7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kai šventes keičia kasdienybė, o kasdienybę šventės

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-mečio proga profesorę Aušrą Motuzienę kalbina Laimutė Ligeikaitė

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 18 (1032), 2013-05-03
Muzika
Aušra Motuzienė
Aušra Motuzienė

 

Tarp kitų Lietuvos universitetų nedidelė Lietuvos muzikos ir teatro akademija visada atrodo kiek paslaptingai, nors viešumu, integracija į visuomenę ir įtaka visos šalies kultūrai ji neabejotinai buvo ir yra viena reikšmingiausių. Akademijos koridoriuose kasdien sutiksi nužengusias iš didžiųjų scenų ir ekranų visuomenei gerai žinomas asmenybes, daugelis kurių yra Lietuvos Nacionalinės premijos laureatai. Virtinėje renginių, skirtų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-mečiui, nugriaudėjo ir pagrindinės iškilmės (vykusios Nacionalinėje filharmonijoje), kurių metu buvo inauguruoti dar du akademijos Garbės daktarai – pianistas, muzikologas profesorius Vytautas Landsbergis ir teatro režisierius Eimuntas Nekrošius (pirmasis lietuvių teatro menininkas, kuriam suteikiamas akademinis Doctorem Honoris Causa vardas).
 
Tačiau šventes keičia kasdienybė net ir meno pasaulyje, juolab universitetinėse meno studijose, kai nenumaldomai artėja egzaminų sesija, parengtų koncertinių programų, spektaklių, sukurtų kino filmų peržiūros, perklausos, įvertinimai, diplomų dalybos, neišsemiama dokumentų jūra, buities problemos ir kiti universitetams pažįstami rūpesčiai. Arčiausiai jų sukasi fakultetų dekanai – pirmieji priimantys iššūkius ir sprendžiantys problemas.
 
Nutilus šventiniam šurmuliui, o už sienos pianistui „šlifuojant“ sudėtingesnius pasažus, kalbamės su LMTA Muzikos fakulteto dekane, pianiste profesore Aušra Motuziene, kuri globoja visą muzikinį akademijos gyvenimą, pažįsta ne tik kiekvieną pedagogą, bet ir kiekvieną studentą, yra pelniusi didžiausią bendruomenės pasitikėjimą, yra akademijos Tarybos ir Senato narė. Kalbamės apie 80-metės akademijos rūpesčius ir kasdienybę.
 
Lietuvos muzikos ir teatro akademija gali didžiuotis scenos žvaigždėmis, Nacionalinės premijos laureatais, kurie labai svariai reprezentuoja akademiją visuomenėje (beje, pokalbius su žinomomis asmenybėmis skelbėme „7md“ kovo 1, balandžio 19 d., – red. past.). O kas dar, be scenos žvaigždžių, yra šios akademijos kokybės ženklas?
Tai mūsų pedagogų potencialas – žymūs scenos meistrai. Bet yra ir tokių asmenybių, kurios daugiau dėmesio skiria pedagoginiam darbui, o ne scenai. Kartais studentui netgi geriau studijuoti pas tokį dėstytoją, kurio karjera jau ne tokia intensyvi, jau sukaupta ir koncertinė, ir pedagoginė patirtis. Mūsų stiprybė yra žmonės. Kad ir kokios būtų studijų programos, pagrindinė „studijų programa“ vyksta auditorijoje tarp dėstytojo ir studento.
 
Dalis visuomenės, net ir kitų universitetų bendruomenių ne visai supranta šios mokyklos specifiką. Pavyzdžiui, universitetų reitingų rengėjai vis klausia to paties bendro klausimo „kiek jūsų universitete yra laboratorijų?“ ir pan. Paaiškinkite visuomenei, kokia yra jūsų studijų bazė, priemonės, kokia yra studijų specifika ir ar turite „laboratorijas“?
Pagrindinis mūsų specifikos bruožas – individualios paskaitos: vienas dėstytojas – vienas studentas. Beje, todėl ir studijų kaina tokia didelė. Individualus darbas – būtina sąlyga. Tokio darbo pagrindas – specialybės užsiėmimai. Juk grupėje neišmokysi skambinti fortepijonu. Žinoma, teorijos, istorijos dalykai, bendro universitetinio lavinimo paskaitos dėstomos grupėms. Taupydami stengiamės mažinti individualių paskaitų, bet jos būtinos. Mes, žinoma, laboratorijų neturime. Bet, paradoksas, kitų aukštųjų mokyklų laborantams yra prilyginti mūsų pianistai koncertmeisteriai. Tai skaudi problema. Tam tikroms specializacijoms, pavyzdžiui, styginių, pučiamųjų, dainavimo, liaudies instrumentų, choro dirigavimo, orkestrinio dirigavimo, koncertmeisteriai (arba akompaniatoriai) yra būtini. Vien solo nedainuosi, o instrumentininkas turi groti su pianistu, atliekančiu arba orkestro partiją, arba kartu atlikti originalius kamerinius kūrinius. Koncertmeisteriais dirba mūsų akademiją baigę profesionalūs pianistai, atsidavę žmonės, bet jie prilyginami laborantams ir atlyginimai jų nedideli. Tik visai neseniai akademijos statute juos įrašėme kaip meno darbuotojus. Bet vis tiek juristai išaiškino, kad meno darbuotojai nėra akademinė bendruomenė ir, pavyzdžiui, renkant tarybą jiems nebuvo suteikta balsavimo teisė. Beje, koncertmeisteriai taip pat suteikia studentui papildomų žinių, įgūdžių. Be jų specialistų neišugdytume.
 
Nors dažnai pasidžiaugiate, kad į akademiją stoja tikrai ryškių, puikiai parengtų jaunuolių, vis garsiau kalbama ir apie vadinamosios žemesnės grandies muzikos lavinimo spragas. O tai ir potencialių akademijos studentų spragos. Kokias problemas pamatote tiems jauniems žmonėms įžengus į akademiją?
Pavojaus varpais mūsų pedagogai skambina jau seniai. Savivaldybės, kurioms pavaldžios muzikos mokyklos, taupo finansavimą, mažinamos pamokos, vyksta įvairios reformos. Vaikai tiesiog neišmokomi tiek, kiek reikia. Akademijos katedros ėmėsi iniciatyvos padėtį kiek taisyti. Pavyzdžiui, Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjo Roberto Beinario iniciatyva jau antri metai rengiamos pučiamųjų instrumentų dienos, beje, net vienuolikai skirtingų specializacijų. Kviečiami atvykti mokytojai su savo mokiniais, o katedros dėstytojai jiems rengia meistriškumo pamokas, teikia metodinę pagalbą. Šiemet pradėjo „veikti“ parengiamieji kursai: būsimieji studentai atvažiuoja į akademiją kartą per savaitę ar dvi į specialybės užsiėmimus. Jaunimas pasitobulina, o mūsų pedagogai „pačiupinėja“ būsimą kontingentą.
 
Kur slypi akademijos pedagogo motyvacija – juk ir algos nedidelės, ir studentai dažnai ateina neparengti?
Galiu drąsiai pasakyti, kad viskas laikosi ant entuziastų pečių. Arba turi pašaukimą ir norą dalytis savo žiniomis, įgūdžiais, patirtimi su jaunimu, arba jo neturi. Būtina sąlyga – reikia mylėti jaunus žmones. Tai labai svarbu. Reikia nuoširdžiai norėti jiems perduoti savo patirtį ir žinias.
 
Jau daugybę metų stebite stojančiuosius ir studentus per visą jų studijų laikotarpį. Kuo remiasi studento motyvacija? Ko studentas čia ateina? Kas turėjo įtakos jo pasirinkimui anksčiau, kas dabar?
Akademijoje esu nuo 1970-ųjų, kai pati įstojau, baigiau ir čia likau. Dirbu ir pedagoginį darbą, ne vien administracinį. Prisimenu, didelė banga labai gerai pasirengusių stojančiųjų buvo maždaug apie 1988 metus į liaudies instrumentų specialybes – birbynę, kankles. Mat sovietmečiu įvairūs liaudies instrumentų orkestrai, liaudies šokių kolektyvai galėdavo išvažiuoti į užsienį. Vyravo nuomonė, kad tai perspektyvi specialybė, kad jaunuolis ne tik įgis įgūdžių, turės profesiją, bet ir pasaulio pamatys. Vėliau – lūžio metai: važiuok kur nori, rinkis ką nori.

O koks dabar yra motyvuotas studentas? Juokaudama sakau, kad tapti muziku tai kaip tapti kunigu: esi kažkokios aukštesnės jėgos pašauktas, o gal pasmerktas – sunku pasakyti. Bet eini šiuo keliu, nežinai kodėl, bet kitaip negali. Esi gerąja prasme „užkrėstas“ meile muzikai ir savo instrumentui. Yra tokių jaunų žmonių ir, neabejoju, bus visada. Ir tokie yra ne tik muzikantai. Visada stebiuosi stojančiaisiais į aktoriaus specialybę. Ar bus karas, badas, maras – vis tiek jie veršis į sceną, norės save išreikšti. Juk stojantysis į vaidybą puikiai žino, kad teatrai perpildyti, gal jis bus bedarbis, gal teks keisti profesiją – vis tiek stojančiųjų netrūksta, ateina pulkai.
Muzikantams irgi ankšta. Bet yra toks posakis: muzikantų daug, bet gerų visada trūksta.
 
Vieno iš Muzikos fakultetų dekane esate nuo 2003 metų (vėliau, po reformos, akademijoje liko du fakultetai – Muzikos bei Teatro ir kino, – red. past.). Jūsų rankose yra visa muzikinė akademijos pusė, studijų reikalai, bendravimas su studentais, dėstytojais. Kita vertus, jums reikia išmanyti ir visus bendruosius universitetų dokumentus, naujas europines taisykles, direktyvas, kuriose, ne paslaptis, yra nemažai biurokratizmo. Ar pavyksta visa tai suderinti su menine, kūrybine savo universiteto specifika?
Visi jaučiame, kad popieriai ir visoks „apsirašinėjimas“ auga geometrine progresija. Tai ne mūsų akademijos ar Lietuvos bėda, tai vyksta visame pasaulyje. Ir tie „atsakomybių apibrėžimai“ man kelia nostalgiją tiems laikams, kai buvo laikomasi duoto žodžio, o pareiga ir atsakomybė buvo ne popieriuje, o mumyse. Dabar viską reikia užrašyti. Ir studentai, iškilus problemai, dažnai paklausia: „O kur parašyta?“
 
Popiežius emeritas Benediktas XVI savo enciklikoje „Caritas in veritate“ apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje tęsia savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtą svarstyti tiesos klausimą. Ar nepražudys reliatyvas pasaulio? Šiandieninis pasaulis liberalus ir tiesų atsirado daug, kiekvienas jau turime savo tiesą. O kur tas vienas, bendras vardiklis, kuris ateina iš krikščioniškųjų vertybių, iš Dešimties Dievo įsakymų? Ko gero, tie visus užvaldę dokumentai yra savotiškas bandymas reglamentuoti, rasti vieną tiesą, bet nežinau, ar tokie būdai suvaldys grėsmingą procesą.
 
Problemų akademijai netrūksta. Neseniai Teatro ir kino fakultetas žiniasklaidoje paviešino savo rūpesčius dėl nepritaikytų šiuolaikinio šokio studijoms patalpų, šildymo ir pan. O kokios Muzikos fakulteto bėdos?
Jų begalės. Pavyzdžiui, mūsų III rūmai, kuriuose glaudžiasi Dainavimo, Bendrojo fortepijono, Etnomuzikologijos katedros, įsikūręs Leidybos centras, yra avarinės būklės. Rektorius ėmėsi iniciatyvos ieškoti naujų patalpų, bendrauja su savivaldybe. Mums buvo pasiūlytos patalpos Profsąjungų rūmuose, bet ten yra teisinių klausimų. Taip ir laukiame, gal kur greitai išsikelsime... IV rūmuose, kuriais skundžiasi Teatro fakultetas, taip pat įsikūrusios Muzikos fakulteto katedros: Liaudies instrumentų katedra, variniai pučiamieji instrumentai, Džiazo katedra, Bigbendo studija apskritai yra pusrūsyje, kur drėgna ir gelbsti tik drėgmės surinktuvas. Tuose rūmuose rastumėt likusias buvusios proftechninės mokyklos klases su kriauklėmis, su užrūdijusiomis spintomis – o žiūrėk, studentas, užsidaręs toje klasėje, paniręs į muziką, laimingas groja sau, nieko nemato... Manau, kad ta prasme mes esame laimingi žmonės.
 
O kokia išeitis, kaip pagerinti šias nepavydėtinas sąlygas? Kokios idealios studijų ir darbo sąlygos muzikantams?
Labai rimtai kalbama apie naujos akademijos statybas. Reikia turėti omeny, jog mūsų patalpos turi būti specializuotos. Pavyzdžiui, Kongresų rūmai, kuriuose įsikūrusi pusė Muzikos fakulteto, visai neblogi, tačiau jie buvo statomi kaip politinio švietimo namai. Kad ir kokias dėtume garso izoliacijos medžiagas tarp sienų, vis vien, jei groja pianistas, tai gretimoje auditorijoje smuikininkas savęs nebegirdi. Reiktų gerai apsvarstyti naujosios akademijos projektą, kad patalpos būtų funkcionalios ir pritaikytos mūsų darbo specifikai. Nuoširdžiai tikiuosi, kad savo gyvenime dar pamatysiu naują Muzikos ir teatro akademiją, net jei jau būsiu emeritė. Visos Lietuvos aukštosios mokyklos po Antrojo pasaulinio karo ką nors pasistatė, tik mes vis glaudžiamės kadaise gautuose kitos paskirties pastatuose. Žinoma, ačiū ir už tai.
 
Akademija, be abejo, diegia inovacijas, laikas diktuoja šiuolaikinių technologijų, elektronikos poreikį ir t.t. Ko gero, jau nesilaikoma įsikibus to klasikinio studijų proceso ir vien tik tradicinės muzikinės veiklos?
Be abejo. Daugelis dėstytojų yra parengę nuotolinio mokymo kursus. Kita vertus, vien tik nuotolinis dėstymas negali pakeisti gyvo, tiesioginio bendravimo su žmogumi. Kalbėjimas, diskusija dar nuo Aristotelio laikų yra tas pagrindas, kurio niekas nepakeis.
Akademija yra laimėjusi ne vieną projektą, pavyzdžiui, kompozitoriai įkūrė muzikos inovacijų centrą, jau surengė pirmąjį elektroninės muzikos kūrimo konkursą, turime laureatą. Kompozitoriai dirba su šiuolaikinėmis kūrimo technologijomis. Esame laimėję projektą infrastruktūros gerinimui, o tai leistų įsigyti naujų instrumentų, tačiau dalis lėšų numatyta patalpų renovacijai, o čia „stringa“ darbų projektavimas. Gerokai laiko atima ir viešieji pirkimai – daug popierizmo, procesų stabdymo ir t.t. Visi universitetai patiria panašių bėdų.
 
Įdomu, kas Jus pačią paskatino pasirinkti muzikės kelią? Kiek žinau, jūsų tėvai, nors iš akademinės bendruomenės, nebuvo muzikai?
Mama gydytoja. Turėjo gerą klausą, gražiai dainavo, bet sąlygų mokytis muzikos nebuvo. O tėvelis, fizikas, buvo ilgametis Lietuvos žemės ūkio akademijos docentas, katedros vedėjas. Mes gyvenome Kaune, netoliese buvo Naujalio meno mokykla (tada ji vadinosi Kauno specialioji vidurinė muzikos mokykla). Iš vienuolikos kaimynystėje augusių skirtingo amžiaus mergaičių aš buvau jauniausia. Gal septynias iš jų tėvai nuvedė į tą mokyklą. Kad neatsiliktų nuo bendruomenės, mama nuvedė ir mane. Aš vienintelė iš jų ir tapau profesionalia muzike.
 
Kas padėjo apsispręsti, kad tikrai eisite būtent šiuo keliu?
Kaip ir visi vaikai, nenorėdavau užsiimti tomis kasdienėmis pratybomis. Tėvai versdavo, mokytoja rašydavo pastabas. Tėvui trūko kantrybė ir 9 klasėje mane pervedė į „Saulės“ gimnaziją su sustiprintu fizikos ir matematikos kursu. Ten mokėsi visai kitokie vaikai – kitaip mąstantys, kitokios psichoemocinės sandaros. Baigiau tą mokyklą neblogais pažymiais, bet man buvo aišku, kad nenoriu stoti nei į tuometinį Kauno politechnikos institutą, nei į Medicinos institutą. Supratau, kad nepritapsiu. Norėjau atgal į muziką. Tai buvo momentas, kuris padėjo apsispręsti.
 
Užtat dabar jūs suprantate ir tą jauną žmogų, atėjusį į akademiją. Kuo jis kitoks?
Pirmiausiai, savo emocine sandara. Ir ne visi nori būti tik solistai, labai dažnai studentai nori muzikuoti kolektyve, kameriniame ansamblyje, akompanuoti kitam, groti orkestre. Aš ir pati vaikystėje neįsivaizdavau savęs soliste. Mačiau save tik kartu su kitais. Ilgus metus dirbau koncertmeistere ir dabar koncertuose akompanuoju dainininkams.
 
Paminėkite pastoviausius scenos partnerius. Kokias rengiate programas, kur koncertuojate?
Susibūrėme trys skirtingos kartos, bet, matyt, amžius neturi reikšmės, o svarbios bendros vertybės. Mano scenos partneriai – dainininkai Rasa Juzukonytė ir Deividas Staponkus. Aš vyriausia iš jų. Rasos dėka pradėjome domėtis sakraline muzika. Man, augusiai sovietmečiu, tai buvo iki šiol neatrasti klodai. Esame ištroškę tos muzikos, žinių apie ją. Ieškome repertuaro, rausiamės internetinėse bibliotekose. Įrašėme plokštelę, kurios pagrindą sudaro giesmės iš vienuolės Zuzanos Miliūtės – buvusios Rasos choro vadovės – natų užrašų. Giedame Lietuvos bažnyčiose, aplankėme jų daugiau kaip penkiasdešimt. Turime tikslą su sakralinės muzikos programomis aplankyti kuo daugiau. Tai nėra vadinamieji „prestižiniai“, didelių salių koncertai, bet paprastam žmogui teikti džiaugsmą – irgi yra didelis džiaugsmas.
 
Matydama tą poreikį, galbūt skatinate ir studentus ne iškart veržtis į prestižines sales, o suteikti ir „mažų“ džiaugsmų žmonėms ir sau? Kaip studentai dabar suvokia savo misiją, ar yra entuziastų?
Dabartiniai studentai jau suprato, kad niekas už juos nieko nepadarys. Tie, kurie nori koncertuoti, turi būti patys sau vadybininkai, ieškoti nišų savo veiklai. Filharmonija koncentruojasi į klasikinės, akademinės muzikos koncertus, ribojasi didžiųjų miestų publika. O mažieji miesteliai? Nereikia net skatinti – studentai patys intensyviai ieško naujų erdvių ir klausytojų, savo meną patys ten nuveža. Akademija taip pat turi įvairių minčių dėl regioninės plėtros, matysime, kaip tas idėjas pavyks išplėtoti. Savo studentus visada skatinu kaupti repertuarą, kuris praverstų koncertinei veiklai įvairiose vietose, skirtingoms, tikslinėms klausytojų grupėms. Pamenu, kokia išmintinga buvo dainavimo pedagogė Elena Dirsienė, pas kurią keletą metų dirbau koncertmeistere. Ji parinkdavo studentėms programą ir sakydavo: čia programa šiam semestrui, egzaminams, o čia kūrinys „koncertinėms brigadoms“, kaip tada buvo vadinami vykstantys koncertuoti į įvairius miestelius. Tokio repertuaro pagrindas – populiari klasika. Studentui reikia įvaldyti, žinoma, ir Händelio arijas, bet reikia ir Gabrielio Faure „Drugelio ir žibuoklės“. Ir, kaip yra pasakęs Virgilijus Noreika, Lietuvoje reikia dainuoti lietuviškai. Žinoma, mūsų studentai, orientuodamiesi į pasaulinę sceną, į meistriškumo reikalavimus, mokomi dainuoti originalo kalbomis, ir tai jų karjerai labai svarbu. Bet reikia kaupti populiariosios klasikos repertuarą ir lietuvių kalba. Nes kai išvažiuoji dainuoti į mažą miestelį, ten nedaug žmonių gali suprasti vokiškai, itališkai ar prancūziškai. O dainuojant nesuprantamai tuoj pat prarandamas ryšys su publika. Instrumentininkai taip pat turi mokėti tokios populiariosios klasikos kūrinių, nes sudėtinga pusės valandos sonata ne visokiai publikai „įkandama“.
 
Ar akademija pajėgi išlikti tarp visų universitetų kaip savarankiškas kultūros centras (girdime kalbant apie įvairius universitetų jungimo variantus), ar pajėgi išlikti tarp tų nesibaigiančių švietimo reformų? Ką mes galime pasakyti valdžiai, kuriai menas, muzika suprantami kaip „pašokti, padainuoti“?
Valstybė, kuri nevertina kultūros, yra pasmerkta. Tiek Muzikos ir teatro, tiek Dailės akademija privalo išlikti – ir išliksime. Kad kultūrai yra skiriama per mažai dėmesio, kad dangstomasi krize, ekonomika – visi žinome. Bet menininkų, muzikų – pašauktųjų kasta – savo misiją išlaikys bet kuriuo atveju. Per savo gyvenimą daug planų girdėjau – ir sujungti, ir atjungti, ir dar kažką padaryti. Bet mes buvome, esame ir, tikiu, būsime.

 

Aušra Motuzienė
Aušra Motuzienė