Muzika

Pakiliai, Ludwigo van Beethoveno 9-ąja, nuaidėjus Vilniaus festivaliui, su Beethoveno 1-ąja atūžė Kristupo vasaros festivalis. „Dvi-de-šimt pir-mas!“ – atidarydamas festivalį birželio 28 d. išdidžiai paskelbė jo meno vadovas Donatas Katkus. „Festivalį rengiame, kad vasara melomanams būtų spalvingesnė“, – sakė jo direktorė Jurgita Murauskienė.

Ta proga klasikinei muzikai buvo atverta „Piano.lt“ vasaros terasa. Į buvusio Pranciškonų vienuolyno kiemą prigužėjo daugybė šurmulingos publikos, kuo neatsistebėjo nė pats Terasos sumanytojas Darius Mažintas. Nežinia, kokios aplinkybės lėmė suręsti itin aukštą sceną, regis, nelabai patogią nei atlikėjams, nei publikai (matyt, pritaikytą popmuzikai ir šokiams). Tačiau ji buvo konceptualiai išpuošta natūraliais žolynais, o virš scenos iš vienuolyno stogo stirksantis apgriuvęs kaminas, kolegės įsivaizdavimu, galėtų būti delikačiai apipaišytas.

Skaityti toliau >>

Nr. 26 (1132), 2015-07-03 | Muzika

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Giedrė Šlekytė, Petras Geniušas. E. Levin nuotr.

Skaidrė Vainikauskaitė

Po liuteronų bažnyčios skliautais – baltiškojo sakralumo dermės

Pokalbis su vargonininke Jūrate Landsbergyte

Šį penktadienį, liepos 3-ąją, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios skliautai tradiciškai prisipildys vargonų muzikos, šįkart lydimos violončelės, smuiko ir fleitos garsų. Vargonininkės Jūratės Landsbergytės kartu su bendraminčiais parengta programa žada būti daugiabriaunė: joje liuteroniška muzikinė tradicija persipins su baltiškąja gamtos pajauta ir improvizacijų gijomis susisies su ukrainų liaudies melodijomis. „Improvizacija visada yra truputį staigmena“, – sako Jūratė Landsbergytė ir pripažįsta, kad penktadieninis koncertas nebus visai tradicinis.

Skaityti toliau >>

Nr. 26 (1132), 2015-07-02 | Muzika

Rengėjų inf.

Koncertai Palangoje ir Šventojoje suksis „Laiko ratu“

Liepos 25 – rugpjūčio 15 d. Palangoje ir Šventojoje vėl skambės muzikos festivalis „Ave Maria“, kurį rengia VšĮ „Cantus firmus“. Festivalis yra suradęs savo unikalią nišą ir jau septinti metai atliepia nemenkstantį klasikinės muzikos poreikį kurortuose.

Šiemet festivalio dedikacija – „Laiko ratu“. Kaip sakė organizatorė Gitana Krikščiūnaitė, visos siūlomos programos tarsi įsuks laiko ratą: jame skambės kompozitoriai nuo baroko iki šių dienų, pavyzdžiui, festivalį pradės W.A. Mozarto „Karūnavimo mišios“ (liepos 25 d.), pabaigs šiuolaikinio autoriaus Johno Rutterio „Vaikų mišios“ (rugpjūčio 15 d.). Su „laiko ratu“ susiję ir skirtingų kartų atlikėjų pasirodymai, prasmingas jų bendras muzikavimas. „Kartų ratas“ šįkart suksis Vyšniauskų šeimos koncerte „Apie meilę. Apie Jūrą. Apie paukštį. Apie dangų. Apie Mus“ (liepos 30 d.), profesorės Irenos Milkevičiūtės ir jos klasės studenčių koncerte (rugpjūčio 12 d.).

Skaityti toliau >>

Nr. 26 (1132), 2015-06-30 | Muzika

Vasilijus Safronovas

Veikla, įkvėpta Nobelio premijos laureato patirties

Apie Thomo Manno festivalių ištakas

Kas bendro tarp dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Thomo Manno ir šiemet pasaulį palikusio Günterio Grasso? Anot literatūros istoriko Axelio E. Walterio, abu juos sieja ne tik faktas, kad prestižiniu apdovanojimu rašytojai buvo pagerbti už savo pirmuosius stambius kūrinius – romaną „Budenbrokai“ (1901) ir romaną „Skardinis būgnelis“ (1959). Thomą Manną ir Günterį Grassą riša ir bekompromisė pilietinė pozicija. Abu jie manė, kad kūrėjas savo auditorijai turi būti intelektualinis ir moralinis vedlys, drąsiai pasisakantis aktualiais pilietinio bendrabūvio klausimais.

Tokiu kampu į du didžiuosius praėjusio šimtmečio Vokietijos kūrėjus buvo pažvelgta birželio 6-ąją Nidoje vykusiame renginyje. Saulėtą pavakarę Thomo Manno memorialiniame muziejuje skaityta paskaita, sutraukusi gausų ir, kaip įprasta, tarptautinį klausytojų būrį, buvo skirta Th. Manno 140-osioms gimimo metinėms. Šia proga prie profesoriaus A. Walterio išvados būtų galima pridurti – Günterį Grassą ir Thomą Manną sieja dar ir tai, kad abudu praėjusio šimtmečio literatūros korifėjai yra kelis kartus lankęsi Nidoje: Mannas tarpukariu, Grassas – daugiau kaip prieš dešimtmetį.

Pasaulyje nedaug vietų, tiesiogiai susijusių su Th. Manno gyvenimu ir veikla bei puoselėjančių jo palikimą. Rašytojo gimtajame Liubeke nuo 1993 m. veikia Heinricho ir Thomo Mannų centras Budenbrokų namų literatūros muziejuje. Ciuriche, Šveicarijoje, kurioje Nobelio premijos laureatas prieš 60 metų mirė, jo palikimą saugo Thomo Manno archyvas, įsteigtas Šveicarijos technologijos institutui paties rašytojo perduotų dokumentų pagrindu. Ten, Ciuriche, pirmųjų Th. Manno mirties metinių dieną, buvo įsteigta Ciuricho Thomo Manno draugija, kurios vokiškas analogas Liubeke įkurtas tik 1965 metais.

Skaityti toliau >>

Nr. 26 (1132), 2015-06-29 | Tarp disciplinų | Muzika

Živilė Ramoškaitė

Galimybių suskambėti vis belaukiant

Vilniaus festivalio pabaigos koncertas Operos ir baleto teatre

Pilnutėlę operos ir baleto teatro salę sutraukęs paskutinis Vilniaus festivalio koncertas baigėsi ovacijomis stovint. Regis, publika liko sužavėta. Tiesą sakant, neįmanoma susilaikyti nuo katučių, kai scenoje keli šimtai atlikėjų siautulingai skanduoja Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos „Odę džiaugsmui“. Pritariu ir džiaugiuosi tokia publikos reakcija. Vis dėlto, šis džiaugsmas sumišęs su kartėliu. Kaip gyvenome, taip ir tebegyvename be padoresnės koncertų salės, nors apie jos būtinybę kalbame ir aimanuojame jau kelis dešimtmečius. Na, pilnavertiškai neskamba muzika šioje salėje, nors pasiusk!

Koncerto dirigentas, būsimasis Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas Modestas Pitrėnas į mano klausimą apie operos teatro salės akustiką atsakė tiesiai: stovėdamas priešais orkestrą dirigentas negirdi atskambio iš salės, jausmas toks, tarsi grotum kambaryje, girdi atskiras orkestro grupes, bet ne bendrą skambėjimą. Klausytojui – dar kitos problemos. Per daugelį koncertų patyriau, kad teatro salėje girdimumas ir skambesio balansas tiesiogiai priklauso nuo sėdimos vietos. Šįsyk parterio vienuoliktoje eilėje patekau į visišką akustinę duobę, tad per pertrauką teko karštligiškai ieškoti kitos vietos. Gerai, kad ji atsirado balkone, ten skambesys pagerėjo. Nacionalinis simfoninis orkestras yra pripratęs prie filharmonijos salės ir žino, kaip joje groti, nors ji simfoniniam ir per maža. Atsidūrę plačioje teatro scenoje orkestro grupių muzikantai vieni kitų gerai negirdi, turbūt prie bendro skambėjimo jiems tenka derintis tik vaizduotėje. Dirigentas, ieškodamas išeičių, timpanus pasodino centre, o valtornas – arčiau kitų pučiamųjų.

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1131), 2015-06-25 | Muzika

Solistai Liene Kinča, Olesia Petrova, Andreas Schageris, Rihardas Mačanovskis, dirigentas Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus festivalio pabaigos koncertas Operos ir baleto teatre. D. Matvejevo nuotr.

Vytautė Markeliūnienė

Skoningas praeities ir šiandienos sambūvis

Vroclavo baroko orkestras Vilniaus festivalyje

Kad ir kokia pažįstama (arba, kaip pasakytų skeptikai, – „nugrota“) mums būtų Johanno Sebastiano Bacho muzika, atsidūrusi festivalio ar tiesiog sezono repertuaro kontekste, o jei dar šios muzikos versmė užpildo ir visą koncerto programą, – ji tiesiog iškart tampa traukos objektu, taurios muzikos salele, žadančia patenkintą autentiškų vertybių lūkestį. Skambančiuose šios muzikos pavidaluose esame pratę panirti į visokiausias patirtis, todėl visiškai natūraliai tebesuvokiame jos interpretavimą moderniais instrumentais ar sąskambį su romantine samprata, atlaidžiai reaguojame į jos transkripcijas ar maišyto stiliaus originalių kompozicijų atlikimus. Lietuvoje tokia įvairovė, galima sakyti, vyrauja. Vis dėlto šiame tekste neketindama plačiau aptarinėti pastarųjų patirčių, jų pasmerkti ar pateisinti, veikiau pabandyčiau įvardyti mūsų kasdienio koncertinio gyvenimo kontekstą, kuris reiškiasi – bent jau interpretuojant senąją muziką, o gal net konkrečiai Bacho kūrybą – savotiškai įšalusia tradicija, kitaip tariant, tam tikra interpretacine laisve be specialių žinių (ji neretai pridengiama meninės intuicijos burtažodžiu). Taip, ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti būrelį entuziastų, kuriems brangesnė žinių nulemta interpretacinė laisvė, gerbianti istorinio dokumento tiesą ir suteikianti jam išmintingą meninį matmenį. Bet ar šiems entuziastams šiuo metu pasisektų įtvirtinti savąją poziciją tarp nuo seno čia įsigyvenusių interpretacinių tradicijų, kad jų balsas skambėtų kaip lygiavertis, svarus interpretacinių nuomonių polifonijoje? Ir kad tas balsas skambėtų ne tik kartu su pavieniais projektais, bet kaip pastovaus, organizuoto, sistemingo muzikinio gyvenimo dalis, kurią solidžiai paremtų dar rimta studijų bazė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Skaityti toliau >>

Nr. 24 (1130), 2015-06-19 | Muzika

Vroclavo baroko orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Skaidrė Vainikauskaitė

Vargonų muzikos karaliai

Pokalbis su vargonininke Asta Saldukiene

Vargonų muzika – reikalas sudėtingas, skirtas nebent inteligentams ir profesionalams, arba snobams. Tačiau, pasak Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios vargonininkės Astos Saldukienės, patys vargonininkai į vargonų muzikos koncertus retai tevaikšto, inteligentų susirenka dešimtis kita, o snobams sėdėti bažnyčiose ir per šalta, ir per kieta. Nepaisant to, iš mudviejų pokalbio aiškėja, kad ir tokie koncertai gali būti „anšlaginiai“, o užsukusi į vieną jų suprantu: vargonuoti galima net regtaimą!

Šiemet jau šeštą kartą išrankų muzikos klausytoją kviečia Tarptautinis vargonų muzikos festivalis „Jubilate Deo“, kurio pagrindiniai koncertai skamba Kaune, o keli tradiciškai rengiami Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Festivalio partneriais sostinės liuteronų maldos namai pasirinkti ne tik dėl šios tikėjimo bendruomenės nuo seno puoselėjamų muzikinių tradicijų, bet ir puikaus čionykščių vargonų skambesio, viliojančio pasaulinio garso atlikėjus.

Vienas tokių, Brėmeno (Vokietija) bažnyčios vargonininkas Andreasas Kettmannas, Vilniaus evangelikų liuteronų maldos namuose kelioms dešimtims susirinkusiųjų koncertavo pirmąjį birželio šeštadienį. Jau kitą dieną svečias išvyko į Kauną, kur Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje publiką žavėjo vargonų muzikos improvizacijomis pagal M.K. Čiurlionio paveikslų ciklą „Sonata IV (Vasaros sonata)“, skirtomis iškiliausio mūsų tautos dailininko ir kompozitoriaus 140-osioms gimimo metinėms. Prieš artėjančius kitus koncertus kalbiname vargonininkę Astą Saldukienę.

Skaityti toliau >>

Nr. 24 (1130), 2015-06-17 | Muzika

Andreas Kettmann. Nuotrauka iš Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios archyvų

Živilė Ramoškaitė

Kartų oktetas

„Quartetto di Cremona“ ir „Mettis“ Vilniaus festivalyje

Per visą Vilniaus festivalio devyniolikos metų istoriją būta daug įsiminusių koncertų, tačiau atmintyje neužsifiksavo koks nors ypač ryškus kvartetų muzikos vakaras. Net ir „Kronos“ kvarteto su Philipu Glassu, efektingai įgarsinusių 1931-ųjų begarsį filmą „Dracula“ tada dar gyvavusiame „Lietuvos“ kino teatre.

Nacionalinėje filharmonijoje birželio 11 d. vykusiame koncerte specialių efektų ir staigmenų nebuvo siekta, tačiau ir be jų jis tapo įspūdinga kvartetų muzikos švente, ilgam išliksiančia atmintyje. Festivalio rengėjų sumanymas viename koncerte pristatyti į Lietuvą pirmąsyk atvykusį pasaulyje išgarsėjusį italų Kremonos kvartetą ir muzikinę karjerą pradedantį, profesoriaus Augustino Vasiliausko ugdytą jauną lietuvių kvartetą „Mettis“ pasiteisino su kaupu. Ir koncerto programa, aprėpusi XVIII–XX a. kamerinę muziką, ir atlikimas paliko kuo geriausius ir šilčiausius įspūdžius.

Skaityti toliau >>

Nr. 24 (1130), 2015-06-16 | Muzika

„Quartetto di Cremona“. D. Matvejevo nuotr.

„Quartetto di Cremona“ ir „Mettis“. D. Matvejevo nuotr.

Birutė Mar

Jing Ju: tarp dangaus ir žemės

Pekino opera Vilniaus festivalyje

„Geriau ją vadinkime Jing Ju (tariama maždaug Zin ziu), nes Pekino opera labai skiriasi nuo vakarietiškos operos sampratos, – pasiūlė renginio moderatorius Xu Zhaoqun birželio 2 d., per įstabų Vilniaus festivalio vakarą filharmonijoje „Pekino opera iš arti“. Netradicinis teatralizuotas susitikimas su Pekino nacionalinės operos solistais tapo puikia edukacine įžanga į spektaklį „Jangų giminės karvedės“, tiesiog privaloma kitataučiam žiūrovui, besirengiančiam išvysti ir suprasti tradicinę Jing Ju. Visi, kuriems tą vakarą pasisekė būti filharmonijoje, galėtų paliudyti, jog susitikimas su Pekino operos kūrėjais savo nuoširdumu pralenkė daugelį surepetuotų sceninių pasirodymų.

Šių eilučių autorę renginys sugrąžino į tą laiką, kai prieš gerą dešimtmetį teko studijuoti tradicinį japonų teatrą ir šokį (no ir kabuki) Tokijuje, domėtis rytietiškų scenos ženklų kalba, pirmąsyk susitikti su kitonišku Rytų teatro prasmių pasauliu. Prisiminiau vieną tuometinį apsilankymą tradicinio no teatro spektaklyje Tokijuje. Atvykau į teatrą kruopščiai pasiruošusi: bibliotekoje išstudijavau pjesės siužetą ir atidžiai sekiau jį žiūrėdama į scenos vyksmą. Tačiau kai po gero pusvalandžio ėmė darytis nuobodoka, atsigręžusi į žiūrovų salę pamačiau, kad dauguma žiūrovų užsimerkę. Miega? Ko jie tuomet visi čia atėjo? – negalėjau patikėti. O kolegė japonė, kuriai grįžusi namo pasiguodžiau, visai nenustebo: natūralu, juk žiūrovai po darbo, pavargę... Taigi, jie atėjo į no spektaklį tiesiog pamedituoti – tai ne mažiau prasminga.

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1129), 2015-06-12 | Muzika

Vakaro „Pekino opera iš arti“ Filharmonijoje akimirka. D. Matvejevo nuotr.

Scena iš spektaklio „Jangų giminės karvedės“. D. Matvejevo nuotr.

Algirdas Klova

Praeities prisiminimai

Grégory Privat ir jo grupės koncertas Vilniaus festivalyje

Kiekvienais metais Vilniaus festivalis pakviečia klausytojus į kokį nors įdomų džiazo koncertą. Šį kartą tai buvo pažintis su Martinikoje gimusiu, Prancūzijoje gyvenančiu džiazo pianistu, kompozitoriumi Grégory Privat ir jo grupe. Prisipažinsiu, apie šį muzikantą nedaug buvau girdėjęs, todėl dar iki koncerto įnirtingai puoliau domėtis jo muzika ir gyvenimu. Radau daug įvairiausių jo muzikos įrašų su skirtingomis grupėmis ir pavieniais muzikantais įvairiuose klubuose, koncertų salėse. Sužinojau, kad šis menininkas pirmąsias muzikines žinias gavo iš savo tėvo, Malavoi stiliaus pianisto. Groti ir komponuoti Grégory pradėjo dar mokykloje, kur įgijo klasikinės muzikos žinių. Vėliau pamėgo džiazo improvizaciją, studijavo inžineriją Tulūzoje ir pradėjo koncertuoti solo bei su ansambliais džiazo klubuose. Norėdamas tobulėti, dalyvavo keliuose rimtuose festivaliuose ir konkursuose, tokiuose kaip Montrė džiazo festivalis, Martialo Solalo džiazo pianistų konkursas ir kt. Tuomet pradėjo formuotis G. Privat improvizacijos metodas ir savitas kompozicijų stilius, o prie to ryškiai prisidėjo dažnas muzikavimas Paryžiaus klubuose, kas atsispindi jo pirmajame albume „Ki koté“ (2011).

Į Vilnių Grégory Privat atvyko su grupe muzikantų, iš kurių man labiausiai patiko čekų kilmės kontrabosininkas Jirži Slavikas. Jis šiuo instrumentu pradėjo groti Romoje, studijavo Londono karališkojoje muzikos akademijoje, yra laimėjęs daug garbingų apdovanojimų, gyvena Paryžiuje, kuria ir atlieka džiazo muziką. Gaila tik, kad Vilniaus koncerte jam nebuvo suteikta didesnių solinių epizodų, nes tai įdomus muzikantas, kuris galėtų maloniai paspalvinti kūrinius. Beje, sprendžiant iš įrašų, šis muzikantas puikiai groja įvairiausių stilių kompozicijas solo ir duetu, gražiai dainuoja etninę muziką, pritardamas sau kontrabosu.

Skaityti toliau >>

Nr. 23 (1129), 2015-06-11 | Muzika