Muzika
Živilė Stonytė
Užfiksuota lietuviška muzika
Natų leidybos naujienos
Brigita Jurkonytė
Pamokos Zuikių mokykloje
Sigito Mickio opera „Zuikis Puikis“ LNOBT kamerinėje salėje
Viename muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbyje su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi atsiskleidė tokia muzikos komponavimo vaikams pozicija: „(...) Nesutinku, kad vaikams reikia rašyti geriau nei suaugusiesiems. Tai tik žodžiai, gražūs žodžiai. Vaikams reikia veiksmingesnių, artimesnių jų būsenai, jų pasaulėžiūrai dalykų. Suaugusiųjų ritmo problemos visai kitos, o čia ritmas atliepia vaikų poreikį judėti (...)“. Tačiau ar kiekvienas kūrėjas sugeba perprasti „vaikiško mąstymo ritmo“ intensyvumą? Mažųjų klausytojų ir juos į spektaklius lydinčių tėvelių atmintyje dar ilgai išliks teatruose matyti lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės sceniniai veikalai vaikams. Muzikologės Ingos Jankauskienės nuomone, Kutavičiaus operos struktūra priklauso tiesiogiai nuo pasakos siužeto, Gaižausko veikalas yra konstruojamas daugiau muzikinėmis formomis. O kokiam operos vaikams tipui būtų priskiriamas kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą parodytas Sigito Mickio kamerinis veikalas „Zuikis Puikis“?
Živilė Ramoškaitė
Pašėlusios itališkos kelionės
Orkestras „Filarmonica della Scala“ ir Christophas Eschenbachas Vilniuje
Paulina Nalivaikaitė
Aukštumose ir link jų
Kauno simfoninio orkestro sukaktis ir pianistas Andrius Žlabys
Kauno kultūrinis gyvenimas savo intensyvumu, deja, dar nusileidžia sostinei, tačiau kartais pasitaiko galimybė pabūti nepaprastai intriguojančiuose koncertuose. Kovo 6 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas buvusio vadovo Imanto Resnio, atliko gražią programą ir tapo scenos partneriu pianistui Andriui Žlabiui – kaip žinia, šis atlikėjas Lietuvoje pasirodo nedažnai, todėl kiekvieno susitikimo su juo klausytojai dar labiau laukia. Ne mažiau malonus šis bendradarbiavimas turėjo būti ir orkestrui, šį sezoną švenčiančiam dešimties metų sukaktį – dalintis scena su vienu išskirtiniausių nūdienos lietuvių pianistų Kauno kolektyvui, manau, buvo tikra gimtadienio dovana. Tiesa, bendrų projektų su žymiais solistais gausa orkestras skųstis negalėtų, ypač per pastaruosius porą metų: jų scenos partneriais buvo ne tik gausybė garbingų Lietuvos atlikėjų, bet ir užsienio muzikos įžymybės (tarp kurių ir populiariosios muzikos atstovai „The Scorpions“, „Electric Light Orchestra“, „Smokie“, Bonie Tyler ir kt). Ypač sėkmingai bendradarbiauta su Dmitrijumi Chvorostovskiu – su šiuo baritonu orkestras surengė koncertus Baltijos valstybių sostinėse ir parengė Giuseppe Verdi operos „Simonas Bokanegra“ studijinį įrašą, kartu dainuojant Metropoliteno žvaigždėms Barbarai Frittoli, Stefano Secco ir Marco Caria. Dar viena svarbi pastraipa kolektyvo biografijoje – įrašytos ir platinamos visame pasaulyje kompaktinės plokštelės su bosu Ildaru Abdrazakovu ir tenoru Lawrence’u Brownlee, o įrašas su pastaruoju atlikėju net buvo nominuotas „Grammy“. Toliau būtų galima palinkėti vaisingos kūrybinės bendrystės su vokalistėmis moterimis.
Rasa Murauskaitė
Mirga Gražinytė-Tyla įskėlė ugnį
„Los Angeles Times“ apie lietuvių dirigentę
Vytautė Markeliūnienė
Nenuvaikščiotais takais
Petro Geniušo rečitalis Filharmonijoje
Tolygus, nuolatinis rečitalių pulsas tvinksi nedažno mūsų atlikėjo koncertinėje gyvensenoje. Tačiau šio pulso (visai nesvarbu, kad nematematiniu tikslumu tvinksinčio) ligi šiol neišsižada pianistas Petras Geniušas, kaskart ieškantis ne visai įprastų, „netaisyklingų“ solo koncertų kompozicijų, o pasitelkęs jų sandarą ir interpretaciją kaskart pasidalijantis tuo metu išgyvenamu kūrybos etapu. Kiekvienas, patyręs kokį nors nuoseklesnį sąlytį su konkrečiu instrumentu, suvokia, ką reiškia rečitalis: dvi valandos publikos – kelių šimtų ausų, akių, suvokimų, vaizduočių – akivaizdoje. Tokiam veiksmui reikia ir drąsos, ir įtaigos, ir įsitikinimo, o svarbiausia – vidinės laisvės, žadinančios norą dalintis, diskutuoti, gal net ginčytis. Žadinančios ne troškimą parodyti, ką sugebi, bet siekį patirti tą kūrybos eksponavimo (tarsi parodos) džiaugsmą, kuris neįsivaizduojamas be publikos rezonanso. Tą džiaugsmą, skambant muzikai, paliudijo tyla, susikaupimas, tvyroję naujausiame Petro Geniušo rečitalyje kovo 1 d. Nacionalinės filharmonijos salėje.
Živilė Ramoškaitė
Kamerinės muzikos oazė
Daishino Kashimoto ir Vyčio Šakūro duetas Filharmonijoje
Paulina Nalivaikaitė
Ne vien pilki atspalviai
Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir solistų koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje
Niūriems žiemos vakarams praskaidrinti kai kurie siūlo jaukiai įsitaisyti prie židinio, dar pasišildant arbatos puodeliu, ir prapulti knygų pasaulyje. Galbūt taip ir būčiau padariusi, bet vasario 26-osios vakarą Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pakvietė kartu praleisti Šv. Kotrynos bažnyčioje ir pasiklausyti „Gyvenimo istorijų ir atspalvių muzikoje“ – taip pavadintas koncertas žadėjo muzikos garsais papasakoti įvairias gyvenimo patirtis. Istorijas pasakojo trys šiuolaikiniai kūriniai, iš kurių du – lietuvių kompozitorių Arvydo Malcio ir Zitos Bružaitės, vienas – lenkų kūrėjo Wojciecho Kilaro, prieš keletą metų palikusio šį pasaulį. Džiugu, kad taip aktyviai šiuolaikinę lietuvių kūrybą propaguoja Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vedamas dirigento Donato Katkaus, kurio motto – publikai parodyti, jog „lietuviška muzika irgi yra muzika“. Ko gero, tai vienas iš nedaugelio mūsiškių kolektyvų, kurio repertuare nuolat sistemingai skamba mūsų kompozitorių opusai, o kasmetė tradicija „Druskomanijos“ festivalyje atlikti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalaurų darbus liudija nuoširdų domėjimąsi nūdienos muzikinėmis aktualijomis ir siekį žengti koja kojon su laiku. Tai, kad vadovas vertina ir palaiko jaunąją kartą, liudija ir daugybė jaunų veidų orkestre – tai nesenstantis kolektyvas, terpė atsiskleisti talentingam jaunimui.
Algirdas Klova
Netikėtas kultūrų junginys
Keli žodžiai apie projekto „Forabandit“ koncertą
Algirdas Klova
Legendomis apipinta muzika
Kinijos kultūros metų Baltijos šalyse atidarymo koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Kauno filharmonijoje (vasario 17 d.) ir Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje scenoje Vilniuje (vasario 18 d.) man teko garbė vesti Kinijos kultūros metų Lietuvoje atidarymo koncertus. Išgirdome ir pamatėme Kinijos mongolų tradicinės muzikos ansamblį „Ih Tsetsn“ iš Vidinės Mongolijos. Aišku, daugeliui kyla klausimas – kas ta Vidinė Mongolija ir kodėl ji taip vadinama? Vidinė Mongolija – autonominis regionas Kinijoje, įsikūręs šiaurinėje šalies dalyje, užimantis maždaug 1,2 milijono kvadratinių kilometrų plotą ir turintis apie 25 milijonus gyventojų. Šis teritorinis-administracinis vienetas sudaro tik nedidelę dalį (apie 12 proc.) Kinijos, bet yra didesnis nei Prancūzija ir Vokietija kartu. Vidinės Mongolijos sostinė yra Hohotas, o didžiausias miestas – Baotou. Regionas ribojasi su Mongolijos valstybe ir Rusija. Mongolijos regione įteisintos dvi valstybinės kalbos – kinų (mandarinų) ir mongolų. Dešimtame amžiuje teritorijoje apsigyveno mongolai, laisvę mylinčios ir nepriklausomų klajoklių gentys, viduramžiais ji priklausė Mongolų imperijai, o 1636 m. buvo įtraukta į Kinijos valdas ir pavadinta Vidine Mongolija, kad skirtųsi nuo Mongolijos valstybės, o patys mongolai šį regioną vadina Pietine Mongolija. Vidinės Mongolijos autonominis regionas Kinijoje buvo įkurtas 1947 metais.
