Praeities prisiminimai

Kiekvienais metais Vilniaus festivalis pakviečia klausytojus į kokį nors įdomų džiazo koncertą. Šį kartą tai buvo pažintis su Martinikoje gimusiu, Prancūzijoje gyvenančiu džiazo pianistu, kompozitoriumi Grégory Privat ir jo grupe. Prisipažinsiu, apie šį muzikantą nedaug buvau girdėjęs, todėl dar iki koncerto įnirtingai puoliau domėtis jo muzika ir gyvenimu. Radau daug įvairiausių jo muzikos įrašų su skirtingomis grupėmis ir pavieniais muzikantais įvairiuose klubuose, koncertų salėse. Sužinojau, kad šis menininkas pirmąsias muzikines žinias gavo iš savo tėvo, Malavoi stiliaus pianisto. Groti ir komponuoti Grégory pradėjo dar mokykloje, kur įgijo klasikinės muzikos žinių. Vėliau pamėgo džiazo improvizaciją, studijavo inžineriją Tulūzoje ir pradėjo koncertuoti solo bei su ansambliais džiazo klubuose. Norėdamas tobulėti, dalyvavo keliuose rimtuose festivaliuose ir konkursuose, tokiuose kaip Montrė džiazo festivalis, Martialo Solalo džiazo pianistų konkursas ir kt. Tuomet pradėjo formuotis G. Privat improvizacijos metodas ir savitas kompozicijų stilius, o prie to ryškiai prisidėjo dažnas muzikavimas Paryžiaus klubuose, kas atsispindi jo pirmajame albume „Ki koté“ (2011).

 

Į Vilnių Grégory Privat atvyko su grupe muzikantų, iš kurių man labiausiai patiko čekų kilmės kontrabosininkas Jirži Slavikas. Jis šiuo instrumentu pradėjo groti Romoje, studijavo Londono karališkojoje muzikos akademijoje, yra laimėjęs daug garbingų apdovanojimų, gyvena Paryžiuje, kuria ir atlieka džiazo muziką. Gaila tik, kad Vilniaus koncerte jam nebuvo suteikta didesnių solinių epizodų, nes tai įdomus muzikantas, kuris galėtų maloniai paspalvinti kūrinius. Beje, sprendžiant iš įrašų, šis muzikantas puikiai groja įvairiausių stilių kompozicijas solo ir duetu, gražiai dainuoja etninę muziką, pritardamas sau kontrabosu.

 

Manu Codjia vadinamas vienu originaliausių šių dienų Prancūzijos džiazo gitaristų. Jis labai švelniai liečia gitaros stygas ir gražiu, jautriu garsu puikiai įsilieja į romantizmu alsuojančias G. Privat kompozicijas, suteikia joms naujos melodikos ir harmonijos.

 

Be galo gražiai koncerto programos kompozicijas puošė du geri perkusininkai. Vienas iš jų – Sonny Troupé, grojantis tradiciniu Gvadelupės būgnu ka ir kitais perkusiniais instrumentais. Jo veiklai apibūdinti pasinaudosiu tik keliomis muzikų, su kuriais jis yra grojęs, pavardėmis. Tai Kenny Garrettas, Christianas Laviso, Davidas Murray ir daug kitų didelių džiazo žvaigždžių. Visi jie mini Sonny sugebėjimą išgauti nepaprastai spalvingą ir išraiškingą muziką. Be galo subtilus ir išradingas kitas perkusininkas Adriano Tenório, gimęs Brazilijoje ir puikiai įvaldęs daugybę tradicinių ir šiuolaikinių mušamųjų instrumentų. Jais atlikėjas sugeba išgroti melodines linijas. Tai didelis brazilų muzikos žinovas, nuolat koncertuojantis su pačiais žymiausiais šio žanro muzikantais. Jie abu labai gražiai nuspalvino Grégory Privat kompozicijas, suteikė joms pakankamai rafinuotos egzotikos.

 

Kvinteto svečias mūsų scenoje buvo jaunas švedų džiazo dainininkas, pianistas ir aranžuotojas Gustavas Karlströmas. Nuo jo pasirodymo scenoje, šios programos kompozicijų stilistika stiprokai pakito.

 

Koncerto programa „Martinikos praeities pėdsakai“ buvo paremta, ko gero, žymiausio Grégory Privat darbo „Cypario pasakojimai“ („Tales of Cyparis“) kompozicijomis. „Cypario pasakojimai“ – tai unikalus legendomis paremtas ciklas, universalia džiazo muzikos kalba pasakojantis klausytojui tikrą istoriją. Po 1902 m. įvykusio Pelė ugnikalnio išsiveržimo, sunaikinusio visą buvusią Martinikos sostinę Sen Pjerą ir jos gyventojus, vienintelis gyvas saloje išliko akmeniniame bunkeryje kalintas Louisas-Auguste’as Cyparis (1875–1929). Po šių įvykių jis tapo garsaus keliaujančio amerikiečių cirko „Barnum & Bailey“ žvaigžde ir, pasivadinęs Ludgeru Sybarisu, gastrolėse po pasaulį pasakodavo neįtikėtiną savo istoriją. Nežinia, ar šie G. Privat „Cypario pasakojimai“ būtų tokie reikšmingi be poeto, aktoriaus bei kompozitoriaus Joby Bernabé literatūrinės istorijos ir jo paties žodžių prancūzų ir kreolų kalbomis, kuriuos, labai gaila, mes girdėjome tik iš įrašo pirmose programos kompozicijose (pats Bernabé nedalyvavo). Gaila, nes tai tikrai netrukdė kūriniui ir net nesuprantančiam tų kalbų suteikė literatūriškumo ir poetikos. Tokiam istorija paremtam kūriniui teatrališkumas nekenkia.

 

Pastebėjau labai ryškią, kiekvienai kompozicijai specialiai pritaikytą muzikinę formą, individualią struktūrą, paremtą lyg ir elementariais dėsniais, tačiau labai profesionaliai realizuotą. Kompozicijų harmonija labai aiški, logiška, lengvai besiliejanti. Melodijos nesunkiai įsimenančios, gražios. Ilgainiui beklausant gali pastebėti kai kurias Karibų muzikos, ritmo, harmonijos detales, folkloru paremtus melodijų vingius, tačiau tai daroma labai natūraliai, nebrukant ir specialiai to neakcentuojant. Ne veltui daugelis džiazo leidinių, rašančių apie Privat muziką, dažnokai mini originalią melodiką, gamtos ir meno simbiozę, pavasario dvelksmą ir daug visokių kitų grožybių. Kartais ši muzika šiek tiek priminė Heinzą Affolterį, Georgą Bensoną ir kitus naujojo džiazo romantikus. Beje, šioms kompozicijoms labai tiko paties Privat balsas. Mūsų girdėtoje programoje buvo ryškiai juntama stilistinė G. Privat kūrybos įvairovė ir, nors autorius kūrė pagal konkretų turinį, susidarė toks įspūdis, kad kūrinys buvo rašomas ilgus dešimtmečius ir stilistika vis keitėsi. Dar norėčiau paminėti, kad šią tragišką istoriją kompozitoriui pavyko atspindėti taip gražiai ir romantiškai, kad visas jos tragizmas net užsimiršo ir liko tik gražūs, šviesūs Martinikos istorijos prisiminimai.