7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vaizduotės dialogai

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro baigiamasis sezono koncertas

Rasa Murauskaitė
Nr. 20 (1081), 2014-05-23
Muzika
Aleksandras Kniazevas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. V. Balkūno nuotr.
Aleksandras Kniazevas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. V. Balkūno nuotr.

 

Apie ką byloja skirtingų epochų muzika? Šiuo atviru klausimu baigėsi 25-asis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) koncertinis sezonas, kurio finalui buvo pakviesti du iškilūs menininkai – geriausiu Rusijos violončelininku vadinamas Aleksandras Kniazevas bei prancūzų smuikininkas Augustinas Dumay. Deja, atlikėjui susirgus, smuikininką pakeitė jo mokinys, jaunosios kartos virtuozas Nikita Borisoglebskis. Pakito ir programa – neskambėjo prancūzų kompozitoriaus impresionisto Maurice’o Ravelio rapsodija smuikui „Čigonė“, o jos vietą užėmė Piotro Čaikovskio Variacijos Rokoko tema,op. 33. Pastaroji kompozicija tapo tam tikra programos ašimi, sujungusia prieš tai skambėjusius Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius ir vokiečių romantiko Johanneso Brahmso kūrybą.
 
Koncertą pradėjo W.A. Mozarto Adagio E-dur smuikui ir orkestrui K261, parašytas 1776-aisiais. Manoma, kad ši kompozicija turėjo pakeisti W.A. Mozarto Koncerto smuikui ir orkestrui nr. 5, A-dur K219 antrąją dalį, mat italų smuikininko Antonio Brunetti, kuriam buvo skirtas šis kūrinys, ji netenkino. Šiaip ar taip, W.A. Mozarto Adagio koncertų salėse sėkmingai skamba kaip savarankiškas kūrinys. Įdomu, kad šiame koncerte solisto smuiko partiją pakeitė A. Kniazevo violončelė. Tačiau kūrinys nuo to nė trupučio nenukentėjo – žemesnis ir sodresnis violončelės tembras nuostabiai tiko bendram muzikiniam paveikslui.
 
Pirmasis temos pasirodymas, patikėtas orkestrui, nuskambėjo blankokai – subtili temos linija atlikta neįtaigiai, neniuansuotai, tačiau galbūt tai lėmė ne itin darnus pirmasis orkestro įstojimas. Nesutapimų, muzikinių skylių bendroje kūrinio logikoje girdėjosi ir vėliau. Vis dėlto antrasis temos pasirodymas, skambėjęs A. Kniazovo violončele, jau prakalbo, o šiai kalbai orkestras akompanavo rafinuotai iškeldamas solistą į pirmąsias gretas. Solisto meistrystei pastebėti užteko keturių temos taktų – kiekviena nata turėjo po mažą savo idėją, iš kurių susidėjo vientisas naratyvas. Lengvos ir grakščios sekvencijų pabaigos tarsi ištirpdavo laike, nusitęsdamos už mums negirdimos erdvės ribų. Dar didesnį susižavėjimą kėlė violončelininko gebėjimas nutildyti orkestrą – jo ypatingas, trapus ir permatomas piano tarsi perimdavo dirigento batutą, priversdamas orkestrą kartu su solistu atsitraukti iki kraštutinės girdėjimo ribos, kaustančios klausytojų dėmesį nematomomis grandinėmis, ko nesugebėtų padaryti jokia forte griaudėjanti pompastika. Įdomu buvo solisto ne tik klausytis, bet ir jį stebėti: kaip jo muzikinė kalba virsta malda, pokalbiu ne tik su klausytojais, bet ir su likimu, visata, Dievu. Pats W.A. Mozarto Adagio E-dur – kitokia, Švietimo epochos lyrika, kupina tikrumo, santūrumo, pozityvumo. Dar nepažindamas romantinės melancholijos, Vienos klasikas savo kūrinyje apdainavo gyvenimo grožį ir gėrėjosi jo tobulumu.
 
W.A. Mozarto Sinfonia concertante Es-dur, K364 smuikui, altui ir orkestrui – vienintelis išlikęs kompozitoriaus tokio žanro opusas. Sinfonia concertante, arba koncertinė simfonija, – labai įdomus klasicizmo muzikinis fenomenas, simfonijos ir koncerto samplaika. Šis žanras dažniausiai siejamas su Paryžiumi, kur lankydamasis W.A. Mozartas ir parašė savo Sinfonia concertante. Koncerte skambėjo redakcija smuikui, violončelei ir orkestrui. Pirmąją dalį Allegro maestoso orkestras pradėjo muzikaliai ir tinkamu stiliumi. Žavėjo ypač lengva, bet konkreti smuikų partija, išraiškingi piano epizodai. Pirmasis smuikininko N. Borisoglebskio įstojimas atskleidė nepaprastai raiškų, lengvą jo garsą, apgalvotą frazavimą. Ypač rafinuota ir subtili solisto grojimo maniera puikiai tiko W.A. Mozarto muzikos estetikai. O violončelės partija kai kur skambėjo šiek tiek per sunkiai, bet tai veikiau paties instrumento (kaip žinia, kūrinys originaliai parašytas smuikui ir altui), o ne A. Kniazevo problema. Allegro maestoso epizoduose, kuriuose smuikas ir violončelė griežė duetu, smuiko lengvumas ne visuomet tobulai derėjo su sodria violončelės partija, kartais sudarančia vėlavimo įspūdį. Vis dėlto tai netrukdė pastebėti abu solistus jungusio ypatingo bruožo: gražiausios ir įsimintiniausios jų partijų natos buvo ne pagrindinės, o tos nepastebimos, lengvai prabėgančios, atliekančios tik jungties funkciją. Nepaprastai trapios, tarsi lengvas brizas, tačiau savo trumpo skambėjimo akimirką nešančios ypatingą emociją, muzikų interpretacijoje šios natos įgijo ypatingos svarbos.
 
Antroje dalyje Andante išryškėjo kūrinio naratyvas. Smuikas ir violončelė – du solistai, lyg du besikalbantys žmonės. Jie bendrauja nuolatos vienas kitą pertraukdami, tačiau ne oponuodami, o pritardami, antrindami. Bendraudami jie negirdi erdvę užpildančio aplinkos šurmulio – orkestro. Ilgainiui solistai tarsi ištirpsta tame šurmulyje, vėl jį pastebėdami ir savąjį pokalbį, savąją istoriją trumpam paslėpdami už daugybės kitų naratyvų, susiliejančių į darnų orkestrinį epizodą. Šioje dalyje dar kartą nuostabiai atsiskleidžia A. Kniazevas, vėl įrodydamas tylos ir subtilumo galią, vėl priversdamas suklusti ir išgirsti, ką kalba muzika. Dalies pabaigoje solistų pokalbis dar kartą išnyksta, leisdamas iš tylos iškilti orkestrui ir užbaigti šią trumpą muzikinę viziją.            
 
Trečia dalis Presto atlikta ypač greitu tempu, dėl kurio neišvengta skubotumo – buvo galima groti per plauką lėčiau. Abu solistai čia atskleidė savo virtuoziškumą. Violončelės partija bendrame kontekste vėlgi kartais skambėjo šiek tiek per sunkiai, nors tai netrukdė suvokti, jog ši dalis – tai žaidimas, lengvas pasišaipymas, gyvenimo linksmybė. Apskritai W.A. Mozarto Sinfonia concertante Es-dur, K364 – vienas gražiausių ir įdomiausių kompozitoriaus kūrinių, atskleidžiančių paprastumo grožį ir nešančių šviesos idėjas, užburiančias publiką.
 
Netikėtai į koncerto programą patekusių P. Čaikovskio Variacijų Rokoko tema, op. 33, violončelei ir orkestrui pirmasis atlikėjas buvo Maskvos konservatorijos profesorius Wilhelmas Fitzenhagenas, kuris sau leido kūrinį traktuoti labai laisvai – jis variacijas sukeitė vietomis, o paskutinės išvis atsisakė. Ir tik 1941-aisiais Daniilas Šafranas atliko originalų opuso variantą. Kūrinys sėkmingai sujungė pirmąją ir antrąją koncerto dalis, nes teigiama, jog parašyti šį kūrinį P. Čaikovskį įkvėpė būtent W.A. Mozarto stilius. Tai puikiai perteikė ir orkestras, tarsi ir toliau grodamas Mozartą, išlikdamas toks pat santūrus ir rafinuotas.
 
Variacijos sudėliotos kontrasto principu: vienose kompozitorius išsiduoda, kad yra melancholiškas romantikas, o kitose iš atlikėjų reikalauja nepaprasto virtuoziškumo. Vis dėlto lyrinėse kūrinio dalyse A. Kniazevas skleidėsi įdomiausiai. Čia jis susiliedavo su muzika taip, kad atrodė, jog groja ne atlikėjo rankos, o jo emocijos, pati jo savastis. Jau ne kartą žavėjęs piano čia ir vėl tapo ta plonyte riba, kur balansuojama tarp būties ir nebūties. Gana santūrioje orkestro partijoje taip pat buvo labai gražių epizodų – tai elegantiški styginių pizzicato, žavingi ir niuansuoti fleitų intarpai. Apskritai visas variacijų ciklas buvo tarsi A. Kniazevo monospektaklis, o orkestras – jo įsivaizduojamas dialogų partneris, mistinis pašnekovas. Kūrinys ir jo atlikimas nepaprastai sužavėjo publiką, kuri, nepaleidusi A. Kniazevo audringais plojimais, sulaukė dar vienos muzikinės dovanos – violončelininkas pirmą dalį užbaigė virtuozišku Niccolo Paganini Capriccio.
 
Antra koncerto dalis buvo skirta J. Brahmsui – skambėjo jo „Tragiškoji uvertiūra“ d-moll, op. 81, ir Koncertas smuikui ir violončelei a-moll, op. 102. Uvertiūroje iš tiesų neišgirsime pavadinime minimo tragizmo. Taip pavadinta tik dėl kontrasto tarp šios kompozicijos ir tais pačiais 1880-aisiais sukurtos „Šventinės uvertiūros“, op. 80. „Kai vienas juokiasi, kitas verkia“, – teigė pats J. Brahmsas. Opusas puikiai atspindėjo kompozitoriaus meilę nenaratyvinei muzikai, perteikiančiai tik emocines būsenas, kurių šiame kūrinyje apstu. Repeticijos styginių instrumentų partijoje žymėjo muzikinį augimą, kūrė unikalią garsinę įtampą. Epizoduose, kur į pirmąsias gretas kompozitorius iškelia pučiamuosius, šiek tiek pritrūko šių instrumentų subtilumo, tačiau jiems akomponavę orkestro styginiai, galantiškai atsitraukę į antrą planą, muzikinį audinį puošė žaviomis ir dinamiškomis bangomis. Pats kūrinys nepaprastai kontrastingas, tačiau orkestrui pavyko parodyti tik išorines dalių skirtybes – vidinio muzikalumo šiek tiek trūko. Ypač kliuvo niuansųstokoję forte epizodai.
 
Koncerto pabaigai buvo pasirinktas paskutinis J. Brahmso simfoninis opusas, glaudžiai susijęs su jo asmeniniu gyvenimu. Koncertas smuikui ir violončelei a-moll, op. 102, skirtas ištikimam J. Brahmso muzikos atlikėjui, violončelininkui Robertui Haussmannui bei senam kompozitoriaus draugui smuikininkui Josephui Joachimui, su kuriuo gyvenimo pabaigoje kūrėjas pykosi. Kaip sakė koncerto pranešėja, šis opusas turėjo tapti draugystės tiltu, susitaikymo su brangiu draugu ženklu.
 
Pirma dalis Allegro prasidėjo ryžtingu ir ryškiu orkestriniu epizodu, toliau buvo gana tamsi, pesimistiška violončelės tema, jai spalvingai oponavo po to skambėjusi smuiko tema. W.A. Mozarto koncertinėje simfonijoje buvo galima įžvelgti dviejų solistų dialogą, o J. Brahmso kūrinyje smuiko ir violončelės santykis panašesnis į nuolatines rietenas, kur aštresni, dramatiški epizodai mainėsi su lyriškesniais – draugystės laikų prisiminimais. Orkestras šiame ginče tapo savotišku stebėtoju ir komentatoriumi.
 
Antrą dalį Andante pradėjo šiek tiek padrika valtornų partija, prie kurios tuoj prisijungė ir visas orkestras bei abu solistai. Ši lyrinė dalis – ne liūdna, ne tragiška, bet veikiau kupina vilties. Tai tarsi dviejų susipykusių draugų susimąstymas apie tai, kodėl jie negali susitaikyti. Tiesa, solistų išraiškingumo čia šiek tiek pritrūko. Trečią dalį Vivace non troppo pradėjo paslaptinga ir santūri orkestro ir violončelės tema, kurią bematant perėmė smuikas. Ši dalis – tarsi draugų bandymas susitaikyti. Ryžtingas, energingas smuiko ir violončelės partijas keitė išraiškingi, lyriški epizodai, kuriuos puikiai įprasmino tiek N. Borisoglebskis, tiek A. Kniazevas. Vis dėlto kūrinio finalas neatskleidė, ar draugams pavyko susitaikyti. Bet kokiu atveju, J. Brahmso koncerto smuikui ir violončelei atlikimas nepaprastai sužavėjo publiką, taigi atlikėjai atsidėkojo pakartodami trečią opuso dalį.
 
Paskutinis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro jubiliejinio 25-ojo sezono koncertas atvėrė dviejų skirtingų epochų naratyvus bei dviejų atlikėjų virtuozų meninės brandos grožį. Šį vakarą muzika prakalbo, o orkestras atsisveikino – ne iki kito sezono, bet iki tradicinių vasaros koncertų.

 

Aleksandras Kniazevas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. V. Balkūno nuotr.
Aleksandras Kniazevas, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. V. Balkūno nuotr.