Muzika

Edgaras Polauskas

Georgo Friedricho Händelio „Aleksandro puotos“ premjera

Gyvenimas tuo ir gražus, kad kiekvieną akimirką dovanoja galimybę patirti pačių įvairiausių inspiracijų. O mieliausi visada, ko gero, tie įkvėpimai, kurie aplanko visiškai netikėtai: juk natūralu, kad siela suvirpa nujausdama nuostabias žmogiškas galimybes, kai savo juslėmis glamonėjame tobulą meno kūrinį, tačiau ganėtinai žavi ir atskira kategorija, kurią būtų galima pavadinti „taip blogai, kad net gerai“. Kadangi aukštojo meno pasaulyje tokios inspiracijos nėra labai dažnos, savotiškai smagu netikėtai jų atrasti – štai viena jų užgimė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Georgo Friedricho Händelio odės „Aleksandro puota“ inscenizacijos pavidalu. Birželio 21 d. matytas antrasis premjerinis spektaklis pažėrė išties nemažai kontrastingų įspūdžių.

Algirdas Klova

Roby Lakatosas ir jo ansamblis Vilniaus festivalyje

Laimutė Ligeikaitė

Luko Geniušo rečitalis Vilniaus festivalyje

Živilė Ramoškaitė

Mozartas, Schnittke ir Lietuvos kamerinis orkestras Vilniaus festivalyje

Beata Baublinskienė

Pokalbis su dirigentu Rolfu Becku prieš Georgo Friedricho Händelio „Aleksandro puotos“ premjerą

Živilė Stonytė

„Senosios muzikos akademijos“ („Academy of Ancient Music“) koncertas Vilniaus festivalyje

Rasa Murauskaitė

Koncerto „Muzika, kurią reikia išgirsti“ Vilniaus rotušėje įspūdžiai

XX ir XXI a. eksperimentai iš profesionaliosios muzikos paraščių traukia visa, kas nepelnytai buvo pamiršta ar neįvertinta. Tokia tendencija gaji visur – pradedant muzikiniais žanrais, kūrinių tematika, baigiant muzikinės kalbos priemonėmis, koncertinėmis erdvėmis ar instrumentais. Taip muzikos istorija apsuka dar vieną ratą, į kurio vidurį ne visuomet suspėja klausytojas, savo mąstymą ir girdėjimą pamažu pratindamas prie postmodernų (galbūt jau ir postpostmodernų) pasaulį reflektuojančio meno. Tad nenuostabu, kad Vilniaus rotušėje vykusio Lietuvos akordeono muzikos intelektualu vadinamo Raimondo Sviackevičiaus ir jo kolegų koncerto „Muzika, kurią reikia išgirsti“ vedėja muzikologė Jūratė Katinaitė šį įvykį pavadino savotišku „underground’u“ – ir dėl tuo pat metu Vilniaus scenas užvaldžiusio Vilniaus festivalio, ir dėl patį instrumentą lydinčių stereotipų.

Živilė Ramoškaitė

Vilniaus festivalio koncerte – Richardo Strausso, Eduardo Balsio ir Gintaro Sodeikos kūriniai

Po italų „Aterballetto“ trupės choreografo Mauro Bigonzetti įspūdingų vienaveiksmių baletų Vilniaus festivalis iš Operos ir baleto teatro birželio 5-ąją persikėlė į Nacionalinę filharmoniją. Čia pirmąjį koncertą surengė šių rūmų senbuvis Nacionalinis simfoninis orkestras, penkis dešimtmečius, nuo 1964-ųjų, vadovaujamas maestro Juozo Domarko. Festivalinio koncerto programą rengė ir dirigavo profesoriaus J. Domarko ugdytas, Lietuvoje ir už jos ribų pripažintas dirigentas Modestas Pitrėnas, kaip ir jo mokytojas, jau pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Koncerto programa, įvardyta kaip festivalio premjera, aprėpė itin skirtingą muziką. Tarp dviejų Richardo Strausso kūrinių įsiterpė festivalio užsakymu sukurto Gintaro Sodeikos Koncerto fortepijonui ir orkestrui premjera ir Eduardo Balsio „Jūros atspindžiai“ styginių orkestrui.

Algirdas Klova

Grupės „The Real Group“ koncertas Vilniaus festivalyje

Birželio 6 d. Vilniaus festivalis Švedijos nacionalinei dienai skyrė vokalinio džiazo grupės „The Real Group“ koncertą. Susirinkę Vilniaus filharmonijos salėje, išklausę nacionalinius Švedijos ir Lietuvos himnus, scenoje išvydome nacionalinėmis spalvomis pasidabinusią Švedijos Karalystės ambasadorę Lietuvoje. Po jos sveikinimų kalbos ir prisiminimų apie karalių Gustavą Vazą bei Švedijos ir Lietuvos istorinius ryšius prasidėjo koncertas. Į sceną įžengė penkių vokalistų grupė, kurią ambasadorė pristatė kaip geriausią pasaulyje vokalinio džiazo kolektyvą.

Helmutas Šabasevičius

„Aterballetto“ ir Mauro Bigonzetti kūriniai Vilniuje