsi Scherzo, Edwardo Elgaro pjesės violončelei ir fortepijonui „Sospiri“ („Atodūsis“) bei „Chanson de matin“ („Ryto daina“) – lėtoji dalis, o Belos Bartoko Fortepijoninio kvinteto ketvirtoji dalis – Finalas. Jaunieji atlikėjai kruopščiai parengė savo partijas, griežė sinchroniškai, intonuotai, tik trūko didesnės įtaigos, ryškesnių charakterių, aiškios dramaturgijos. Panašiai buvo atliktas Cesare’s Francko Fortepijoninis kvintetas f-moll, o bisui – gyvybingiau nuskambėjusi D. Šostakovičiaus Kvinteto dalis. Šiuose kūriniuose dominavo E. Puzaitės valia ir profesionalumas.