7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Galimybių suskambėti vis belaukiant

Vilniaus festivalio pabaigos koncertas Operos ir baleto teatre

Živilė Ramoškaitė
Nr. 25 (1131), 2015-06-26
Muzika
Solistai Liene Kinča, Olesia Petrova, Andreas Schageris, Rihardas Mačanovskis, dirigentas Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Solistai Liene Kinča, Olesia Petrova, Andreas Schageris, Rihardas Mačanovskis, dirigentas Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Pilnutėlę operos ir baleto teatro salę sutraukęs paskutinis Vilniaus festivalio koncertas baigėsi ovacijomis stovint. Regis, publika liko sužavėta. Tiesą sakant, neįmanoma susilaikyti nuo katučių, kai scenoje keli šimtai atlikėjų siautulingai skanduoja Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos „Odę džiaugsmui“. Pritariu ir džiaugiuosi tokia publikos reakcija. Vis dėlto, šis džiaugsmas sumišęs su kartėliu. Kaip gyvenome, taip ir tebegyvename be padoresnės koncertų salės, nors apie jos būtinybę kalbame ir aimanuojame jau kelis dešimtmečius. Na, pilnavertiškai neskamba muzika šioje salėje, nors pasiusk!
 
Koncerto dirigentas, būsimasis Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas Modestas Pitrėnas į mano klausimą apie operos teatro salės akustiką atsakė tiesiai: stovėdamas priešais orkestrą dirigentas negirdi atskambio iš salės, jausmas toks, tarsi grotum kambaryje, girdi atskiras orkestro grupes, bet ne bendrą skambėjimą. Klausytojui – dar kitos problemos. Per daugelį koncertų patyriau, kad teatro salėje girdimumas ir skambesio balansas tiesiogiai priklauso nuo sėdimos vietos. Šįsyk parterio vienuoliktoje eilėje patekau į visišką akustinę duobę, tad per pertrauką teko karštligiškai ieškoti kitos vietos. Gerai, kad ji atsirado balkone, ten skambesys pagerėjo. Nacionalinis simfoninis orkestras yra pripratęs prie filharmonijos salės ir žino, kaip joje groti, nors ji simfoniniam ir per maža. Atsidūrę plačioje teatro scenoje orkestro grupių muzikantai vieni kitų gerai negirdi, turbūt prie bendro skambėjimo jiems tenka derintis tik vaizduotėje. Dirigentas, ieškodamas išeičių, timpanus pasodino centre, o valtornas – arčiau kitų pučiamųjų.
 
Šis Vilniaus festivalio koncertas buvo labai reikšmingas. Anot Nacionalinės filharmonijos vadovės Rūtos Prusevičienės, jį rengėjai paskyrė Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pabaigai. „Norėjome latvių kolegoms surengti savotišką dovaną, atsidėkoti už didelį jų dėmesį mūsų muzikantams, kurie nuolat kviečiami į Latviją. Tai prasidėjo dar tada, kai Gintaras Rinkevičius vadovavo latvių operai. Po to šį postą užėmė Modestas Pitrėnas, taip pat pritraukęs į ją daug mūsų solistų, kuriuos latviai gerai pažįsta ir vertina. Žinau, kad tuos koncertus ir spektaklius lanko visi aukščiausi valstybės vadovai ir ministrai.“
 
Koncerto programa buvo susieta su Latvija ir Europos Sąjunga. Tai latvių kompozitoriaus Emilio Dārziņio (1875–1910) „Melancholiškas valsas“ orkestrui, Sergejaus Prokofjevo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 C-dur, op. 26, atliekamas pasaulyje žinomo latvių pianisto Vestardo Šimkaus, ir Ludwigo van Beethoveno IX simfonija d-moll dainininkams, chorui ir orkestrui, op. 125. Turbūt visi žino, kad šios simfonijos finale skambanti „Odė džiaugsmui“ yra Europos Sąjungos himnas. Simfoniją su mūsų Nacionaliniu orkestru atliko tarptautinės sudėties solistų kvartetas Liene Kinča (sopranas, Latvija), Olesia Petrova (mecosopranas, Rusija), Andreas Schageris (tenoras, Vokietija), Rihardas Mačanovskis (baritonas-bosas, Latvija) ir jungtinis choras, sudarytas iš Kauno valstybinio (meno vadovas Petras Bingelis) ir Nacionalinio operos ir baleto teatro (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) chorų.
 
Beveik ta pati programa, taip pat diriguojama Modesto Pitrėno, išvakarėse buvo atlikta Rygos festivalyje, atnaujintoje Jūrmalos „Dzintarų“ koncertų salėje, kurios renginius noriai remia miestelio savivaldybė. Pasak Modesto Pitrėno, tai puiki geros akustikos salė, tad groti ten malonu. Maestro, gerai susipažinęs su Latvijos muzikiniu gyvenimu, sakė, kad mūsų broliai net provincijos miestuose turi kur kas geresnių koncertų salių. „Jie mus, kaip ir kiti kaimynai, seniai aplenkė“, – apgailestavo dirigentas.
 
Skambant labai jautriai atliekamam, visgi šiek tiek saloniškam Dārziņio „Melancholiškam valsui“, nejučiomis lyginau jį su jo amžininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika. Nepaisant to paties sukūrimo laikotarpio, ji gerokai skiriasi. Čiurlionio muzikinė kalba visai nepripažįsta sentimentų ir greta šios, primenančios Sibelijaus muziką, atrodo išties originali.
 
Po melancholiškos įžangos pereita prie žvalios, tvirtos, energingą vitališkumą spinduliuojančios Prokofjevo muzikos. Trečiasis koncertas mūsų melomanams gana gerai pažįstamas, smalsumą kurstyti turėjo jį skambinsiantis trisdešimtmetis tarptautinių konkursų laureatas Vestardas Šimkus – latvių fortepijono žvaigždė, su mūsų orkestru muzikuojantis pirmąsyk. Kamerinės muzikos mėgėjai galėjo pianistą išgirsti su Čiurlionio kvartetu prieš pusantrų metų, fortepijono pedagogai galbūt dar prisimena jį dešimtmetį vaiką, 1994-aisiais laimėjusį tarptautinį Balio Dvariono pianistų konkursą. Subtilus, į atvirą bravūrą visai nelinkstantis atlikėjas pateikė mąslią ir, sakyčiau, savąja individualybe paženklintą kūrinio traktuotę. Jo skambinimas pasižymėjo puikia technika ir jautrumu. Antros dalies temą su variacijomis jis atliko itin vaizdingai, įsiklausydamas į kiekvienos variacijos charakterį ir grožį. Apgailestavau, kad dėl akustikos trūkumų kai kurių itin subtiliai paskambintų kūrinio puslapių tiesiog neišgirdau. (Koncertą įrašinėjo televizija, tad bus galimybė paklausyti.) Gal „Bösendorfer“ firmos fortepijonas, kuriuo pianistui teko groti, nebuvo tinkamiausias instrumentas Prokofjevo muzikai. Ansamblis su orkestru buvo darnus, dirigentas ir pianistas vieningai suvokė kūrinį, tačiau orkestro skambėjimo visuma kėlė nemažai klausimų, spėju, vėlgi dėl akustikos ydų. Pianistui skambinant bisą – jo paties sumanytą Sergejaus Rachmaninovo romanso „V molčanji noči tajnoj“ transkripciją – sužavėjo gilus išraiškingas garsas, santūrios emocijos, aiškiai artikuliuota turtinga faktūra, raibuliuojanti įdomiai transformuotais temos pavidalais. Šimkus, beje, yra ir kompozitorius, baigęs studijas pas mums gerai žinomą Pēterį Vaską. Tarp jo įrašytų septynių kompaktinių plokštelių, viena skirta išimtinai Vasko kūrybai, įrašė jis ir savo kompozicijų. Pianistas atlieka labai įvairų repertuarą nuo baroko iki šių dienų muzikos, taip pat improvizuoja.
 
Beethoveno veikalo klausiausi iš skambesiui palankesnės vietos. IX simfoniją minėti chorai ir orkestras yra atlikę su įvairiais solistais ir dirigentais. Daug kartų – su maestro Juozu Domarku, kuris šįsyk buvo savo buvusio mokinio Modesto Pitrėno interpretacijos vertintojas. Apgailestauju, kad nepaklausiau maestro nuomonės, bet ką dabar darysi... Pitrėnui tai labai reikšmingas naujas darbas. IX simfoniją prieš daugelį metų jam teko diriguoti tiktai kartą, Lenkijoje. Jautėsi dirigento siekis kuo įtaigiau ir aiškiau perteikti bendrą simfonijos koncepciją, išryškinti kiekvienoje dalyje užkoduotą turinį ir sąžiningai vykdyti kompozitoriaus partitūroje užrašytas atlikimo nuorodas. Dėmesys smulkiausioms detalėms ir dinaminiams niuansams buvo akivaizdus. Grandiozinio kūrinio interpretacija buvo sėkminga. Man ypač patiko pirmoji dramatiškoji dalis ir dvasios ramybę bei harmoniją spinduliavusi trečioji, tema su variacijomis. Finale violončelės ir kontrabosai pagirtinai tiksliai unisonu vedė pagrindinę temą, puikiai dainavo choristai, išgavę galingą sodrų skambesį. Darniame solistų kvartete stiliaus požiūriu daugiau simpatijų pelnė vyrai, ypač Rihardas Mačanovskis.
 
 
Festivalis pasibaigė, apie visus koncertus „7 meno dienos“ skelbė recenzijas. Bendras jų tonas – labai pozityvus. Tačiau visiems gerai žinoma, kad festivalis yra sumažėjęs, turi finansinių bėdų. Ką apie tai mano jo organizatoriai? Kelis klausimus pateikiau Nacionalinės filharmonijos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei.
 
Koks Jūsų bendras festivalio įspūdis?
Esu juo patenkinta, ypač tuo, kad pasiteisino nauji vardai ir nauji veidai.
 
Ar krizės laikotarpis „Vilniaus festivaliui“ vis dar tęsiasi?
Vilniaus festivalio valstybės dotacija nuo 2008 metų susitraukė penkis kartus ir tai tęsiasi. Dabar filharmonijos programoje turime atskirą eilutę ir Vilniaus savivaldybės Viešosios įstaigos „Vilniaus festivaliai“ dotaciją, kuri visiems festivaliams taip pat sumažėjo penkis kartus. Šių dviejų dotacijų faktiškai užtenka finansuoti tik vieną gerą koncertą... Šiemet mums labai padėjo ambasados, kultūros institutai, keli rėmėjai, visi suprato ir atjautė mūsų padėtį. Ypač noriu paminėti UAB „Eika“ generalinį vadovą Domą Dargį, kuris pagal šeimos tradiciją labai mėgsta džiazą ir iškart sutiko paremti prancūzų džiazo kvintetą, Lenkijos institutą ir „Kauno tiltus“, bendradarbiaujančius su Lenkija ir parėmusius Vroclavo baroko orkestrą. Labai svarią paramą Pekino operai gavome iš Kultūros tarybos, ji parėmė ir Vroclavo muzikantų gastroles. Galime pasigirti, kad Lietuvos nacionalinės filharmonijos iniciatyva buvo sukurta Baltijos valstybių kultūrinio bendradarbiavimo su Kinija programa, kuri tebesitęsia. Apjungėme visas tris Baltijos šalis, tad į Kiniją praėjusiais metais buvo nuvykę labai daug muzikantų. Mūsų atsakymas – priimti kelis Kinijos kolektyvus, kurių didžiausias ir ryškiausias buvo Pekino opera. Bendradarbiavimas su Kinija plečiasi, muzikai buvo pirmieji – tai Lietuvos kamerinis orkestras, kiti filharmonijos atlikėjai, Operos teatras, Kauno choras, neseniai ten gastroliavo Nacionalinis baletas. Dabar įsitraukia jau ir šiuolaikinis šokis, šių metų Naujojo Baltijos šokio festivalyje lankėsi pajėgi Kinijos trupė.
 
Kas buvo sunkiausia rengiant festivalį?
Laukti konkrečių žinių apie finansavimą. Visi atsakymai ateina labai labai vėlai, dažniausiai nuolat kybo klausimas, ką reikės daryti, jei finansavimas nebus patvirtintas. O kitų lėšų šaltinių nėra... Baigiantis festivaliui apytikriai surašiau visas išlaidas ir pajamas. Rėmėjų lėšos sudaro apie 17 procentų, pajamos – apie 20, dar mainomasi paslaugomis. Visi segmentai tokie jautrūs, kad kam nors iškritus, koncertą reikėtų atšaukti. Vienas šio pabaigos koncerto rėmėjas taip ir nepasitvirtino, tad susidaręs deficitas persikelia į kitų metų festivalį. Dėl jo, beje, man jau neramu: jei valstybės dotacija, kuri yra pagrindinis šaltinis, nebus atstatyta, tai iš rėmėjų ir iš pajamų surengti ypatingai pakilų jubiliejinį, dvidešimtą, festivalį nebus įmanoma.
 
Ačiū už atsakymus. Dažniau apie visus sunkumus kalbėkime viešai, mes, muzikantai,
neretai juos kukliai nutylime.

 

Solistai Liene Kinča, Olesia Petrova, Andreas Schageris, Rihardas Mačanovskis, dirigentas Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Solistai Liene Kinča, Olesia Petrova, Andreas Schageris, Rihardas Mačanovskis, dirigentas Modestas Pitrėnas ir LNSO. D. Matvejevo nuotr.
Vestardas Šimkus. D. Matvejevo nuotr.
Vestardas Šimkus. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus festivalio pabaigos koncertas Operos ir baleto teatre. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus festivalio pabaigos koncertas Operos ir baleto teatre. D. Matvejevo nuotr.