7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzikinio dialogo inspiruotos

Smuikininkės Ingridos Armonaitės ir pianistės Indrės Baikštytės rečitalis

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 17 (1031), 2013-04-26
Muzika
Ingrida Armonaitė. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Armonaitė. D. Matvejevo nuotr.

Nebe pirmus metus tenka konstatuoti, kad solistų rečitaliai – gerokai praretėjęs žanras mūsų oficialioje koncertinio gyvenimo terpėje. Ar šio žanro gyvybė labiau priklausoma nuo koncertinių organizacijų teikiamų prioritetų, ar nuo pačių solinę veiklą aktyviai puoselėjančių interpretatorių? Ko gero, ir nuo to, ir nuo kito. Vis dėlto aišku, kad tai labai rimtas žanras, neprarandantis laiko subrandinto struktūrinio tvirtumo, vidinės logikos dėsningumų, galimybės reikštis atitinkamam profesionalumo laipsniui ir individualiam, nepriklausomam skoniui. Ir šis dažniausiai reiškiasi dvejopai – reflektuojant įvairių epochų kūrybą (tradiciškai – klasicizmo, romantizmo ir XX–XXI a. muzika) arba susikoncentruojant į laikotarpį, stilių, autorių.
 

Pastarasis modelis, atrodo, artimiausias smuikininkei Ingridai Armonaitei, kurios menines interpretacines aspiracijas jau kuris laikas diktuoja pirmiausia tam tikra, bet ne visokia muzika. Ir tai visiškai natūralu šios atlikėjos brandos etapui, kai patirtis lemia griežtesnę muzikos autorių atranką ar galimybę patyrinėti apibrėžto nedidelio laikotarpio kūrybą. Ši muzikė drauge su pastarųjų metų scenos partnere pianiste Indre Baikštyte ieško artimų kūrybos ištarmių, sykiu suvokdama tokio pasirinkimo sudėtingumą, nes juk rečitalio forma – tai anaiptol ne muzikos pasinagrinėjimas. Tai juk meninė koncertinė struktūra, kurią formuoja prasminga kompozicijos elementų visuma, jų sąveika.
 
Balandžio 14 d. Taikomosios dailės muziejuje vykusį kamerinės muzikos rečitalį parengė Ingrida Armonaitė ir pianistė Indrė Baikštytė. Programoje dviejų autorių amžininkų kūriniai – Alfredo Schnittke’s (1934–1998) ir Broniaus Kutavičiaus. Skambėjo dvi kone tuo pačiu metu jų parašytos Sonatos smuikui ir fortepijonui (Schnittke’s – 1963 m., Kutavičiaus – 1962 m.), dvi abiejų autorių 1972 m. sukurtos siuitos. Ir galop, po šios didelės tarsi 4 dalių kompozicijos, – savotiška koncerto koda, 1979 m. Kutavičiaus sukurtas „Perpetuum mobile“ violončelei ir fortepijonui (Tomo Kutavičiaus versija smuikui ir fortepijonui).
 
Koncertą pradėjusi A. Schnittke’s „Senovinio stiliaus siuita“, kaip kiek ironiška baroko aliuzija, duetui atvėrė galimybes skleistis visiškai netikėtoje erdvėje, – kurioje nedaug natų, kurioje nėra jokių smuiko vibrato ar fortepijono dešiniojo pedalo, kurioje vyrauja paprastas smuiko melodijos piešinėlis ir jį lydinti kukli fortepijono faktūra. Tačiau sykiu – o, kaip čia reikalingas pastabumas, sąmojis, eskiziškas tikslumas, žanrinis provaizdis!.. Vaizduotę dar žadino numanomas klavesino tembras, kurio raiškos ypatumus taikliai fortepijonu perteikė I. Baikštytė, o I. Armonaitės solo partija formavo jautrų ir trapų melodijos skliautą. Panašia iškalba suskambo ir giminingo pobūdžio Kutavičiaus opusas „Nuo madrigalo iki aleatorikos“ – vienas Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviams kadaise parašytų kūrinių, menantis gražų šio kompozitoriaus mokytojavimo laikotarpį minėtoje mokykloje. Vis dėlto neatmestinai vaikams parašyti kūriniai patyrusių atlikėjų sampratoje įgauna dar papildomą dimensiją – ne tik vykusiai pagroto, bet subtiliai ir neatsitiktinai įprasminto natų teksto turinį, kurio reikšmių kontūrai priverčia klausytoją suklusti, kontempliuoti paprastumo žavesį.
 
Schnittke’s Sonatą Nr. 1 ir Kutavičiaus vienintelę Sonatą smuikui ir fortepijonui duetas sujungė vėlgi į tam tikrą arką – pasitelkiant vaizduotės ir temperamento polėkį, tikrąją savųjų instrumentų prigimtį, koloristinę jauseną (juk tai abiejų kompozitorių jaunystės kūriniai). O dar kokie kiekvienos dalies charakteriai, kokie emocijų proveržiai! Koncertą pabaigęs Kutavičiaus „Perpetuum mobile“ – tai savotiška koncerto koda, metanti žvilgsnį į šio kompozitoriaus tapatybės perspektyvą. Minimalistinių struktūrų deriniai – aštrūs, šiurkštūs, autentiški, archajiški, nepretenzingi, įtaigūs. Tai tarsi daugtaškis, vedantis į kitą I. Armonaitės ir I. Baikštytės dueto programą, kuri, tikėtina, bus dar viena meninė interpretacinė studija, inspiruota visaverčio muzikinio dialogo.

 

Ingrida Armonaitė. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Armonaitė. D. Matvejevo nuotr.
Indrė Baikštytė. V. Razmos nuotr.
Indrė Baikštytė. V. Razmos nuotr.