7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika

Živilė Ramoškaitė

Užmojus tęsiant

Ivanas Monighetti pagerbė M. Rostropovičiaus fondo sukaktį

„Nuo tada, kai pradėjau groti violončele, Mstislavas Rostropovičius man buvo kelrodė žvaigždė“, – sakė įžymus šių dienų violončelininkas Ivanas Monighetti. Jis atvyko į Vilnių M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ dvylikos metų sukakties išvakarėse. Paskutinis mylimiausias legendinio maestro mokinys balandžio 11 d. griežė solo simfoniniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Buvo atliekami M. Rostropovičiaus pamėgti kūriniai: Antonino Dvořako Koncertas violončelei h-moll ir Sergejaus Prokofjevo Antroji siuita iš baleto „Romeo ir Džuljeta“. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo italų maestro Walteris Attanasi.
 
Apie M. Rostropovičiaus fondą, kurio valdybos pirmininkė nuo pirmos dienos yra Rasa Kubilienė, valdybos narės – Rūta Kėvišienė, Lina Kučinskienė ir kitos aktyvios moterys, dirbančios savanoriškai, be atlygio, yra girdėję tūkstančiai gabių Lietuvos vaikų, ypač tų, kurie pasiryžę savo pasirinktame muzikos, sporto ar mokslo kelyje siekti didžiausių aukštumų. Per dvylika metų fondas nuveikė labai daug, neužtektų ir jaučio odos jo geriems darbams surašyti. Paminėsiu porą įspūdingų skaičių: nuo veiklos pradžios iki šiol fondas išdalijo 2 229 074 litus, parėmė 94 vaikus iki aštuoniolikos metų, suteikė stipendijų vyresniems talentingiems jaunuoliams. Taip pat fondas rūpinosi ir vaikų gydymo kokybe, padėjo įsigyti šiam tikslui reikalingų priemonių. Neseniai Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko koncertas „Dedikacija Maestro“, surengtas M. Rostropovičiaus gimimo dieną, kovo 27-ąją, koncerte surinktos lėšos buvo skirtos Santariškių klinikinės Vaikų ligoninės paramos fondui. Koncerto sumanytojai ir atlikėjai – profesoriaus Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras ir fondo remiami jaunieji atlikėjai.

Monighetti ir Walter Attanasi. D. Matvejevo nuotr.
Monighetti ir Walter Attanasi. D. Matvejevo nuotr.
Ivan Monighetti, Walter Attanasi, Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Ivan Monighetti, Walter Attanasi, Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Murauskaitė

Subtilus prisilietimas

Įspūdis iš Birutės Vainiūnaitės fortepijono muzikos koncerto Vytauto Kasiulio muziejuje

François Couperinas, Claude’as Debussy, Olivier Messiaenas – tai kompozitoriai, kurių muziką pažįsta kiekvienas profesionalas. Apibūdinant jų kūrybinį indėlį ne tik į unikalios prancūzų muzikos tradicijos raidą, bet ir į visą Vakarų muzikos istoriją, peršasi žodis „žibintas“, nes kiekvienas jų ryškiai nušvietė savąsias epochas ir tiesė kelius inovatyvioms jaunųjų kūrėjų idėjoms. Vis dėlto gyvu jų muzikos atlikimu pasidžiaugti Lietuvoje pasiseka ne taip ir dažnai, tad jie vis dar yra it „pažįstami nepažįstamieji“, su kuriais susitinkame fragmentiškai ir vėl liekame laukti kito malonaus prisilietimo prie jų muzikos. Šį kartą jis įvyko balandžio 7 d. Vytauto Kasiulio muziejuje, pianistės Birutės Vainiūnaitės fortepijono muzikos koncerte.
 
Gerai žinoma pianistės puoselėjama tradicija kasmet sugrįžti į mylimą Paryžių, kur ji rengia savo rečitalius ir atlieka ne tik prancūzišką, bet ir kitų šalių autorių muziką, pristato ten ir lietuvių fortepijoninius kūrinius. Kadangi man pačiai yra tekę apsilankyti viename šių koncertų Paryžiuje, galėjau pasidžiaugti ir programos įvairumu bei spalvingumu, ir gana gausiai susirinkusia publika. Kaip pianistė yra minėjusi savo interviu, Paryžiuje yra ir ištikimų jos gerbėjų, kurių veidus galima išvysti kaskart muzikei sugrįžus koncertuoti į šią kultūros sostinę. Šįkart su tokia nuotaika B. Vainiūnaitė surengė koncertą Vilniuje, skirtą išskirtinai prancūzų muzikai, prie kurios prisiglaudė ir iškilaus prancūziškai rašiusio lietuvių ir prancūzų poeto Oskaro Milašiaus eilės.

Birutė Vainiūnaitė
Birutė Vainiūnaitė
VF inf.

Vilniaus festivalyje – žvaigždės iš įvairiausių šalių

 

Į Vilnių šviesos greičiu jau skrieja vieno reikšmingiausių mūsų šalies muzikos renginių – Vilniaus festivalio – dalyvių rengiamų programų garsai. Šiemet festivalį numatyta surengti birželio 1–21 d., jame turėtų nuskambėti septynios programos, o svečiai atvyks iš įvairiausių šalių – nuo kaimyninės Latvijos iki tolimosios Kinijos.
 
Devynioliktą kartą rengiamas Vilniaus festivalis tęsia tradicijas ir pristato žymių Lietuvos ir užsienio atlikėjų interpretuojamų simfoninių bei kamerinių veikalų, džiazo ir baroko programas, šiuolaikinio Lietuvos kompozitoriaus premjerą, bendradarbiauja su kitais Europos festivaliais. Per keliolika gyvavimo metų akivaizdžiai praturtinęs šalies sostinės muzikinį gyvenimą ir prisidėjęs prie kultūrinio turizmo plėtros, gausaus mūsų šalies ir užsienio melomanų dėmesio jis tikisi ir šiemet.

Buniatishvili. Nuotr. iš LNF archyvo
Buniatishvili. Nuotr. iš LNF archyvo
Gediminas Gelgotas ir „Niko“.  Nuotr. iš LNF archyvo
Gediminas Gelgotas ir „Niko“. Nuotr. iš LNF archyvo
Avi Avital. ©Haral Hoffmann / Deutsche Grammofon
Avi Avital. ©Haral Hoffmann / Deutsche Grammofon
Grégory Privat. ©Jean-Baptiste Millot
Grégory Privat. ©Jean-Baptiste Millot
Kremonos kvartetas. Nuotr. iš LNF archyvo
Kremonos kvartetas. Nuotr. iš LNF archyvo
Rita Nomicaitė

Grįžti, kur skambėjo muzika

 

Daumantas Kirilauskas ir Šv. Kristoforo orkestras groja Bachą

Johanno Sebastiano Bacho muzika taip dažnai visur skamba, kad jau esame kiek abejingi jos interpretacijai. Vienas atlikėjų, vis dėlto paskatinančių suklusti, – pianistas Daumantas Kirilauskas. Jis deklaruoja J.S. Bacho muzikai aukščiausią pagarbą, o svarbiausia, kad perteikia ją muzikos skambesiu. Didįjį Penktadienį, prieš Velykas, Šv. Kotrynos bažnyčioje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru pianistas grojo tris klavyrinius Bacho koncertus: d-moll BWV 1052, A-dur BWV 2055, f-moll BWV 1056.
 
Tačiau vakarą pradėjo J.S. Bacho sūnaus Carlo Philippo Emanuelio Simfonija C-dur. „XVIII a. viduryje aktuali buvo Carlo Philippo Emanuelio Bacho pavardė, o ne jo tėvo, kažkokio senelio – todėl sūnaus kūrinį įtraukėme į programą“, – juokavo koncerto įžangos žodį taręs orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus. Kaip saulės spindulėlis maloni Simfonija buvo pagriežta vienareikšmiškai džiugiai.

Daumantas Kirilauskas. A. Žuko nuotr.
Daumantas Kirilauskas. A. Žuko nuotr.
Daumantas Kirilauskas ir Šv. Kristoforo orkestras. A. Žuko nuotr.
Daumantas Kirilauskas ir Šv. Kristoforo orkestras. A. Žuko nuotr.
Rasa Murauskaitė

Opera ir gyvenimas kūrybinių dirbtuvių principu

Pokalbis su kompozitore Rūta Vitkauskaite

Londonas – tai didžiulis, kosmopolitiškas didmiestis. Ten pilna visko, taip pat ir labai aukšto lygio meno. Turbūt dėl to ten ir gyvenu, nes vien einant į miestą galima pamatyti daug nuostabių dalykų. Tiek iš meno kūrinių, tiek iš organizacinių struktūrų sąmoningai ar nesąmoningai semiesi įkvėpimo.

Metus teko dirbti „Birmingham contemporary music group“ edukaciniame departamente. Porą dienų per savaitę dirbau biure ir vieną dieną vaikams rengdavau kūrybines dirbtuves. Ten apmąstytas kiekvienas žingsnelis, nuo to kartais net pavargsti, bet kartu lydi ir nepaprastas saugumo jausmas. Tačiau būnant tos tvarkos dalimi labai apribojami žmogiški talentai. Lietuvoje žmonės daro viską, kartais tai tarsi chaosas, bet, man atrodo, čia jie laimingesni, nes visapusiškai save išreiškia. Anglijoje žmonės gana pilki.

Rūta Vitkauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Rūta Vitkauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ieva Pakalniškytė

Grįžtamasis ryšys

Pokalbis su džiazo pianistu Egidijumi Buožiu

„Vienos kompozicijos rečitalis“, prasidėjęs kovo 26 d. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje, pristato Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomo džiazo pianisto bei pedagogo Egidijaus Buožio kūrybinę kelionę. Unikali improvizacija be pauzių klausytoją kviečia pakeliauti įvairiais džiazo evoliucijos keliais nuo klasikinio džiazo iki spontaniškų autorinių potėpių bei savos kūrybos fragmentų, prisiliesti prie Lietuvos džiazo istorijos. Prasidėjus šiam unikaliam projektui, kalbiname jo sumanytoją Egidijų Buožį.

Egidijus Buožys. M. Raškovskio nuotr.
Egidijus Buožys. M. Raškovskio nuotr.
Rita Nomicaitė

Modernumo atodangos

Thomo Manno XVIII festivalio atgarsių koncertas Chodkevičių rūmuose

Skoninga muzika – programa ir atlikėjais – priviliojo Thomo Manno XVIII festivalio atgarsių koncertas, vykęs kovo 20 d. Vilniuje, Chodkevičių rūmuose. Praeitais metais festivalis pradėjo naują temų ciklą „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“. Intelektualine žaisme besivadovaujantis festivalis kiekvieniems metams yra numatęs ir potemes. 2014 m. atspindėta „Šimtmečio vasaros“ idėja. Šįmet laukia potemės „Sąžinės proveržis“ įžvalgos. Festivalio rengėjai po truputį jau rikiuoja jubiliejinį, XX festivalį, įvyksiantį 2016 metais. Thomo Manno kultūros centras savo 20-metį švenčia šiemet. „Atgarsių“ koncertas prasidėjo oficialia – bet ne sveikinimo, o prisistatymo ir padėkos – kalba, kurią pasakė Thomo Manno memorialinio muziejaus direktorė, pirmoji Th. Manno kultūros centro direktorė Vitalija Teresė Jonušienė. Ji dėkojo centro bei festivalio rėmėjams ir globėjams, iš kurių didžiausias – Vokietijos Federacinė Respublika. Tačiau kalbą pradėjo nuo idėjos, akcentuodama centro vardo misiją: Europos Rytuose skleisti laisvą mintį. Sėkmingiausiu centro projektu V.T. Jonušienė įvardijo Th. Manno festivalį. Koncerte, kaip patikslino jo vedėja Vytautė Markeliūnienė, skambėjo pernykščio festivalio trijų koncertų „konspektas“.

Thomo Manno festivalio administratorius Nerijus Masevičius ir muzikos programų koordinatorė Vytautė Markeliūnienė. G. Beržinsko nuotr.
Thomo Manno festivalio administratorius Nerijus Masevičius ir muzikos programų koordinatorė Vytautė Markeliūnienė. G. Beržinsko nuotr.
Paulina Nalivaikaitė

Ryšys su tradicija

Koncertas „Epochų aidai“ Nacionalinėje filharmonijoje

Ne paslaptis, kad daugumos menininkų siekis būti originaliems, laužyti tradicijas, kurti naujai yra tapęs kliše. Ir tik vienetams pavyksta sukurti absoliučiai savitą, tradicijas paneigiantį kūrinį, tačiau neretai jis telieka vienkartinio, eksperimentinio pobūdžio. Nuo tradicijų, nuo pamatų, ant kurių pastatyta sava kultūra ir jos formos, įaugusios į mūsų (pa)sąmonę, pabėgti vargu ar įmanoma. Ir vargu ar reikia, nes kūrybiškas požiūris į ankstesnių epochų (arba kartų) palikimą, pasinaudojant gyvenamajam laikui būdingomis priemonėmis, nulemia, kad mūsų dienoms pritaikoma tradicija tampa mums aktuali, o pats kūrinys, išsaugojęs savo kultūros pagrindus, – artimas suvokėjui. Bendravimas su tradicija – būtent tokia buvo kovo 18 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto teminė gija. Smuikininkė Rūta Lipinaitytė, pianistas Darius Mažintas ir Čiurlionio kvartetas parengė programą, kurioje iš XIX a. pabaigos – XX a. kūrėjų prizmės žvelgiama į liaudies, baroko bei ankstyvojo romantizmo muzikinį palikimą.
 

Rita Markulienė

Ant „Aukso paukštės“ sparnų

Pokalbis su Bernardinų bažnyčios choro vadove Rita Kraucevičiūte

Metų pradžioje paskelbta, kad Bernardinų bažnyčios chorui „Langas“ skirtas apdovanojimas „Aukso paukštė“ nominacijoje „Ryškiausios Lietuvos žvaigždės“. Ši žinia beveik sutapo su kita choro švente – rudenį bus paminėtas choro įkūrimo 25-metis. Ta proga choro vadovę Ritą Kraucevičiūtę kalbina Rita Markulienė.

Rita Kraucevičiūtė. Iš asmeninio archyvo
Rita Kraucevičiūtė. Iš asmeninio archyvo
Bernardinų bažnyčios choras „Langas“ 2014 m.
Bernardinų bažnyčios choras „Langas“ 2014 m.
Bernardinų bažnyčios choras „Langas“ 2014 m. Dainų šventėje Kaune
Bernardinų bažnyčios choras „Langas“ 2014 m. Dainų šventėje Kaune
Vytautė Markeliūnienė

Rutinos nepalytėtas profesionalumas

Luko Geniušo ir Lietuvos kamerinio orkestro koncertas Filharmonijoje

Sezono koncertų sraute, jų programų įvairovėje (o šioji kartais savaip tampa perdėm monotoniška) iš anksto kažkaip maloniai nuteikė Vienos klasikų kūrybai skirtas kovo 14 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje. Kodėl? Gal dėl kartais sustiprėjančio ilgesio pamatinėms muzikos struktūroms, išgrynintoms estetinėms formoms, glūdinčioms jose pačiose, podraug ir savaimingam muzikalumui ar tiesiog vientisai koncerto kompozicijai. Tik, žinoma, viskas priklausė ne tik nuo to, kas skambės, bet ir kaip skambės. Tą vakarą griežė Lietuvos kamerinis orkestras, kuris senosios Vienos mokyklos muzikos keliais, regis, vaikštinėja nuosekliausiai iš mūsų orkestrų. Ne pirmą kartą orkestrui dirigavo zalcburgietis –Georgas Markas. Savotišką debiutą čia patyrė ir pianistas Lukas Geniušas, pirmąkart skambindamas Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll, KV 466.

Lukas Geniušas, Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Georg Mark, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Georg Mark, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 187  >>> Archyvas