Inesa Linaburgytė ir Vadimas Zaplečnas operoje „Toska“. M. Aleksos nuotr.
„Inesa Linaburgytė stato operą!“ – tokius pasišnibždėjimus lydėjo ir pakelti, ir suraukti antakiai, ir susiėmimai už galvos, ir prunkštelėjimai – ne tik todėl, kad į operos solisto pareigas pagal nutylėjimą įtraukiamas buvimas dėmesio akiratyje, bet ir dėl to, kad režisieriaus darbas iš tiesų yra didelis iššūkis, kurio nevalia imtis impulsyviai, be svaraus pagrindo, ypač krašte, kur būtent režisieriai kultūrinėje plotmėje yra matomiausios ir svariausią pripažinimą (arba aršiausią kritiką) pelnančios figūros. Kas tai – eksperimentas, užgaida, būdas išpildyti asmenines ambicijas ar nenugalima, prabudusio neįgyvendinto pašaukimo sukelta būtinybė? Po „Toskos“ premjeros pamaniau, kad tai tiesiog desperatiška, nenumalšinama, karšta meilė operai ir noras vėl perskaityti Puccini partitūrą. Tik perskaityti, ir padaryti tą teisingai.
Atlikėjas mato operą kitaip negu režisierius. Režisierius seno teksto pagrindu kuria naują scenos opusą, atlikėjui viskas jau yra partitūroje, ją tereikia atrakinti, leisti jai vėl skambėti ir matytis. Jeigu yra tiesos tokioje mano prielaidoje, Inesos Linaburgytės, kaip režisierės, debiutas neįvyko. Nebuvo čia nei „originalių sprendimų“, nei „koncepcijos“, nei gausybės simbolių ir apskritai visų režisieriaus prisilietimą liudijančių priedų, kurie prasmių, aliuzijų, atspindžių kontrapunktais lydėtų Puccini ir Luigi Illica kūrinio tekstą. Tačiau opera įvyko ir be viso to. Ir net nemanau, kad ji ko nors būtų netekusi. Puiku, jei režisierius girdi ir supranta partitūrą, savo sprendimais, koncepcija ir simboliais sustiprindamas jos skleidžiamą žinią. Tačiau argi nesame liudininkai to, kaip dažnai režisierius stoja su kompozitoriumi ir libreto autoriumi į nelygią kovą, mėgindamas genialią partitūrą priversti kalbėti visai ne tai, ką ji iš tiesų byloja? (Tatjanos apgyvendinimas asocialioje aplinkoje arba psichinės ligos diagnozavimas Faustui tėra tik pora neseniai matytų pavyzdžių).
Inesa Linaburgytė aiškiai neturėjo jokios dingsties polemizuoti su Puccini ir Illica, jos žvilgsnis į šį tekstą – pagarbus, smalsus, o didžioji užduotis – suprasti personažus, jų psichologiją, motyvus, atkurti jų veiksmų ir reakcijų logiką, padaryti juos gyvus ir aktualius. Tai pavyksta pasitelkus visas „senamadiškas“ paprastas priemones: realistišką, pačios I. Linaburgytės sukurtą (ir daugiausia savomis rankomis pagamintą!) scenografiją, neutralius, švelnią aliuziją į XIX a. pradžią išlaikančius Sonatos Žižienės kostiumus ir profesionalius, patyrusius dainininkus, kuriems ir teko pagrindinis krūvis, didžioji užduotis be vizualiųjų efektų papasakoti istoriją apie dviejų žmonių meilę, įsitikinimų ir meilės kovą, žmogžudystę, bandymą kontroliuoti likimą ir fatališką pražūtį...
Toska šioje dramoje yra aistringa (ar kas nors tikėjosi nuosaikumo iš I. Linaburgytės?), bet brandi ir valinga. Visa jos poelgių seka – tai gyvybingos, mylinčios gyvenimą būtybės kova už savo laimę. Skarpijos nužudymas I. Linaburgytės versijoje yra tokio pat masto drama kaip ir įsimylėjusios poros žūtis. Ji išsigąsta, ji gedi, nepateisina savęs, nors žmogžudystė ir tėra vienintelės durys į gyvenimą jai pačiai. Ta pačia raudona antro veiksmo suknele ji įžengia į trečiąjį veiksmą – ateina pas Kavaradosį susitepusi krauju. Vadimo Zaplečno (Rusija) įkūnytas Kavaradosis – taip pat sudėtingas, plačią jausmų gamą atskleidžiantis personažas. Vienodas pasišventimas meilei ir politiniams įsitikinimams jam neleidžia išlikti nuoširdžiam su Toska: ji mylima, bet tiek nuvertinama, kad pasmerkta mirti taip ir nesužinojusi visos tiesos... Vienatvėje jis išgyvena nesuderinamų vertybių dilemą, mylimosios išdavystės kartėlį ir pasiruošimą mirčiai, kurios artėjimu neabejoja. O Skarpija, kurio partiją atliko Samsonas Izjumovas (Latvija), visai nėra patologiškas blogio manijos apimtas kenkėjas, tik viso labo savanaudiškas, įpratęs naudotis tarnybine padėtimi savo pareigų vykdytojas – cinikas, turintis savų silpnybių, mėgstantis manipuliuoti aukomis ir tiesiog nesitikėjęs susidurti su tokia stipria valia ir laimės troškimu, kokiu apdovanota Toska...
Trijų pagrindinių personažų interesų sandūros ir santykių raida atskleista labai logiškai. Vaidyba pagrįsta trafaretiniais „operiniais“ gestais, tačiau jie veikia, jeigu pasirenkami teisingi, adekvatūs. Vaidybinis elementas šiuo atveju buvo ne mažiau reikšmingas už vokalinį. Ar nukentėjo dėl to vokalas? Vokalui galima papriekaištauti. Norėjau daugiau tyro sidabro I. Linaburgytės balse, daugiau spalvos, žėrėjimo aukštose tenoro V. Zaplečno gaidose. Tačiau ir Kavaradosio priešmirtinė arija užtektinai aštriai draskė klausytojui širdį, ir Toskos rauda apie nepelnytai užgriuvusį likimo išbandymą nardino į liūdesį be prošvaisčių. Organiškiausias vokaline ir vaidybine prasme, ko gero, buvo S. Izjumovo sukurtas Skarpijos vaidmuo.
Žinoma, visoje šioje emocijų audroje dalyvavo orkestras – puikūs rinktiniai muzikantai iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos nacionalinio simfoninio ir Lietuvos valstybinio simfoninio, kuriems dirigavo Aleksandras Vilumanis (Latvija). Tarkime, ne „La Scalos“ variantas, bet, palyginti su kitais kamerinių pastatymų orkestrais, tai buvo tikrai nuostabus ir spalvingas instrumentas. LVSO pasirengia operoms preciziškai, bet neturi kur „paslėpti“ pučiamųjų ir būgnų, kad šie nedarkytų akustinio balanso, Baltijos kamerinio operos teatro surinktas kamerinis orkestras, redukuotas iki minimumo Ch. Gounod „Fausto“ pastatyme, buvo kiek per blausus, anemiškas, palikęs solistus bene nuogus basus. O Vilniaus kamerinės operos suburtas pilnas simfoninis orkestras, įkomponuotas į tikrą orkestro ložę Rusų dramos teatre, skambėjo labai organiškai, su tinkama jėga, puikiai girdėjosi visi partitūros sluoksniai, pobalsiai... Žinoma, nuopelnus už tai A. Vilumanis dalijasi su Rusų dramos teatro akustika. Ši salė yra sutverta operai, kaip ir buvo prieš daugelį metų, ir Vilniuje, ko gero, šiuo metu nėra tinkamesnės erdvės šiam žanrui. Solistai turėjo prabangą dainuoti neforsuodami, orkestro grupės – nevaržomai laikytis originalių dinamikos nurodymų, dirigentas – netaupyti mostų. Į Rusų dramos teatrą sugrįžusi opera – vienas svarbiausių momentų šiame pastatyme.
Inesos Linaburgytės pastatytoje „Toskoje“ išsipildė visa tai, apie ką ji pati įvairiuose interviu pasakojo artėjant premjerai. Tai nepretenzingas, nuoširdus ir profesionalus pastatymas, rekomenduotinas visiems, kurie jau pasiilgo raštingo, įžvalgaus genialios partitūros perskaitymo, neišprievartauto dirbtiniu aktualizavimu.
