Paskutiniu koncerte nuskambėjusiu Giuseppe’s Verdi „Aidos“ žodžiu noriu pradėti ir recenziją. Užtarnautomis, seniai po simfoninio koncerto girdėtomis klausytojų ovacijomis pagarbinti balandžio 20 d. Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos salėje, koncertavę kauniečiai: Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis) ir Kauno miesto simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Imantas Resnis, vadovas Algimantas Treikauskas).
Gloria! –remiantiems vieno iš Kauno muzikinio gyvenimo veikėjų veiklą, entuziastingiems orkestro organizatoriams, sugebėjusiems iš prieš trisdešimt metų pradėtų atsargių bandymų burti Kauno muzikus į ansamblius išsiplėsti į kamerinį orkestrą, o dabar – į jau devintus metus dirbantį profesionalų simfoninį orkestrą. Kolektyvas dalyvauja miesto renginiuose, yra koncertavęs Norvegijoje, Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje. Pernai dalyvavo Šveicarijoje vykusiame prestižiniame „Murten Classics“ festivalyje, nuolat rengia muzikinius projektus, grojo su populiariomis roko grupėmis („The Scorpions“ ir kt.), surengė koncertų su pasaulio scenose dainuojančiu Dmitrijumi Chvorostovskiu ir t.t.
Orkestro vadovas, buvęs Nacionalinio simfoninio orkestro fleitininkas Algimantas Treikauskas pasakojo apie pretenzingus kolektyvo planus. Tai paskatino įsitikinti orkestro galimybėmis juos įgyvendinti.
Skelbtame konkurse taip ir nepatvirtinus vyriausiojo dirigento, dabar su orkestru dirba latvių dirigentas Imantas Resnis. (Naiviai atrodo programėlėje rašomi žodžiai „legendinis“, o sakyti apie „tarptautinį pripažinimą“ sovietmečiu padirigavus latviškam orkestrui „Prahos pavasario“ festivalyje taip pat nereikėtų. Deja, taip kartais pagudraujama kalbant ir apie kai kuriuos Lietuvos dirigentus, nors Europoje tikrai žinomas yra tik vienas – Saulius Sondeckis...). Buvęs violončelininkas I. Resnis dirigavimo mokėsi pas žinomą batutos meistrą Genadijų Roždestvenskį. Debiutavo ir dirbo Latvijoje. Atgautos Nepriklausomybės metais apdovanotas už nuopelnus savo šalies muzikinei kultūrai. Vis dėlto visos dirigentų galios pasirodo scenoje. Pripažįstami jie ne už platų ir energingą mosavimą, skatinantį garsų ir greitą orkestro grojimą, bet už gebėjimą perteikti muzikos esmę.
Šį kartą koncertas buvo ypatingas – skirtas Giuseppe’s Verdi gimimo 200-osioms metinėms („Vivat, Verdi!“). Peržvelgusi koncerto programą pasigedau solisto, tačiau po koncerto tapo aišku, kad prie puikiai dainuojančio Kauno valstybinio choro tiktų tik labai geras solistas. Programa buvo skoningai, prasmingai sukomponuota ir jokio kito akcento netrūko. Skambėjo operų uvertiūros ir keli reikšmingi orkestriniai fragmentai. G. Verdi uvertiūros tarsi nepritaikytos koncertiniam atlikimui, atitrauktam nuo pačios operos. Čia nėra specifinės formos ar dramaturgijos, specialios instrumentuotės, žymėtos naujais motyvais, dinamiška ritmika, besikeičiančiais kontrapunktais. Saikingas jų simfoniškumas. Tačiau kiekviena atveria uždangą į muzikinį vyksmą scenoje ar pateikia savitą gerai žinomų herojų arijų, ansamblių santrauką.
Emocijas glostantis melodijų mikrokosmosas skambėjo operos „Likimo galia“ uvertiūroje. Ji Lietuvoje koncertuose atliekama dažniausiai. Tai nėra paprastas simfoninis paveikslėlis. Sudėtingiausia dirigentui pajusti ir perteikti pradžios kontrapunktų prasmę, jų kuriamą įtampą. Iš Lietuvoje girdėtų šios uvertiūros interpretacijų įtaigiausiomis pripažinčiau Jono Aleksos ir neseną Gintaro Rinkevičiaus (pirmojoje imponavo racionali ekspresija, o antrasis pateisino gaivališką temperamentą, polėkį). Uvertiūros agitato e presto – Alvaro ir Leonoros lemties temos epizodas – koncerte alsavo nuo paslaptingo pianissimo meloso metamorfozių iki pilnaverčio orkestro forte. Raiškus smuikų leggiero dialogas su kokybišku garsu, tikslia artikuliacija ir intonacija išsiskiriančia nedidele violončelių grupe; jautri dinamika, ritmo energija. Ypač pasidžiaugčiau retokai intonaciškai pavykstančiu sudėtingu fleitos, obojaus ir klarneto ansambliu. Tobulėti vertėtų trimitams.
Nepastebimai vilniečiams, Kauno miesto simfoninis orkestras kokybiškai išaugo. Formuojasi instrumentinių grupių spalvos. Pavyksta dramaturgiškai reikšmingi dinaminiai kontrastai, prasmingi perėjimai nuo vienos emocijos prie kitos. Skaidrūs dialogai, gera intonacija. Kokybiškas piano ir forte sukuria didelę ir emocionalią amplitudę. Muzikalus dirigentas geba leisti muzikai pulsuoti, nestabdo ir neforsuoja didelių melodinių junginių, leidžia jiems nuskambėti, išbaigti mintį. Tempai logiški. Muzikalus dirigentas „veda“ muzikos vyksmą ir randa įdomių interpretacinių variantų.
Išskirčiau puikų orkestro bendrą darbą su Kauno valstybiniu choru – parengtos „Quatro pezzi sacri“(„Keturios dvasinės giesmės“), žinomos ir „Stabat Mater“ pavadinimu („Ave Maria“, „La Landi alla Virgine Maria“, „Te Deum“, „Stabat Mater“), kurias 1897 m. spalio pabaigoje G. Verdi nusiuntė leidėjui Giulio Ricordi. Kūrinio interpretacija labai jautriai atskleidė autoriaus emocijų sankaupą. Kokie gilūs jausmai šioje muzikoje! Tačiau G. Verdi jau jautė senatvės ir gyvenimo pabaigos artėjimo šešėlius. Po poros savaičių pirmoji pasaulį paliko jo ilgametė nuoširdi draugė žmona Giuseppina, „išėjusi laukti savo dievinamo vyro“. „Mažai valgau, mažai miegu, mažai kuriu ir dažnai ilgiuosi...“, – rašė G. Verdi. Treji metai prieš mirtį, kompozitoriui įpusėjus devintą dešimtį, įvyko pirmasis „Stabat Mater“ atlikimas.
Efektingai, tarsi besiartinančios Paskutiniosios žingsniai, skambėjo pirmasis epizodas: orkestre rastas tikslios artikuliacijos ir kolorito derinys. Turtingas choro vokalas formavo spalvingą partitūrą, su orkestru muzikos prasmę perteikė plačia ir subalansuota dinamine amplitude, vokalinė linija palaikė įtampą, siekdama įprasmintų kulminacijų.
G. Verdi operų muzikinė dramaturgija ir įtampa sukuria vientiso, nedalomo didelės apimties veiksmo įspūdį. Taip tarsi pamirštame, jog ši vienovė sujungia viena kitą keičiančias arijas, duetus, muzikinio veiksmo užuomazgas orkestre ir logišką, emociškai pagrįstą finalą. Estetinį poveikį G. Verdi muzikoje kuria tarsi nesibaigiančios išdainuojamos melodikos vėrinys. Verdi melodinė drama pasiekė meninę tobulybę.
Choras iš operos „Nabukas“ – laisvės šauksmas. Šį kartą buvo itin skrupulingai niuansuotos dinaminės bangos, efektingi subito. Sudvasinta choro traktuotė priminė ne optimistišką italų laisvės himną, bet G. Verdi testamente įrašyto ir Milano magistratūrai pateikto pageidavimo muzikinę išraišką – palaidoti abu su Giuseppina Milane, jų pastatytų senų muzikantų prieglaudos namų koplyčioje. Sako, kad eisenoje į koplyčią dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, chorą iš operos „Nabukas“ giedojo 900 žmonių: „Skrisk, mintie, auksiniais sparnais...“
Nors G. Verdi uvertiūrose girdėti spalvingos, dažniausiai kontrasto principu sukomponuotos arijų, duetų, chorinių ar instrumentinių fragmentų temos, vis dėlto yra ir tokių orkestrinių operos epizodų, kurie sukuria situaciją, emocinę erdvę herojų dramai. Vokalinis orkestruotės stilius būdingas operai „Aida“. Dviejų Kauno kolektyvų koncertą „įrėmino“ du šios operos fragmentai – uvertiūra ir II veiksmo finalas. Koncertas prasidėjo permatomu orkestro ažūru, kuriame muzikantai raiškiai pristatė dvi – šviesiąją ir tamsiąją – operos idėjos priešpriešas (verta pagyrų violončelių grupė, klarnetas). Sudėtingas koncerto pradžiai smuikų unisonas pianissimo skambėjo muzikaliai ir gerai intonuojamas. Koncertą užbaigė efektinga antrojo veiksmo scena.
Pagaliau Kaunas greta teatro turi du įdomius didelius koncertinius kolektyvus, kamerinių ansamblių, išugdytų dainininkų. Ar padės kas nors Kauno kultūros, švietimo ir mokslo ministerijų valdininkams suprasti šių darbų reikšmę miesto ir augančio jaunimo ateičiai? Ar padės ieškoti ir rasti galimybių visokeriopai remti puikias pačių muzikų iniciatyvas?
