Balandžio 4–6 d. vyko 5-oji tradicine tapusi Talino muzikos savaitė (Tallinn Music Week). Pasauliui šis renginys labiau žinomas kaip populiariosios muzikos festivalis, kuriame per keletą parų prisistato ne tik geriausi Estijos, bet ir kitų šalių (šiemet iš dvidešimties) muzikantai, atliekantys pop, rock, jazz, indie, fusion, hip hop, minimal, ambient ir kitų stilių muziką. Iš Lietuvos dalyvavo grupės „Kurak“, „Deeper uper“, „Without letters“, „Rasabasa“ ir reperis Vaiperis Despotinas.
Dienomis vykusias diskusijas apie muzikos verslą, leidybą, autorių teises, atlikėjų karjeros galimybes ir vadybininkų vaidmenį vakarais keitė muzikantų pasirodymai maždaug 20-yje skirtingų muzikos klubų ir salių. Trumpučiai koncertiniai pasirodymai dienos metu, vadinami showcase, vyko ir miesto knygyne, muzikos prekių parduotuvėje, prekybos centre, dizaino studijoje, viešbučiuose ir kitose neįprastose miesto ir užmiesčio erdvėse.
Jau trečius metus savo nišą renginyje užima klasikinė muzika. Jai skirtos atskiros erdvės diskusijoms, kuriose susitinka, bendrauja ir patirtimi dalijasi su klasikinės muzikos „verslu“ susiję festivalių organizatoriai, muzikos agentai, vadybininkai ir patys atlikėjai. Šiais metais daugiau dėmesio buvo kreipiama į XXI a. akademinės muzikos atlikėjų karjeros planavimą bei Šiaurės–Baltijos šalių regiono bendradarbiavimo perspektyvas. Akademinės muzikos koncertai prieš porą metų buvo rengiami naktį, šiemet pasirinktas popietės ir tradicinio vakarinio koncerto laikas. Žinoma, estai pasauliui daugiausia rodo savo atlikėjus, nuo aukštesniosios muzikos mokyklos auklėtinių iki jaunosios kartos profesionalų, nepaliaudami jais didžiuotis.
Organizatoriai jau pirmąjį vakarą klasikinės muzikos atstovus pakvietė pasiklausyti Estijos nacionalinio operos teatro orkestro su solistais Anna-Liisa Bezrodny (smuikas), Ivari Ilja (fortepijonas), diriguojant Vello Pähnui. Orkestras su solistais atliko Felixo Mendelssohno uvertiūrą „Vasarvidžio nakties sapnas“, op. 21, Koncertą smuikui, fortepijonui ir styginiams d-moll ir Simfoniją Nr. 5, op. 107. Deja, atlikimo kokybė nesužavėjo. Kaip pakomentavo vienas kolega iš Latvijos: „Pasijutau kaip muzikos mokyklos baigimo koncerte.“ Kas maloniai stebino, tai publikos gausa salėje, o viena pagyvenusi klausytoja džiaugėsi, kad pavyko įsigyti bilietą.
Antrąjį vakarą buvome pakviesti į Estijos kompozitorių sąjungos organizuojamą koncertą ir geriausių 2012 m. Estijos kompozitorių kūrinių paskelbimą bei apdovanojimą. Šiais metais buvo apdovanoti kompozitoriai Ülo Krigulas už kūrinį „Swan Bone City“ kameriniam orkestrui ir balsui bei Liis Viira už kūrinį „Book of Sand Grit“ arfai, perkusijai, pučiamųjų kvintetui ir styginių kvartetui. Koncerte Arvo Volmerio diriguojamas jungtinis Estijos nacionalinis simfoninis ir Estijos muzikos ir teatro akademijos orkestrai su solistais Mikheliu Pollu (fortepijonas) ir Mari Poll (smuikas) atliko Eduardo Tubino, Helmuto Rosenvaldo, Jaano Räätso, Tõnu Kõrvitso kūrinius. Kiek Lietuvoje esame girdėję estų simfoninės muzikos? Tikrai mažai. Tik kamerinė estų muzika retkarčiais šmėkšteli skirtingų kolektyvų, festivalių muzikinėse programose.
Festivalyje viešėjęs Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikos fondo pirmininkas kompozitorius Vytautas Germanavičius apie koncertą atsiliepė taip: „Įdomu buvo išgirsti jungtinį Estijos nacionalinį ir Estijos muzikos akademijos studentų orkestrą. Pati idėja kviesti akademijos studentus groti geriausiame šalies orkestre yra pagirtina ir perspektyvi, tačiau šiuo atveju orkestras nebuvo visiškai „susigrojęs“. Iš autorių norėčiau išskirti du kompozitorius. Puikus J. Räätso smuiko koncertas, neilgas ir virtuozinis, naudojami folkloro elementai ir fiddle griežimo technika, kuriuos jungia moderni orkestruotė. T. Kõrvitsas – mano bendraamžis, jį pažįstu nuo studijų akademijoje. Jo kūrinys, grįstas harmonizuota ir orkestruota estų liaudies daina, man priminė muziką kino filmui. Galbūt dėl to, kad kompozitorius daugiausiai rašo kaip tik šiam žanrui. Kūrinį labai šiltai sutiko publika.“
Na o pagrindinę Talino muzikos savaitės dieną, skirtą klasikinei muzikai, pradėjo Estų muzikos plėtros centro, dainininkės Pille Lill muzikos fondo ir Estijos profesionalių muzikų asociacijos inicijuoti jaunųjų talentų pasirodymai (showcase). Puikioje Hopnerio salėje išgirdome vokalistę, smuikininkę, violončelininką, pianistą, styginių ir fortepijoninį trio, saksofonininką, fleitininkę ir trimitininką. Su kolegomis pasidžiaugėme, kad daugiau nei pusė atlikėjų savo biografijose kaip pasiekimus nurodė Lietuvoje vykstančius konkursus („Fortepijono muzikos“ ir „Pavasario sonata“ Vilniuje, „XXI a. menas“, „Renesansas“ Klaipėdoje) ir juose laimėtas prizines vietas. Pamanėme, kad galėtume dar daugiau parodyti ir pasididžiuoti jaunais talentais, kurių neretas yra net keliolikos tarptautinių konkursų laureatas. Vokiečių muzikos žurnalistas Carstenas Duereris, prieš pusantrų metų viešėjęs Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje (festivalio meno vadovė Mūza Rubackytė) ir išgirdęs mūsų moksleivių bei studentų pasirodymus, sakė, kad lietuviai tikrai ne prastesni, o gal ir geresni. Jis kritikavo estų jaunimo norą atlikti muzikinės brandos reikalaujančius Sergejaus Rachmaninovo ar Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinius, kuriuose neretai pasiklysta ir ilgametę scenos patirtį turintys muzikai.
Klasikinės muzikos pasirodymų vakarą buvo pasiūlyti net keli koncertai. Tiesą sakant, tą vakarą mieliau būčiau ėjusi paklausyti džiazo, bet pasirinkau Estijos koncertų salės siūlomą programą, kurioje tarp estų, atsitiktinai ar ne, papuolė keletas atlikėjų iš kitų šalių. Vėliau rengėjai prisipažino, jog sunku kasmet surasti ir pristatyti ką nors nauja, todėl nevengia kviesti svečių.
Kiek paklausius neilgų, maždaug 15 minučių trunkančių pasirodymų supratau, kad be reikalo nėjau klausytis džiazo ir, apleidusi klasikinės muzikos koncertą, nubėgau į netoli esantį „NO99“. Ir salė, ir klubas buvo sausakimši. Būtent ten išgirdau labiausiai per visą Talino muzikos savaitę patikusį koncertą. Grojo jungtinė estų, švedų ir vokiečių džiazo grupė „Maigroup“. Keturių vyrukų priešakyje bosine gitara grojanti jų lyderė Mai Jõgi – tiesiog kerinti muzikantė. Tiksli kaip laikrodis, puikiai jaučianti melodijos niuansus, ji išjudino iš pradžių kiek vangiai atrodžiusius saksofonininką ir gitaristą. Jų pasirodymą palankiais šūksniais sutiko ne tik vokiečių, britų žurnalistai, bet ir keleto garsių leidybinių kompanijų iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Islandijos atstovai.
Gerai nusiteikusi po puikaus pasirodymo, nusprendžiau grįžti į Estijos koncertų salę, kur būtinai norėjau paklausyti tarptautinio „Artimus“ ansamblio. Ir ne šiaip, o todėl, kad viena ansamblio narių – žinoma mūsų altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė. Ji, lenkų smuikininkė Magdalena Filipczak ir estų violončelininkas Henry-Davidas Varema tą vakarą iš visų pasirodžiusiųjų buvo geriausi. Smuikininkė bendravo su publika, pristatė ansamblį, papasakojo apie atliekamus J. Brahmso (Fortepijoninis kvartetas g-moll, op. 25, kartu su pianiste I. Zahharenkova) ir G. Kleino (Styginių trio) kūrinius. Kaip sakė lenkų, vokiečių ir šveicarų delegatai – štai taip turi atrodyti tikras showcase (trumpas prisistatymas).
Kompozitoriui Vytautui Germanavičiui pavyko išklausyti beveik visus prisistatymus, vykusius kitoje erdvėje – salėje „Mustepeade Maja“, Talino senamiestyje. Štai jo įspūdžiai: „Koncerte buvo pristatyta jaunosios kartos estų kompozitorių muzika. Patiko trys tik chorui rašančios Evelin Seppar kūriniai, kuriuos atliko puikus virtuozinis vokalinis ansamblis „Voces Musicales“. Kūriniuose naudojami Williamo Shakespeare’otekstai, garsai nuostabiai dera tarpusavyje, formuoja kūrinio struktūrą. Kitas autorius – Islandijoje gyvenantis estų kompozitoriaus Pallas Ragnaras Palssonas. Jo kūrinys balsui ir styginių kvartetui sukurtas pagal islandų poeto Sjono eilėraščius apie gamtą. Naudojamos modernios styginių instrumentų technikos, atrodo, gyvai atspindi Islandijos kraštovaizdį. Labai reklamuojamo esto Ülo Krigulso kūrinys balsui ir kameriniam orkestrui man priminė amerikiečių miuziklą: teatrališkas, vizualus, galėtų būti atliekamas ne tik šiuolaikinės muzikos erdvėje. Solistės balsas ne klasikinis, o Estijos kamerinio orkestro ir ansamblio „U“ partijos intensyvios, vietomis primenančios roko ar popmuzikos ritmus. Neišdildomą įspūdį paliko Margo Kolaro vokalinis ciklas „Runų dainos“, atliekamas jo paties vadovaujamo vokalinio ansamblio (puikus atlikimas ir įdomus kūrinys, primenantis senąją polifoninę muziką), ir du kompozitorės Liis Vira kūriniai estų tradiciniam instrumentui kannel, kuriuose įdomiai panaudoti nauji grojimo būdai.“
Sakyčiau, kad visas Talino muzikos savaitės festivalis iš esmės paliko neišdildomą įspūdį. Viskas suorganizuota nepriekaištingai – nuo dalyvių pasitikimo oro uoste, specialaus nemokamo transporto į tolimesnėse miesto vietose esančias sales, ekskursijų, nuolaidų restoranuose iki beveik visą parą veikiančio informacinio centro. Renginys remiamas šalies biudžeto lėšomis, palaikomas valstybės prezidento Toomo Hendriko Ilveso ir daugelio stambiausių verslo kompanijų, tokių kaip „Skype“, EMT. Susidarė įspūdis, kad visas miestas, o gal net visa šalis įsitraukusi į šį festivalį. Prezidentas savo sveikinimo kalboje stebino muzikine erudicija, nulipęs nuo scenos laisvai su kiekvienu bendravo. Kaip sakė dauguma sukviestų pramogų verslo veikėjų, estai elgiasi labai protingai ir kultūrines investicijas pakreipė tinkama linkme. Manoma, kad kur kas labiau finansiškai apsimoka sukviesti agentus, festivalių direktorius, leidybines kompanijas, žurnalistus iš viso pasaulio, apmokant jiems kelionę ir viešbutį, nei į visas pasaulio šalis išsiuntinėti atlikėjus. Beje, estai dviračio neišrado. Panašaus pobūdžio renginiai vyksta Helsinkyje, Berlyne, Amsterdame, daugelyje JAV miestų, Kanadoje. Kad toks festivalis pasiteisina, rodo estų grupės „Ewer & The Two Dragons“ pavyzdys. Prieš keletą metų Talino muzikos savaitėje pasirodžiusi grupė dabar kviečiama koncertuoti geriausiose Europos ir JAV koncertų salėse. Į šį renginį, kur honorarai nemokami, o atlikėjai turi atvykti savo lėšomis (organizatoriai pasirūpina tik nakvyne), labai audringai veržiasi suomių, islandų, švedų, latvių grupės, besitikinčios sulaukti dėmesio iš sukviestų muzikos verslo ryklių. Dauguma šių grupių, kitaip nei lietuvių, gauna paramą iš savo šalies, kad galėtų čia atvykti ir pasirodyti.
Geriau pagalvojus, ir mes, lietuviai, puikiausiai galėtume surengti tokio pobūdžio festivalį. Populiariosios muzikos atstovai tai išbandė prieš šešetą metų rengtoje Baltijos muzikos industrijos konferencijoje, taip pat pernykščių „Sostinės dienų“ metu suorganizavę Vilniaus muzikos savaitę su beveik šimto skirtingų grupių pasirodymais. Mes, akademinės muzikos atstovai, vis dar tylime. Ar manome, kad nesulauksime ne tik finansinio, bet ir moralinio šalies vadovų palaikymo? Ar nuogąstaujame neturėsiantys ką pristatyti keletą metų iš eilės? O gal manome, kad pasaulis vis dar mūsų nežino ir nė vienas iš vadinamųjų muzikos verslo ryklių nenorės čia atvykti? Klausimų daug. Dirbantiems šioje srityje lieka susėsti prie bendro stalo ir pabandyti surasti atsakymus.
