Muzika

Vaida Urbietytė Urmonienė

Tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ įspūdžiai

 Jau trisdešimtąjį kartą finišavo tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Šias metais jis stebino ne tik renginių (daugiau nei dvidešimt), bet ir dalyvių gausa. Kaskart pasikeitus festivalio vadovui, jame įvyksta akivaizdžių pokyčių. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir jubiliejiniame festivalyje buvo gausu premjerų, skambėjo ir jaunesniųjų, ir vyresnės kartos kompozitorių kūriniai, galėjome džiaugtis naujais eksperimentais ir atradimais.

Kamilė Rupeikaitė

Londono simfoninio orkestro koncertas Vilniuje

Pamenu jausmą, kai prieš keliolika metų, lankantis vienoje ar kitoje Europos sostinėje, akys užkliūdavo už plakatų, kviečiančių į ryškiausių, karjeros pakilimą išgyvenančių muzikos pasaulio asmenybių ir kolektyvų koncertus. Tuomet atrodydavo, kad Lietuvai pernelyg sudėtinga tapti nuolatiniu tokių menininkų gastrolių traukos centru, mat aukščiausios prabos užsienio šalių muzikų sulaukdavome ne taip dažnai, o ir kai kurie jų jau būdavo atsigręžę į savo karjeros saulėlydį. Dideli kolektyvai, kaip simfoniniai orkestrai, į Lietuvą pradėjo dažniau užsukti visai neseniai. Žinoma, Vilnius niekuomet netaps Viena ar Paryžiumi, tačiau pastaraisiais metais suintensyvėjo pasaulio reitingų viršūnėse esančių simfoninių kolektyvų vizitai Lietuvoje – šioje srityje nemažas yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos nuopelnas.

Algirdas Klova

Grupės „Etran Finatawa“ koncertas Vilniuje

Nežinau kas sugalvojo tuos keistokus terminus „dykumų klajoklių bliuzas“ arba „Sacharos bliuzas“, bet dėl jų labai suabejojau pasiklausęs šiuo terminu įvardytos grupės iš Nigerio „Etran Finatawa“ Vilniaus rusų dramos teatre. Į tai, ką mes suprantame kaip bliuzą, ši muziką tikrai nepanaši. Emociškai ir poetiškai, pagal tai, kad blues yra liūdesys, melancholija – gal. Panašu, kad grupės nariai patys bando išrasti sau naują stiliaus pavadinimą ir pasiskelbti naujo žanro muzikos atradėjais. Mano supratimu, tai tiesiog viena iš neofolkloro, naujosios etninės muzikos atšakų. Muzika giliai kvėpuoja Afrikos dermėmis, ritmais, atskirais elementais ir bendromis nuotaikomis. Šis ansamblis savo kūryboje naudoja dviejų Vakarų Afrikos klajoklių tautų – tuaregų ir wodaabe – muziką bei dainas moderniame kontekste. Grupė jungia ne tik šių dviejų klajoklių genčių kultūrą, ją sudaro du tuaregai ir trys wodaabe-fulani genties atstovai. Tarp klajoklių tautų „Etran Finatawa“ tapo taikos ir vienybės simboliu, muzikantai skatina klajoklius burtis draugėn, užuot ėjus vienas prieš kitą. Taip jie įvardija savo misiją, kurią vykdo nuo 2004 metų. Tai liečia ir visas kitas Afrikos gentis, kurie turi, išlaikydami savo kultūrą, būti kartu.

Kamilė Rupeikaitė

Litvakų kompozitorių pėdsakais

Gegužės 21–22 d. Europos humanitarinis universitetas surengė keletą renginių, skirtų pažinčiai su litvakų kompozitorių kūryba. Tomis dienomis Vilniuje viešėjo pianistas ir muzikologas iš Vokietijos Jascha Nemtsovas, kuris daug dėmesio skiria dėl sudėtingų istorinių aplinkybių – nacizmo ir stalinizmo – užmirštai ir retai atliekamai litvakų kompozitorių muzikai. J. Nemtsovas kartu su smuikininke ir altininke Karen Bentley Pollick iš JAV gegužės 21 d. dalyvavo viešoje diskusijoje šia tema, tą pačią dieną Vilniaus universitete skaitė paskaitą apie įvairialypį, iš Vilniaus kilusį XX a. pirmosios pusės menininką (kompozitorių, dirigentą, tapytoją, poetą) Arno Nadelį, išgarsėjusį Berlyne ir nužudytą Aušvico koncentracijos stovykloje, o 22 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengė kamerinės muzikos koncertą, kuriame skambėjo Aleksandro Kreino, Aleksandro Wepriko, Grigorijaus Gamburgo, Josefo Achrono ir Vsevolodo Zaderatskio kūriniai, daugelis jų Lietuvoje atlikti pirmą kartą. Beveik visi šie kompozitoriai arba yra gimę Lietuvoje, arba turi litvakų šaknis. Ieškodami naujų žydiškos muzikos formų, jie jungė tradicines liaudies muzikos melodijas ir liturginę muziką, formuodami naują reiškinį – Naująją žydų kompozitorių mokyklą.

Renata Lastauskaitė-Vengrienė

V tarptautinio vaikų ir jaunimo chorinės muzikos festivalio „Liepaičių draugai Vilniuje“ įspūdžiai

Rasa Murauskaitė

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro baigiamasis sezono koncertas

Apie ką byloja skirtingų epochų muzika? Šiuo atviru klausimu baigėsi 25-asis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) koncertinis sezonas, kurio finalui buvo pakviesti du iškilūs menininkai – geriausiu Rusijos violončelininku vadinamas Aleksandras Kniazevas bei prancūzų smuikininkas Augustinas Dumay. Deja, atlikėjui susirgus, smuikininką pakeitė jo mokinys, jaunosios kartos virtuozas Nikita Borisoglebskis. Pakito ir programa – neskambėjo prancūzų kompozitoriaus impresionisto Maurice’o Ravelio rapsodija smuikui „Čigonė“, o jos vietą užėmė Piotro Čaikovskio Variacijos Rokoko tema,op. 33. Pastaroji kompozicija tapo tam tikra programos ašimi, sujungusia prieš tai skambėjusius Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius ir vokiečių romantiko Johanneso Brahmso kūrybą.

Audronė Žiūraitytė

Baletas „Sniego karalienė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Trumpai perteikdama baleto „Sniego karalienė“ premjeros LNOBT įspūdžius, išskirčiau dabartinės trupės pajėgumą atliekant sudėtingos ir turiningos choreografijos, monumentalų 3 veiksmų veikalą. Jos autorius – žymus Didžiosios Britanijos choreografas ir režisierius Michaelas Corderis. Gaila, kad susirgus mūsų baleto artistėms, pagrindinį vaidmenį teko šokti viešniai iš Didžiosios Britanijos Erinai Takahashi. Tačiau išskirtinis primabalerinos profesionalumas nesutrukdė spektakliui tapti vientisa visuma. Lietuvos baleto trupė parodė savo meistriškumą, kurio kartelė užkelta itin aukštai, skatinanti lygiuotis ir tobulėti. Tokie spektakliai, kaip ir romantinio baleto repertuaras, „didiesiems“ teatrams, baleto artistams ­– būtini. „Sniego karalienė“, nors ir sukurta ne specialiai LNOBT scenai (šis 2007 metų M. Corderio darbas skirtas Anglijos nacionaliniam baletui), mūsų teatro repertuaro kontekste maloniai gaivi, nes santūriai modernizuota, neoklasikinė, darniai sugyvenanti su jai parinkta Sergejaus Prokofjevo muzika (skamba baleto „Akmeninė gėlelė“, Penktosios simfonijos, operų „Karas ir taika“ bei „Sužadėtuvės vienuolyne“ fragmentai). Nuoseklią baleto muzikos partitūrą parengė britų kompozitorius Julianas Philipsas.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Tarptautiniam „Sugrįžimų“ festivaliui pasibaigus

Šiemet ypač daug užsienyje studijuojančių ar jau gyvenančių ir dirbančių Lietuvos jaunųjų muzikų turėjo galimybę dalyvauti XVI tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugrįžimai“, vykusiame balandžio–gegužės mėnesiais ne tik Vilniaus salėse, bet ir kituose miestuose (Kaune, Druskininkuose, Panevėžyje, Šiauliuose, Širvintose, Alytuje). Prie svetur gyvenančių ar besitobulinančių mūsų muzikų prisijungė ir jų kolegos iš Didžiosios Britanijos, Azerbaidžano, Portugalijos, Japonijos, Olandijos bei nuolat tėvynėje gyvenantys ir koncertuojantys Lietuvos artistai. Visų koncertų pasiklausyti buvo neįmanoma, todėl trumpai apžvelgsiu Vilniuje pasirodžiusiųjų pasiekimus (apie festivalį pradėjusius ir didžiausių simpatijų sulaukusius pianistą Ugnių Pauliukonį ir eufonininką Algirdą Matonį iš Didžiosios Britanijos atsiliepimas jau buvo publikuotas „7 meno dienose“ balandžio 18 d.).

Živilė Ramoškaitė

Simfoninės muzikos sezono pabaigos koncertas filharmonijoje

Gegužės 10 d. koncertas filharmonijoje buvo skirtas kompozitoriaus Balio Dvariono 110-mečiui. Kartu su šia reikšminga sukaktimi dar paminėtos Richardo Strausso 150-osios metinės, o koncerto pranešėja minėjo ir dar vieną datą – koncertą dirigavusio Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko vadovavimo šiam orkestrui 50-metį. Taigi 73-ojo sezono pabaigos koncertas buvo išties išskirtinis.

Eglė Gudžinskaitė

Festivalio „Jauna muzika 2014“ įspūdžiai

Neįmanoma nepastebėti, kad šių metų festivalio, vykusio balandžio 22–27 d., programa buvo kitokia nei bet kada anksčiau. Viena vertus, tarsi kokiame teatro festivalyje buvo pristatyti vien stambūs (valandos ar dar ilgesni) projektai ir atsisakyta „panoraminių“ apžvalgų su neriboto kiekio, bet labai ribotos trukmės naujų (ir ne tik) kūrinių pavasario „derliumi“. Antra, jie buvo gana skirtingi pagal žanrus ir intrigavo nuo pirmos iki paskutinės festivalio dienos. Tarp jų buvo ir muzikinė kompozicija su teatro elementais, ir šokio spektaklis, ir džiazo muzikantų performansas, ir audiovizualinė instaliacija, ir filmas, ir eksperimentinio teatro pasirodymas. Viena vertus, vos penkis vakarus trukęs festivalis atrodė labai kompaktiškas ir koncentruotas, kita vertus – išties įvairus.