Kultūrinė grąža

Gegužės 21–22 d. Europos humanitarinis universitetas surengė keletą renginių, skirtų pažinčiai su litvakų kompozitorių kūryba. Tomis dienomis Vilniuje viešėjo pianistas ir muzikologas iš Vokietijos Jascha Nemtsovas, kuris daug dėmesio skiria dėl sudėtingų istorinių aplinkybių – nacizmo ir stalinizmo – užmirštai ir retai atliekamai litvakų kompozitorių muzikai. J. Nemtsovas kartu su smuikininke ir altininke Karen Bentley Pollick iš JAV gegužės 21 d. dalyvavo viešoje diskusijoje šia tema, tą pačią dieną Vilniaus universitete skaitė paskaitą apie įvairialypį, iš Vilniaus kilusį XX a. pirmosios pusės menininką (kompozitorių, dirigentą, tapytoją, poetą) Arno Nadelį, išgarsėjusį Berlyne ir nužudytą Aušvico koncentracijos stovykloje, o 22 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengė kamerinės muzikos koncertą, kuriame skambėjo Aleksandro Kreino, Aleksandro Wepriko, Grigorijaus Gamburgo, Josefo Achrono ir Vsevolodo Zaderatskio kūriniai, daugelis jų Lietuvoje atlikti pirmą kartą. Beveik visi šie kompozitoriai arba yra gimę Lietuvoje, arba turi litvakų šaknis. Ieškodami naujų žydiškos muzikos formų, jie jungė tradicines liaudies muzikos melodijas ir liturginę muziką, formuodami naują reiškinį – Naująją žydų kompozitorių mokyklą.

 

Rusijoje gimęs pianistas Jascha Nemtsovas yra žinomas ir kaip solistas, ir kaip kamerinės muzikos atlikėjas. Jis dalyvauja įvairiuose kamerinės muzikos renginiuose Europoje, Izraelyje, Kanadoje, Rusijoje ir JAV. Pianistas dažnai koncertuoja kartu su kolegomis kamerinės muzikos atlikėjais Davidu Geringu, Voglerio kvartetu, Tabea Zimmermannu, Ingolfu Turbanu, Dmitrijumi Sitkoveckiu, Kolja Blacheriu ir Chenu Halevi. J. Nemtsovas jau yra įrašęs 29 kompaktines plokšteles, jose puikuojasi daugybė pirmą kartą pasaulyje atliekamų kūrinių. 2007 m. J. Nemtsovo kartu su smuikininku K. Blacheriu įrašyta kompaktinė plokštelė, kurioje skamba Dmitrijaus Šostakovičiaus ir Moshe’s Weinbergo sonatos smuikui ir fortepijonui, buvo apdovanota Vokietijos muzikos įrašų kritikų prizu. 2013 m. J. Nemtsovas tapo Franzo Liszto aukštosios muzikos mokyklos Veimare žydų muzikos istorijos profesoriumi.

 

Karen Bentley Pollick yra žinoma Amerikos smuikininkė ir altininkė. Ji rengia muzikinius turus kartu su grupės „Bang on a Can“ įkūrėja pianiste Lisa Moore ir grupe „Paul Dresher Doubl eDuo“ bei pianistu ir kompozitoriumi Ivanu Sokolovu iš Rusijos. K. Bentley Pollick įrašų išleido „Sony“, CRI, „Camel Productions“ ir kitos įrašų studijos. Atlikėja yra Niujorko styginių orkestro ir „Junge Deutsche Philharmonie Kammerorchester“ koncertmeisterė. Ji domisi šiuolaikine žydų muzika, naujai interpretuoja XX a. muzikinį paveldą ir XXI a. kūrinius, aktyviai propaguoja Baltijos šalių kompozitorius Jungtinėse Valstijose.

 

Viešoje diskusijoje, skirtoje profesionaliosios žydų muzikos paveldo puoselėjimui, svečiai pabrėžė istorinę Vilniaus, kaip žydų kultūros centro, svarbą. J. Nemtsovas daugelį metų tyrinėjo Sankt Peterburge prieš Pirmąjį pasaulinį karą įkurtą Naująją žydų kompozitorių mokyklą. Maskvos ir Peterburgo archyvuose dirbęs ir istorinę medžiagą rinkęs tyrinėtojas teigia, kad šiai mokyklai įtaką darė „Galingasis sambūris“, o jai būdinga žydų liaudies dainų, klezmerių muzikos, sinagogos giesmių intonacijos, įvilktos į klasikinės muzikos rūbą. 3-ajame dešimtmetyje Vokietijoje stiprėjant nacionalizmui, kultūra buvo suskaidyta, žydų gyvenimas atskirtas nuo kitų ir galiausiai sunaikintas. Sovietinės okupacijos metais irgi buvo vykdoma užmaršties politika. Kita vertus, kaip pabrėžė J. Nemtsovas, nūdienos Vokietijoje kyla tam tikras pavojus šią muziką įdėti į kultūrinį „getą“, ją pavadinant Holokausto muzika ir atliekant tik per atitinkamas aukų pagerbimo ceremonijas. Anot J. Nemtsovo, ne visi kūriniai yra aukštos meninės vertės, tačiau apskritai Naujosios žydų kompozitorių mokyklos atstovai kūrė gan ryškų, profesionalų repertuarą, tad šie kūriniai yra tikrai verti gyventi.

 

Kompozitorių Aleksandro Kreino, Aleksandro Wepriko, Grigorijaus Gamburgo, Josefo Achrono, Vsevolodo Zaderatskio istorijos – talento, pripažinimo ir užmaršties istorijos. Antai Lazdijuose gimęs Josefas Achronas (1886–1943), smuikininkas ir kompozitorius, laikytinas vienu žymiausių litvakų kūrėjų, pelniusių tarptautinį pripažinimą. Gyvenęs Peterburge, Berlyne, o galiausiai 1925 m. emigravęs į JAV, J. Achronas apsigyveno Niujorke, 1934 m. persikėlė į Holivudą, kur kūrė muziką kino filmams ir koncertavo kaip smuikininkas, griežė savo smuiko koncertus su Los Andželo filharmonijos orkestru. Žinomiausias jo kūrinys – „Hebrajiškoji melodija“, kurią griežė Vilniuje gimęs garsusis Jascha Heifetzas. Beje, jaunesnysis J. Achrono brolis Izidoris Achronas, pianistas ir kompozitorius, daugiau nei 10 metų buvo J. Heifetzo akompaniatorius.

 

Aleksandras Kreinas (1883–1951) augo apsuptas klezmerių muzikos. Jo tėvas Abramas, atvykęs į Rusiją iš Lietuvos 1870-aisiais, buvo žinomas smuikininkas, suteikęs muzikinį išsilavinimą visiems septyniems savo sūnums. Būtent Aleksandras tapo ryškiausiu kompozitoriumi, mokėsi Maskvos konservatorijoje pas Sergejų Tanejevą, buvo laikomas Rusijos žydų nacionalinės kompozicijos mokyklos lyderiu. Tačiau jo vardas nepelnytai užmirštas.

 

Aleksandras Weprikas (1899–1958) buvo įvardijamas vienu didžiausių sovietmečio „žydiškos mokyklos“ kompozitoriumi. Užaugo Varšuvoje, studijavo Leipcigo, Sankt Peterburgo, Maskvos konservatorijose. 1923 m. aktyviai prisidėjo kuriant Žydų muzikos draugiją Maskvoje, dėstė Maskvos konservatorijoje. Jam gyvam esant, jo muzika buvo žinoma Europoje ir JAV, daug jo kūrinių atliko Berlyno radijo simfoninis orkestras, o 1933 m. Niujorko „Carnegie“ salėje garsusis Arthuras Toscanini dirigavo A. Wepriko kūrinį „Geto dainos ir šokiai“. 1950 m. A. Weprikas buvo suimtas kaip „žydų nacionalistas“, įkalintas, o vėliau deportuotas į Sibirą, kur turėjo organizuoti kalinių mėgėjų orkestrą. 1954 m. ligotas jis grįžo į Maskvą, tačiau tuometiniame sovietiniame jos gyvenime nebuvo vietos žydų kultūrai.

 

Tarp kompozitorių, ištremtų į Sibirą, buvo Vsevolodas Zaderatskis, kuris nepakeliamomis sąlygomis tremtyje sukūrė 24 preliudų ir fugų ciklą fortepijonui. Ciklas niekada dar nebuvo atliktas gyvai, o štai gegužės 22 d. koncerte Tolerancijos centre įvyko dviejų preliudų ir fugų pasaulinė premjera.

 

Taigi minėtus renginius visiškai neperdedant galima vadinti istoriškai reikšmingais. Šių ir kitų litvakų kompozitorių gyvenimo ir kūrybos istorijos po truputį grįžta į gyvenimą, po kruopelytę atkuriamos entuziastingų tyrinėtojų ir atlikėjų dėka. Grąžinti istorinę atmintį – nelengvas, bet itin kilnus ir prasmingas darbas.