Robertas Bondara ir Marius Miliauskas. T.Ivanausko nuotr.
Artėja Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ premjera. Šiuolaikinė choreografija savo plačia judesio išraiškos amplitude yra pajėgi atskleisti įvairias psichologines būsenas, kurios sunkiai išreiškiamos kitomis priemonėmis arba tiesiog pasilieka tarp eilučių. Ypač svarbus choreografo santykis su kūrinio tema. „Čiurlionį“ kuria jaunas lenkų baletmeisteris Robertas Bondara, jo kūrybinė komanda taip pat atvyko iš Lenkijos. Kaip jis mato ir jaučia Čiurlionį, kokios šio genijaus biografijos detalės inspiruoja kūrybai, kaip sekasi dirbti su Lietuvos baleto trupe? Apie tai ir kalbamės su choreografu Robertu Bondara.
Lenkijoje Jūs žinomas kaip vienas perspektyviausių choreografų. Kaip ėjote į šią profesiją?
Baleto meno mokiausi Lodzės choreografijos mokykloje. Paskutiniais studijų metais supratau, kad norėčiau būti ne tik atlikėju, bet ir viso vyksmo scenoje kūrėju – demiurgu. Vėliau baigiau Frédérico Chopino muzikos universitetą Varšuvoje ir jau dirbdamas Varšuvos Didžiojo teatro nacionalinėje baleto trupėje pradėjau po truputį reikštis kaip choreografas. Pirmas pripažinimas atėjo 2008 m., kai Bronisłavos Niżińskos konkurse tapau II vietos laureatu (pirmoji nepaskirta niekam) ir gavau specialųjį Witoldo Lutosłavskio instituto prizą už duetą „Andante con moto“pagal Wojciecho Kilaro muziką. Šis duetas vėliau buvo pristatytas ir Maskvos Didžiojo teatro Gala koncerte. Atsiskleisti kaip choreografui taip pat padėjo ir Krzysztofas Pastoras, tapęs nacionalinės baleto trupės vadovu ir pradėjęs organizuoti vadinamąsias kūrybines dirbtuves. Čia 2009 m. pristačiau baletą „When You End and I Begin“, kuris vėliau įėjo į teatro kamerinį repertuarą, kitose kūrybinėse dirbtuvėse parodžiau miniatiūrą „The Garden’s Gates“, o 2011 m. Bydgoščio miesto operoje „Opera Nova“ pastačiau pilnametražį baletą „Pavergtas protas“ pagal Philipo Glasso ir Wojciecho Kilaro muziką. Sunkią totalitarizmo poveikio individui tematiką, atskleistą Czesławo Miłoszo knygoje „Pavergtas protas“, buvo įdomu ir gana sudėtinga išreikšti choreografine kalba, vis dėlto atrodo, kad mūsų kūrybinei grupei tai pavyko. Jau statydamas šį spektaklį dirbau su scenografe ir kostiumų dailininke Diana Marszalek, kuri dažniausiai bendradarbiauja su Julija Skrzynecka. Kurdamas baletą „Persona“ Varšuvos Didžiajame teatre dirbau su ta pačia komanda, kurią pasikviečiau ir į Vilnių.
Ar Jūsų kūrybai turėjo įtakos Jūsų, kaip atlikėjo, darbas su žymiais šiuolaikiniais baletmeisteriais?
Be abejonės, darbas su tokiais baletmeisteriais kaip Jiri Kylianas, Krzysztofas Pastoras, Williamas Forsythe’as ar Emanuelis Gatas turėjo man didelės įtakos. Tai nereiškia mėgdžiojimo ar jų stiliaus perėmimo. Atvirkščiai, geriau supratau, kokia svarbi yra individuali choreografo kalba, kokią didelę reikšmę galutiniam rezultatui turi analizė, darbas su artistais ir su veikalo medžiaga.
Jūsų choreografija pasižymi ir moderniu braižu, ir giliomis psichologinėmis įžvalgomis. Ar pajėgi Lietuvos baleto trupė susidoroti su tokiomis režisūrinėmis užduotimis?
Sunku kalbėti apie savo choreografiją, bet jūsų trupė turi didelį potencialą išpildyti mano vizijas. Balete „Čiurlionis“ jie susiduria su truputį kitokia šokio kalba, nei yra pratę, su kitokiu personažo kūrimo ir buvimo scenoje būdu. Tai reikalauja laiko, nėra problema – juk dirbu su profesionalais. Padeda ir nuostabi atmosfera bei energija, tarpstanti trupėje. Pirmą kartą dirbu su užsienio trupe ir tiesiog jaučiu dvasinį pakilimą kurdamas su šiais artistais. Asmeniškai parinkau visus balete veikiančius įvaizdžius. Galiu tik viltis, kad publika pastebės ir įvertins atlikėjų charizmą.
Ką manote apie Giedriaus Kuprevičiaus muziką?
Muzika man visuomet yra svarbus spektaklio elementas. Klausausi jos valandų valandas, kruopščiai analizuoju. Brėždamas muzikos dramaturginės eigos eskizą, mėginu rasti tokių choreografinių sprendimų, kurie galiausiai sukeltų laukiamą meninį rezultatą. Gavau jau parašytą partitūrą ir iš esmės suformuotą libretą, tačiau susitikę su kompozitoriumi dar gerokai padirbėjome prie įvairių režisūrinių ir kitų niuansų. Žaviuosi ir gerbiu Giedriaus Kuprevičiaus talentą ir jautrumą. Džiaugiuosi, kad mums lengvai pavyko rasti bendrą kalbą, kad bendradarbiavimas buvo labai kūrybingas.
Kas Jus vis dėlto paskatino kurti baletą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį? Kas Jums yra Čiurlionis?
Pagrindinė inspiracija man buvo pats Čiurlionis – žmogus ir menininkas, jo kūryba ir gyvenimas. Tai, ką apie jį sužinojau, ir šių žinių pažadintos fantazijos susipynė su ligtoline mano patirtimi bei inspiracijomis, ateinančiomis ne tik iš šokio. Įkvėpimo semiuosi iš teatro, literatūros, kino, muzikos, fotografijos, istorijos, psichologijos ir daugelio kitų sričių. Kartais būna taip, kad net su statomu spektakliu nesusijusios inspiracijos pasirodo esančios reikšmingos ir daro įtaką galutiniam rezultatui. Kurdamas įsivaizduoju, kad nėra jokių rėmų, kad niekas manęs nevaržo. Šis įsitikinimas man suteikia gaivinančio kūrybinės laisvės pojūčio – truputį vilties, kad viskas yra įmanoma.
Kas man yra Čiurlionis? Ištisus mėnesius analizuojant Čiurlionio asmenybę, mėginant įsivaizduoti jo patirtį, jis tapo man labai artimas. Gaila, kad negaliu su juo pasikalbėti...
Jeigu ne paslaptis, kokia pagrindinė spektaklio idėja, kokių konfliktų linijas ketinate akcentuoti?
Iki premjeros nenorėčiau pernelyg atskleisti sumanymo – pirmiausiai todėl, kad nenoriu trukdyti žiūrovams susidaryti savo asmeninio įspūdžio. Norėčiau, kad jie ateitų pasižiūrėti spektaklio atvira širdimi ir atviru protu. Be abejo, pagrindinis dalykas kuriant spektaklį man buvo suprasti Čiurlionį kaip žmogų. Atmečiau galimybę į jį žvelgti jo didybės, mito, ikonos šviesoje. Man svarbu buvo iššifruoti, ką jis jautė, ko bijojo, kokius troškimus, svajones puoselėjo. Bandžiau suprasti, kodėl elgėsi vienaip ar kitaip. Juk nepaisant savo talento ir genijaus, jis buvo paprastas žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Kaip susipažinote su Čiurlionio kūryba ir jo asmenybe?
Visų pirma norėčiau padėkoti M.K. Čiurlionio muziejaus darbuotojams, čia praleidau iš tiesų daug laiko, taip pat menininko šeimai, leidusiai susipažinti su originalia Čiurlionio korespondencija lenkų kalba. Mano manymu, šio menininko asmenybė buvo ir liko gana paslaptinga ir tai skatino dar labiau juo domėtis. Kalbėdamasis su įvairiais menininko palikimą tyrinėjančiais žmonėmis supratau, kad galbūt žvilgsnis iš šalies taip pat padės geriau pažinti Čiurlionio genijų. Nors, be abejonės, tai bus mano asmeninis žvilgsnis. Kita vertus, lenkų kūrėjams taip pat sunku atsiriboti nuo, pavyzdžiui, Frédérico Chopino asmenybės mitologizavimo.
Labai gaila, kad Čiurlionis ir jo kūryba yra menkai pažįstama Lenkijoje, nors jo asmenybė ir jo kūrybos formavimasis glaudžiai susiję su to meto Lenkijos kultūriniu gyvenimu. Esu įsitikinęs, kad Čiurlionis yra tarptautinės reikšmės menininkas ir jo kūrybinis palikimas svarbus ne vien lietuviams. Viliuosi, kad baletas „Čiurlionis“ praplės tas nenubrėžtas ribas.
