Išskirtiniai džiazo „skanumynai“

Mano pažintis su festivaliu prasidėjo Kauno Vienybės aikštėje, kur klausiausi „Baltic Salsa Orchestra“. Gal kiek ir keistoka, tačiau labai miela girdėti gana stiprų šio stiliaus muzikos kolektyvą ne kažkur Lotynų Amerikoje, o šaltoje ir lietingoje Lietuvoje. Gerai, kad tarp jaunų lietuvių muzikantų yra ir juos teisinga stilistine linkme galinčių nukreipti pačios Lotynų Amerikos, Ispanijos ar Italijos menininkų. Malonu, kad yra ir nemažas būrys gerbėjų – šokėjų. Šis kolektyvas gyvuoja jau šešerius metus, o jo įkūrėju ir lyderiu laikytinas Lietuvoje gyvenantis ir lietuviško kraujo turintis dainininkas iš Argentinos Federico Manzanaresas. Jų muzikavimo pagrindu iki šiol išliko salsa, bet repertuare skamba ir kitų Lotynų Amerikos muzikos žanrų kūriniai.
 

Puikiai žinome, kad praktiškai neįmanoma prognozuoti, ką koncerte gros naujojo džiazo grandas Vladimiras Čekasinas. Nors ne kartą esu grojęs jo projektuose, dalyvavęs repeticijose ir koncertuose, laukiau šio pasirodymo nekantriai ir vis spėliodamas, ką išgirsiu. Esu matęs Čekasiną visokį – linksmą, nerūpestingą, mįslingą, išdykusiai lakstantį po sceną ir valiūkiškai leidžiantį keistokus garsus, tačiau tai, ką išgirdau šiame koncerte, pranoko viską. Išgirdau susikaupusį ir susikoncentravusį menininką, nebijau pasakyti – genijų, darantį stebuklus su muzika. Tobulai sukurtos kompozicijų formos, gražūs instrumentų tembrai, mielas dainavimas. Vladimiras Čekasinas turi ypatingą humoro jausmą, kurį galėjome pajusti ir šiame koncerte.
 

Tačiau negalima kalbėti tik apie vieną Vladimirą Čekasiną, nes šio koncerto programos bendraautoris ir atlikėjas – žinimas pianistas Petras Geniušas. Prieš koncertą tikėjausi, kad pianistas su visu savo žavesiu skambins klasikinius kūrinius, o Čekasinas ekscentriškai improvizuos, tuo sustiprindamas dviejų žanrų kontrastą. Nieko panašaus. Iš po Petro Geniušo pirštų sklido ne tik akademinės muzikos fragmentai (pavyzdžiui, Sergejus Prokofjevas), bet ir puikios džiazinės faktūros, nuostabus stilistinis derėjimas su saksofono virtuozo grojimu. Iki šio koncerto pažinojome Petrą Geniušą kaip puikų virtuozą – įvairių stilių kūrinių atlikėją, bet čia jis atsiskleidė kaip neabejotinai puikus džiazmenas, toks pat jautrus ir techniškas. Iš tiesų tai buvo „Klasikos diversijos“, kaip ir sako programos pavadinimas, ir ta „Didžioji sonata“, kurią sudarė įvairių epochų, žanrų, stilių muzikos sąjunga. Tai tarsi klasikos interpretacijos išlaisvinimas ir free džiazo sutramdymas.
 

Žinomo kino aktoriaus ir režisieriaus Clinto Eastwoodo sūnus Kyle’as Eastwoodas šiuo metu yra gerai žinomas kontraboso virtuozas ir kompozitorius, parašęs muziką net aštuoniems tėvo filmams. Jo kūryboje tikrai labai ryškus teatrališkumas, juntama laki vaizduotė ir didžiuliai sugebėjimai, pakili ir graži muzika. Stipri įvairiausių muzikos žanrų įtaka leidžia kūryboje išgauti daugybę spalvų, bet susidaro įspūdis, kad būdamas scenoje muzikantas sąmoningai to vengia. Karjeros pradžioje šis kontrabosininkas bandė eiti tėvo pėdomis, studijuoti aktorystę, režisūrą, bet netrukus pasuko į muziką, kas, atrodytų, galėjo nepatikti tėvui. Tačiau, būdamas didžiulis muzikos mėgėjas, Clintas Eastwoodas džiaugėsi sūnaus posūkiu ir dar iki šiol atvyksta pasiklausyti jo koncertų. Kauno spauda laukė jo ir šiame festivalyje, tačiau veltui.
 

Koncerte šiek tiek pasigedau tų išskirtinių paties Kyle’o Eastwoodo muzikanto savybių. Gal čia „kalti“ tikrai puikūs jo grupės muzikantai – pianistas Andrew McCormackas ir trimitininkas Quentinas Collinsas, savo virtuoziškumu ir kitais sugebėjimais vyravę ansamblyje.
 

Kitą dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje visi laukėme stebuklo ir, galima sakyti, sulaukėme. Gal tai ir nebuvo džiazo žvaigždžių pasirodymas, tačiau išgirdau daugiabriaunius vokalistus, atliekančius įvairiausių žanrų muziką ir tai darančius taip žaviai, jog abejingų nelieka. Grupė „Naturally 7“ sukūrė savitą žanrą ir yra labai populiari pasaulyje. Scenoje vien balsais kuriami garsai aprėpia viską, nuo vokalo iki būgnų, boso, saksofono, elektrinės gitaros, lūpinės armonikėlės ir kitų instrumentų skambesio. Muzika apima įvairius stilius nuo folk per RNB, soul, funky iki džiazo, svingo ir popmuzikos. Visa tai vyksta taip techniškai tobulai ir taip sumaniai, kad net nebegalvoji, gal tam tikra stilistika tau nėra labai miela, tiesiog klausaisi, nes atlikimas – tobulas. Galbūt daugeliui klausytojų galėjo pasirodyti, jog daug kur jiems padeda aparatūra. Taip, žinoma, jinai nėra nesvarbi, tačiau viso ko pagrindas – žmogaus balsas ir sugebėjimas tobulai jį valdyti. Norėdami tai įrodyti, grupės nariai padėjo mikrofonus ir, išėję į scenos priekį, kelis gospelus sudainavo akustiškai gyvai, pradėdami nuo visiško piano. Ir ką jūs manote? Penki tūkstančiai žmonių arenoje viską girdėjo! Piršosi išvada, kad ši muzika, kad ir kokio stiliaus būtų, yra tobulai atlikta ir puiki.
 

Paskutinis festivalio „Kaunas jazz 2013“ koncertas, vykęs Vilniaus kongresų rūmuose, užkėlė meninio lygio kartelę iki maksimumo. Puiki pianistė iš Japonijos Hiromi sublizgėjo visomis prasmėmis. Hiromi nepaprastai temperamentinga, bet čia pat ir švelniai romantiška, tvirta ir trykštanti energija, muzikali ir racionali vienu metu. Ji labai techniška ir energinga. Jos kompozicijų pagrindą sudaro nauja, lengvai suvokiama, pramoginio džiazo elementais perpinta ir klasikine džiazo tradicija grįsta muzika. Kūriniai grindžiami aiškiais kompoziciniais schematiškais modusais, kuriuos jungia improvizaciniai epizodai. Kompozicijos struktūriškai aiškios, formos, ritmo, melodikos ir harmonijos požiūriu individualios. Beveik visi kūriniai, kuriuos girdėjome koncerte, parašyti specialiai jos trio sudėčiai: ansamblį, be pianistės, sudaro būgnininkas Simonas Phillipsas iš D. Britanijos ir bosistas Anthony Jacksonas iš JAV. Tai labai subtilūs, stabilūs, paklusnūs, tačiau emociškai ir techniškai brandūs ir ryškūs muzikai. Bendroje kompozicijų tėkmėje labai jautėsi jų individualumas ir gebėjimas pajungti savo sugebėjimus bendro meno naudai. Simonas Phillipsas neslepia savo įgūdžių atlikti roko muziką. Jis kietokas, tikslus, nebijo griežtų kirčių. Phillipsas yra grojęs grupėse „The Who“, „Judas Prist“, su Davidu Gilmoru. Boso gitaristas Antony Jacksonas negali atsidžiaugti savo sukurta šešiastyge boso gitara. Jis tiesiog mėgaujasi tuo, ką sugeba ja išgauti.

Labai gaila, kad negalėjau nueiti į visus festivalio koncertus, tačiau tikiuosi, kad ir visi likę festivalio dalyviai buvo tokie pat puikūs.