Kas tikrai praskaidrindavo amžinai nelaimingo ir vienišo Franzo Schuberto gyvenimą, tai muzikavimo vakarai draugų namuose, kur jis sulaukdavo palankaus dėmesio ir kur tiesiog karaliavo jo muzika, traukianti kaip magnetas draugus, pažįstamus ir net oficialius asmenis. Tokie vakarai, pavadinti „šubertiadomis“, Europoje gyvuoja iki šių dienų, bylodami apie pagarbą Schuberto muzikai ir apie gilias kultūringos visuomenės namų muzikavimo bei kūrybinių sambūrių tradicijas. Dabar tokie vakarai yra išaugę į ištisus festivalius, „savaites“ didelėse scenose arba, šiek tiek spekuliuojant patraukliu brendu, taip pavadinami paprasti kameriniai koncertai, kurių turinys dažnai aprėpia ne tik Schuberto, bet ir kitų įvairiausių kompozitorių kūrybą.
Prikelti „šubertiados“ dvasią sumanė keletas nerimstančių atlikėjų – dalis buvusių originalaus sambūrio „Nepaklusnieji“ narių: Rokas Zubovas, Sonata Deveikytė-Zubovienė (fortepijonas), Mindaugas Bačkus (violončelė), norvegas baritonas Steinas Skjervoldas (tarsi pakeitęs ištikimą „nepaklusnųjį“ norvegą klarnetininką Rogerį Arve Vigulfą), ne pirmą kartą programoje dalyvaujanti smuikininkė iš Didžiosios Britanijos Mia Cooper.
Koncerto, vykusio balandžio 14 d. „Piano.lt“ salėje, programą, kurioje skambėjo F. Schuberto dainos iš rinkinio „Gulbės giesmė“ („Schwanengesang“) ir Fortepijoninis trio B-dur (D 898),
atlikėjai stengėsi priartinti prie pirminių „šubertiadų“ eigos, kai ciklinio kūrinio dalys nebūtinai buvo atliekamos iš eilės (autorius rodydavo tas, kurias ką tik sukūrė), muziką keitė poetų posmai, šiuos – naujausios dainos ir panašiai. Tokio pobūdžio koncertą atlikėjai jau išbandė pernai vasarą Nidoje, o šį kartą jis labiau buvo derinamas prie kito neeilinio reiškinio – dainininko Steino Skjervoldo sumanyto koncertų ciklo, pateikiančio beveik visą F. Schuberto Lied panoramą. 2012 m. lapkričio 11 d. su pianiste Egle Andrejevaite dainininkas atliko vokalinį ciklą „Gražioji malūnininkė“ (eilės Wilhelmo Müllerio), 2013 m. vasario 24 d. su pianistu Sergejumi Okruško – vokalinį ciklą „Žiemos kelionė“ (eilės Wilhelmo Müllerio), o dabar pateikė 14 nuostabių dainų Heinricho Heine’s, Johanno Gabrieliaus Seidlio, Ludwigo Rellstabo žodžiais. Jau po Schuberto mirties dainos buvo išleistos rinkinyje ir leidėjo skambiai pavadintos „Gulbės giesmė“ (dėl gana nuoseklios dramaturgijos rinkinys dažnai įvardijamas ciklu).
Koncerto, taikliai pavadinto „Schubert continuum“, programos įvairovė, salės jaukumas kiek įmanoma priminė „šubertiadas“: tarp Trio dalių skambėjo po keletą dainų, tarpais koncerto vedėjas Rokas Zubovas skaitė kompozitoriaus laiškų fragmentus (atlikėjai, išskyrus pianistę, pakaitomis galėjo ir pailsėti). Nuoširdu, jauku. Tačiau neapleido mintis, kad neįprastas ciklinių formų suskaidymas gerokai įnešė sumaišties į paties opuso, kaip visumos, pateikimą, muzikinės dramaturgijos nuoseklumą, ypač 4 dalių instrumentinio Trio atveju.
Muzikos istorikai rašo, kad vieną vakarą draugų namuose Vienoje Schubertas pristatė savo Fortepijoninį trio B-dur. Buvo priimtas labai entuziastingai. Žymus pianistas Carlas Maria von Bockletas pakilo nuo fortepijono ir, pabučiavęs Schubertui ranką (dėl ko šis paraudo, pasijuto labai nesmagiai ir atrodė juokingai), pareiškė, kad Vienos žmonės net neįtaria, kas greta jų gyvena.
Trio yra kupinas džiaugsmo ir muzikavimo palaimos. Čia Schubertas jau meistras, kuris drąsiai įgyvendina savo kūrybinius sumanymus. Fortepijonas ir styginiai kūrinyje traktuojami nepaprastai išmanant jų specifiką ir skirtingą „temperamentą“, jų dialogai skamba kaip gyvas pokalbis. Kaip rašo Schuberto tyrinėtojas Tadeuszas Marekas, „šioje muzikoje, kaip ir jo fortepijoniniame kvintete, tarsi jaučiama vyno, subrendusio Austrijos vyninėse, spalva ir aromatas. Kompozitorius, keliaudamas po savo šalies vietoves, ne kartą „gėrė“ iš liaudies muzikos versmių. Ta austriška gaiva padvelkė ir Trio, pagrotas tvankiame Spauno salone eilinį šubertiados vakarą...“ (manoma, kad Trio nebuvo atliktas koncertinėje scenoje Schubertui esant gyvam).
Visai ne tvankiame Spauno salone, o puikios akustikos „Piano.lt“ salėje mūsų atlikėjai pademonstravo susiklausymą, jų muzikavimas buvo sodrus, tempas gyvas, tematika liejosi aiškiai, charakteringai. I dalyje (Allegro moderato) buvo gana raiškiai atskleistas savotiškas energingas dainingumas, būdingas Schuberto instrumentiniams kūriniams. Tačiau, nuo pradžių užgroję per daug garsiai, netgi dramatiškai, toliau atlikėjai buvo priversti dar labiau užaštrinti kiekvieną dinaminį pakilimą, kiekvieną kulminaciją, o tai kartkartėmis kėlė forsuojamo garso įspūdį. Tylios ir švelnaus skambesio vietos sudarė didelį kontrastą. Beje, tokia interpretacija nenusižengia Schuberto muzikos dėsniams, nes pripažįstama, jog kompozitorius naudojo klasikinę artikuliaciją, mocartiškus dinamikos kontrastus. Tačiau visa tai jis prisodrino melodingumo, jautrumo, paslėptų prasmių. Pastarąsias tris savybes labiausiai pavyko atskleisti Mindaugui Bačkui, kurio violončelė (ypač antroje dalyje Andante un poco mosso) buvo subtiliausias ir dainingiausias pokalbio dalyvis. Silpniausiu „pašnekovu“ pripažinčiau smuikininkę, kurios neužtikrintas ir nesodrus garsas šiek tiek menkino įspūdį.
Pianistė Sonata Zubovienė, dažniausiai muzikuojanti fortepijoniniame duete su Roku Zubovu, pasirodė kaip puikiai išmananti kamerinio muzikavimo tradiciją atlikėja, nepastebimai režisuojanti muzikos vyksmą.
Kita vertus, tos bendros dinaminės pusiausvyros ir darnios garso raiškos kartkartėmis pasigedau Schuberto dainų interpretacijoje. Išlepinta išskirtinai meistriškai Steino Skjervoldo ir Sergejaus Okruško atlikto ciklo „Žiemos kelionė“ („7md“, kovo 8 d.), ieškojau panašių klodų ir niuansų, lygiaverčio balso ir fortepijono išsisakymo, darnios visumos, kas ir atskleidžia visą Schuberto Lied gelmę.
Sėkmingiausiai, manyčiau, suskambo dainos „Jos paveikslas“ („Ihr Bild“), „Antrininkas“ („Der Doppelgänger“). Subtilaus skambesio, skaidrios faktūros, vietomis fortepijono ir balso unisonu grįstas dainas atlikėjams pavyko perteikti darniai ir vieningai. Dainininkas čia galėjo pademonstruoti neskubrų, natūraliu kvėpavimu alsuojantį gražų vokalą, įsijautimą. O, pavyzdžiui, dainose „Tolumoje“ („In der Ferne“), „Prie jūros“ („Am Meer“) vokalistas buvo priverstas paforsuoti garsą, kad dinamiškai įveiktų vyraujantį fortepijoną. Beje, tokia jėgos stilistika puikiai tiko dainai „Atlasas“ („Der Atlas“). Kas, jei ne akinamas forte, įtikinamai išreikš „viso pasaulio skausmą“?
Kiekvienam dainos „Atsisveikinimas“ („Abschied“) posmui dainininkas paieškojo skirtingų emocinių atspalvių, dinamikos niuansų. Fortepijono partija čia, atrodytų, vienodos, nesudėtingos faktūros, pasikartojančios ritmikos, bet gan greitas tempas kuria aliuziją į iš susijaudinimo dažnai plakančios širdies pulsą. Tad čia visai tiko pianistės rankose kartais atsirasdavusi „širdies aritmija“. Ši daina vėl priminė, kad Schuberto Lied atliekantis pianistas turi įvaldyti vos ne kompiuterinę, lygią motoriką, ypač sutelkti dėmesį. Tokio pobūdžio „aukštasis pilotažas“, kaip žinia, yra daina „Margarita prie ratelio“ („Gretchen am Spinnrade“) iš „Dainų rinktinės“, kur pianisto partija nuo pradžios iki galo yra grįsta nenutrūkstamais ypatingo tikslumo reikalaujančiais šešioliktinių pasažais, vaizduojančiais įkyriai ir monotoniškai besisukantį verpimo ratelį.
Kiekviena Schuberto daina – tarsi atradimas. Virš „Miesto“ („Die Stadt“) stogų sklando besikartojanti rečitatyvinė melodija, kurios perteikiamą prarastos meilės skausmą nuolat pertraukia šaižūs akordai (sumažinti septakordai) fortepijono partijoje – tai ne vien tikslus sekimas poeto tekstu, o genialus viso eilėraščio nuotaikos pagavimas, įspūdžio perteikimas grynai muzikine raiška. Gal tai jau pranašavo po pusės šimtmečio susiformuosiantį impresionistinį braižą? Apskritai, Schuberto kūrinių muzikinė medžiaga iš pirmo žvilgsnio yra labai paprasta, bet joje galima atrasti net keletą dimensijų. Jei atlikėjas išgros tik natas, išdainuos tik žodžius – atskleis tik vieną, paviršinį sluoksnį. Nuo atlikėjų meistriškumo ir brandos priklauso, kiek Schubeto ir kokį Schubertą išgirs klausytojas.
Sveikintinos dainininko Steino Skjervoldo pastangos sau pačiam ir mums kiek galima plačiau atverti iki galo vis dar nepažintą Schuberto kūrybos, ypač dainų, pasaulį. Jo padainuoti ciklai, su kolegomis praturtinti ir kamerinės muzikos pavyzdžiu, suteikė mums progą vėl pasidžiaugti šviesiu ankstyvojo romantizmo muzikos polėkiu, vėl pajusti turtingą Lied dvasią ir netgi žvilgtelėti į apipintą legendomis asmenišką Schuberto gyvenimą. Tokie, atrodytų, kuklūs kamerinės muzikos vakarai neabejotinai kokybiškai praturtina įvairiasluoksnį Vilniaus muzikinį gyvenimą. Būtų dar smagiau, jei jie paskatintų atgimti ir muzikavimo sambūrių poreikį vieno kito inteligentiško piliečio namuose.
