Devynioliktojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas buvo ryškus ir labai šventiškas, prilygęs, pasak Laimutės Ligeikaitės, iššautam šampanui. Pritariu, kad, greta šventiško susižavėjimo, jis sukėlė ir prieštaringų pamąstymų. Juos aname savaitraščio numeryje muzikologė išsamiai aptarė. Svarbiausias man iškilęs klausimas – už kokias vertybes ateityje guldys galvą jaunoji akademinį muzikinį išsilavinimą įgijusi atlikėjų karta, apie ką savo koncertuose bylos muzikos mėgėjams? Turbūt klausiusieji koncerto supranta, kad turiu omenyje pirmąsyk šiame, viename svarbiausių sostinės festivalių, pasirodžiusį Gedimino Gelgoto vadovaujamą ansamblį NIKO, gyvuojantį beveik dešimtį metų ir koncertuojantį Lietuvoje bei užsienyje.
Antrajame festivalio koncerte, įvardytame kaip mandolinos ir orkestro šventė, tokio masto kaip NIKO naujovių nebuvo, tačiau ir be jų koncertui užteko ir intrigos, ir turiningo meniškumo. Didžiausia intriga, žinoma, tapo mandolinos, kaip solinio instrumento, atsiradimas filharmonijos scenoje. Klasikinės muzikos koncertuose būta įvairių soluojančių instrumentų, tačiau mandolinos – niekuomet. Atmintyje gyvas prisiminimas, kai pirmajame Vilniaus festivalyje Mstislavo Rostropovičiaus diriguojamam Sergejaus Prokofjevo baletui „Romeo ir Džuljeta“ reikalingų keturių mandolinininkų teko ieškoti Baltarusijoje. Regis, Lietuvoje jų iki šiol neturime.
Avi Avitalis, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.Avi Avitalis. D. Matvejevo nuotr.Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.Sergejus Krylovas, Džeraldas Bidva ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.Sergejus Krylovas, Džeraldas Bidva ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė. D. Matvejevo nuotr.
Vienas iš svarbiausių muzikos renginių – Vilniaus festivalis – šiais metais prasidėjo birželio 1 d. Filharmonijoje tarsi iššautu šampanu – jaunatvišku šventiniu šou, o tą bruožą lėmė pirmojo koncerto dalyviai, kurių drąsus „šiuolaikiškas“ įvaizdis akademinėse scenose tiek pat akcentuojamas, kiek ir jų profesiniai pasiekimai: tai pirmą kartą Lietuvoje viešintis, Estijoje gimęs ir nuo vaikystės Niujorke gyvenantis itin madingas dirigentas Kristjanas Järvi, stilingoji gražuolė, jaunosios kartos pianistė Katia Buniatišvili iš Gruzijos bei energingai savo vietą Europos scenose užkariaujantis ambicingasis kompozitorius Gediminas Gelgotas su savo Naujų idėjų kameriniu orkestru (NIKO). Tradicijai atstovavo nebent Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, tačiau, tokių spalvingų svečių įkvėptas, ir jis, atrodo, nusimetė akademinį fraką. Koncertas sukėlė įvairių minčių – nuo susižavėjimo energija trykštančia jaunąja karta iki pamąstymų apie vertybes, „piarą“, „vartotojų rinkos logiką“, saviraiškos pastangas, „postklasikinę“ kūrybą, pagaliau keistai sudarytą programą iš poros, atrodytų, „nesusisiekiančių“ kūrinių – Sergejaus Rachmaninovo Antrojo koncerto fortepijonui ir orkestrui c-moll, op. 18, ir Gedimino Gelgoto „Extracultural“ („Supercivilizacija“).
Katia Buniatišvili, Kristjan Järvi, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.Katia Buniatišvili, Kristjan Järvi, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.Katia Buniatišvili. D. Matvejevo nuotr.Justas Kulikauskas, Augusta Jusionytė, Dalia Simaška ir Kristjan Järvi. D. Matvejevo nuotr.Gediminas Gelgotas, NIKO, Kristjan Järvi ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.NIKO, Gediminas Gelgotas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Neišvengiamos žūties lemtis, nusidėjusio žmogaus baimė ir siaubas amžinybės akivaizdoje persmelkė daugelio mirties temą išplėtojusių romantizmo autorių muzikines kompozicijas, pradedant Franzo Schuberto malūnininko nusiskandinimu upelyje, baigiant paskutinio teismo dieną simbolizuojančia viduramžių sekvencija „Dies irae“ Hectoro Berliozo raganų puotoje ar Ferenco Liszto „Mirties šokiuose“ („Totentanz“). Tiesa, Liszto koncepcijai įtakos turėjo ne tik „Dies irae“ sekvencija, bet ir vaizduojamojo meno pavyzdys – Francesco Traini freska „Mirties triumfas“, kurią kompozitorius pamatė Pizoje, keliaudamas po Italiją. Visgi šiuolaikiniai kompozitoriai neapsiriboja vien romantikų pasitelkta abstrakčia mirties simbolika. Dėmesį patraukia ir ikonografiškas paskutinės atokvėpio akimirkos muzikoje vaizdavimas ar net ribos tarp praeities įvykių ir nesulauktos ateities išryškinimas.
Kompozitorius Šarūnas Nakas gegužės 22 d. Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje pristatė trijų muzikinių kompozicijų ir keleto paties skaitomų tekstų seansą „Mistinis langas. La fenêtre mystique“. 2014-aisiais laimėjęs atranką, Nakas tris mėnesius rezidavo Paryžiaus „Cité Internationale des Arts“. Čia jis subrandino savo trijų opusų projektą: anksčiau sukomponuotus „Ugnies ikona. In memoriam Algirdas Doveika“ (2008, versijos fortepijonui premjera) ir „Ketmanas. Hommage à Czesław Miłosz“ (2012) fortepijonui bei naujausią 2015 m. kompoziciją – „La fenêtre mystique. Hommage à Nicolas l’illuminé“ fortepijonui ir transliacijos objektams (pasaulinė premjera). Tad kokiais būdais Nakas šiame seanse atskleidė mirties temos motyvus?
Sent Klodo (Saint Cloud) parkas Paryžiuje, kuriame 1949 m. buvo užpultas ir apiplėštas kompozitorius Nikolajus Obuchovas, tąkart praradęs daugelį metų rašytos „Gyvenimo knygos“ partitūrą. Šarūno Nako nuotr.
Devynioliktasis Vilniaus festivalis pasirengęs vasarą pradėti šviežiu oro gurkšniu. Išskirtiniu festivalio pradžios akcentu pasirinkta MDR simfoninio orkestro (Vokietija) ir Vilniaus festivalio užsakymu sukurta lietuvių kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinio „Extracultural“ premjera Lietuvoje. Atidarymo atmosferą kaitins Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį fortepijono koncertą atliksianti ekstravagantiška jaunosios kartos pianistė Katia Buniatišvili iš Gruzijos.
Festivalio pradžios koncerte birželio 1 d. Lietuvos atlikėjams – Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir ansambliui NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras) vadovaus pasaulinį pripažinimą pelnęs batutos meistras – Estijoje gimęs ir nuo vaikystės JAV, Niujorke, gyvenantis dirigentas Kristjanas Järvi. Tai „taurus ir nevaržomas muzikantas, XXI a. menininko archetipas“ („Resmusica“), laikomas vienu inovatyviausių akademinės muzikos interpretatorių („Reuters“), pasižymintis originalia stilių pajauta („Herald Scotland“). Savo idėjas įgyvendinantis net su keturiais kolektyvais, maestro yra Leipcigo radijo MDR ir Gštado festivalio simfoninių orkestrų meno vadovas, Baltijos jaunimo filharmonijos kolektyvo įkūrėjas ir meno vadovas bei Niujorke reziduojančios klasikinio hiphopo–džiazo grupės „Absolute Ensemble“ įkūrėjas ir dirigentas.
Dabar įsigalėjo „liberaliojo“ (plačiąja prasme) jaunimo epocha. Drąsūs, įžūlūs, ištikimi savoms tiesoms ir saviems autoritetams, jie žvelgia tik pirmyn ir yra įsitikinę, kad tik nuo jų ir prasideda pasaulis, kurį jie, beje, ir kuria. Atgal nesigręžioja, nebent dar pasipainioja koks pensininkas ar juos pamokyti sumanęs atgyvenęs autoritetas, kurio nei vardo, nei pavardės jiems įsidėmėti nebūtina. Nupiešiau tokį drastišką vaizdelį todėl, kad ir meno pasaulyje daugelis jaučiame vis didėjantį dvasinį atotrūkį tarp visiškai netolimos paveldimos tradicijos ir šiandienos vertybių. Neseniai išėjusių iškilių kultūros asmenybių vardai ar darbai jauniems menininkams jau mažai ką sako, ką jau kalbėti apie tai, kad ir dar gyvieji autoritetai yra nurašomi čia ir dabar. Visiškai suprantama, jog nauji laikai atneša savas estetines nuostatas ir būtinas išlikimui taisykles, tačiau įdomu, ar įmanoma nutiesti tikrą, protingą ir neapipelijusį atminimo tiltą tarp šių tolstančių krantų? Ko gero, tai priklauso nuo to, kokia buvo toji „praeities“ asmenybė ir ar buvo užmezgusi nuoširdų ryšį su jaunąja karta. Matyt, tuos tiltus į ateities atminimą „buvusieji“ turi pastatyti patys.
Tai Ludwigo van Beethoveno operos „Fidelijus“ griausmingo finalo žodžiai, kuriuos, pritariant orkestrui, pakiliai gieda choras ir solistai. Pagaliau pasiekta meilės pergalė prieš neteisybę, smurtą, kančią, triumfuoja laisvė ir brolybė.
Beethoveno „Fidelijaus“ spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kūrė dirigentas Martynas Staškus, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Steinas Phillipsas (Norvegija), vaizdo projekcijų dailininkas Mikas Žukauskas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Tai bendras mūsų teatro ir Bergeno nacionalinės operos pastatymas. Bergene jis rampos šviesą išvydo 2013 m. lapkritį. Mūsiškiai premjeriniai spektakliai, kurių įspūdžiais dalinuosi, įvyko gegužės 15 ir 16 dieną.
Nors „Fidelijus“ – vienintelė Beethoveno opera, ji užima reikšmingą vietą ne tik jo kūryboje, bet ir visoje operos žanro istorijoje. Tai savotiškas tiltas tarp klasicistinės ir romantinės operos, antra vertus, tai novatoriškas, į jokį kitą nepanašus sceninis veikalas, žavintis tobula kūrinio idėjos ir dramaturgijos vienybe. Operos muzika išreiškia ne kokias nors scenines situacijas, bet esmines veikalo idėjas, eksponuojamas per konkrečius herojus. Leonora – heroizmo įsikūnijimas, Florestanas – neteisybės auka, svajojanti apie laisvę, Picaras – piktadarys, sukaupęs visas žmogiškąsias blogybes ir žemiausius instinktus. Taigi, atitinkama muzika charakterizuoja idėjų nešėjus. Nesuvokiant šių specifinių kūrinio ypatybių, ji gali pasirodyti statiška ir nuobodi. O juk šios operos muzika – geniali, kaip ir tuo pačiu laikotarpiu sukurta „Herojinė“ (Trečioji) simfonija.
Scena iš operos „Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.Liudas Norvaišas (Rokas), Joana Gedmintaitė (Marcelina), Rachel Nicholls (Leonora). M. Aleksos nuotr.Egidijus Dauskurdis (Rokas) ir Julija Stupnianek (Marcelina). M. Aleksos nuotr.Mindaugas Jankauskas (Žakinas). M. Aleksos nuotr.Dainius Stumbras (Picaras). M. Aleksos nuotr. Scena iš operos „Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.Rachel Nicholls (Leonora) ir Andrew Sritheran (Florestanas). M. Aleksos nuotr.Eugenijus Chrebtovas (Picaras), Rachel Nicholls (Leonora) ir Andrew Sritheran (Florestanas). M. Aleksos nuotr.
Rečitalis – koncertinis žanras, reikalaujantis ypatingos koncentracijos ir, ko gero, atsiribojimo nuo išorinės aplinkos, idant menininkas visiškai įsigyventų į atliekamą muziką ir sugebėtų tą susitelkimą išlaikyti porą valandų. Tad rečitalis – ryški žymė bet kurio muziko kūrybiniame kelyje, simbolizuojanti tam tikrą meninio ir dvasinio tobulėjimo etapą. Šį svarbų įvykį kai kurie atlikėjai dar labiau sureikšmina, dedikuodami jį brangiems žmonėms. Gegužės 17 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko pianisto Leonido Dorfmano, gyvenančio Frankfurte prie Maino, rečitalis, menininkas jį paskyrė savo tėvų – Lidijos ir Michailo Dorfmanų – atminimui. Simboliškai gegužės viduryje, tarp Motinos ir Tėvo dienos, pianistas įprasmino savo veiklą, padėkodamas šį pasaulį jau palikusiems tėvams.
Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio trys preliudai, klasicistinių raiškos formų kūrėjų Domenico Scarlatti bei Josepho Haydno sonatos ir klasicizmo tradicijas puoselėjusio Johanesso Brahmso fantazijos. Antroje dalyje girdėjome kanoninių romantikų Roberto Schumanno, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto opusus, kiek modernesnę Leošo Janáčeko Sonatą ir XX a. tango korifėjo Astoro Piazzollos tris tango (ketvirtasis paskambintas bisui). Jau nuo pirmųjų, Čiurlionio, kūrinių buvo justi savita, kiek patetiška grojimo maniera: preliuduose Dorfmanas išryškino dramatizmo pradus, juos perteikė akcentuodamas sodrią faktūrą ir pasinaudodamas forte dinamikos skale. Vėliau beliko įsitikinti, kad ypač sodrus, masyvus garsas – būdingas Dorfmano muzikavimo bruožas. Tai tiko tokiuose kūriniuose kaip minėtieji preliudai, Janáčeko Sonata ar Liszto „Petrarkos sonetas“ Nr. 104 E-dur, kur gausu akordinės, tirštos tekstūros. Tačiau suabejojau, ar to tikrai reikėjo, pavyzdžiui, Scarlatti bei Haydno sonatose: turint omenyje, kad šie kūriniai buvo parašyti klavesinui, vargu ar vertėjo skambinti tokiu masyviu garsu, be to, dar pridėti to meto muzikai nebūdingų agogikos priemonių. Žinoma, galima sakyti, jog tai interpretacijos laisvė arba stilistinis atlikimo vieningumas, tačiau bene visi koncerte atlikti kūriniai skambėjo panašiai. Maloniai kitonišku požiūriu pasižymėjo Schumanno Penkios variacijos iš „Simfoninių etiudų“, čia buvo galima justi subtilesnį, elegantišką garsą, pianistas reikiamose vietose išskleidė faktūros ir registrų diktuojamą trapų skambesį.
Gegužės 24 d. rengiamas pokylis – Verkių dvaro rūmuose bus netradiciškai papasakota „Eugenijaus Onegino“ istorija, į kurią pasinerti kviečia Baltijos kamerinis operos teatras. Apie artėjančią premjerą ir kolektyvo planus kalbamės su šio renginio idėjos autoriumi, dainininku Jonu Sakalausku.
Paskutinė šį sezoną Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera – Antano Jasenkos dviejų dalių muzikinis spektaklis vaikams „Dryžuota opera“, kurią teko matyti balandžio 26 d. Idėjiniu požiūriu opera galėtų būti gretinama su Astrid Lindgren knyga „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Dažnas vaikas svajoja susirasti paslaptingąjį draugą, stebinantį tėvelius savo neregėtais sugebėjimais. „Dryžuotoje operoje“ (Agnės Dilytės libretą adaptavo Vaidotas Martinaitis) užsimezga šiltas, vaikiškas Zebro Indigo ir Princesės Melodijos bendravimas.
Kompozitorius sakė: „Sugrįžęs į vaikystės prisiminimus ėmiausi operos vaikams, kurioje dalyvauja muzikinė atributika: natos, pauzės, bemoliai, diezai... Be to, dar Zebras ir labai svarbi būtybė – Melodija. Melodija nuo senų senovės buvo tarsi žmogaus siela muzikoje, ji būtinai turi būti graži...“. Žmogaus siela Jasenkos operoje atsispindėjo ir kitų pasakos personažų kuriamose charakteristikose. Muzikinės karalystės būtybių sužmoginimas tapo svarbiausia priemone, padėjusia pasiekti subtilų realybės ir fantastikos derinį. Vaikai scenoje regėjo paprastos mergaitės jausmus išgyvenančią gražiąją Princesę Melodiją (Ingrida Kažemėkaitė), kartu su ja patyrė liūdesį dėl tėvų Karalienės Harmonijos (Giedrė Juknevičiūtė) ir Karaliaus Ritmo (Andrius Apšega) konfliktų. Karalystės vartų raktininkai – Smuiko ir Boso raktai (Ieva Goleckytė ir Giedrius Prunskus) – tapo kone politikais, svarstydami, ar mergaitė gali valdyti muzikos šalį. Tuo pat metu tarsi balerinos ant pirštų galiukų vaikštančios, keliaaukščius „tortus“ primenančias pūstas sukneles vilkinčios pauzės visada laiku sustabdydavo nesibaigiantį natų plepėjimą ir auklėdavo princesę Melodiją, o juodąsias nindzes primenančios natos pamiršdavo darbuotis ir vis stebėdavo muzikos karalystės gyventojus bei aptarinėdavo karališkos šeimos narių nesutarimus.
Baigėsi Lietuvos melomanų laukiami „Sugrįžimų“ koncertai, prasidėję kovo 30 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ir pasibaigę Vilniaus arkikatedroje bazilikoje gegužės 10 d., ta pati programa dar pakartota Varėnos kultūros rūmuose gegužės 12 dieną. Jau septynioliktą kartą Lietuvos muzikų rėmimo fondo darnaus kolektyvo, vadovaujamo direktorės Liucijos Stulgienės, pastangomis organizuotas tarptautinis festivalis reikšmingas ne tik patiems po pasaulį išsibarsčiusiems mūsų jauniesiems muzikams, bet ir jų laukiantiems artimiesiems, mokytojams, paklojusiems savo auklėtiniams rimtus profesinius pagrindus, skatinusiems suprasti ir pajusti muzikos grožį, klausytojams, turintiems galimybę pasimėgauti gabių jaunų žmonių atliekamais kūriniais. Juolab kad sugrįžtantieji į savo programas įtraukia nemažai savo užsienio draugų, grojančių įvairiais instrumentais bei dainuojančių, taip pat pateikia įdomių ir prasmingų Lietuvoje dar negirdėtų autorių opusų.
Neturėdama tikslo smulkiai nagrinėti net dvidešimt penkiuose koncertuose skambėjusių kūrinių traktuotes, paminėsiu ryškiausią įspūdį palikusius „sugrįžusius“ ar jiems talkinusius mūsų „vietinius“ atlikėjus, savo įtaiga ir profesionalumu suteikusius daug malonių akimirkų. Čia nebus minimi ir trys „Mažųjų sugrįžimų“ koncertai Stasio Vainiūno namuose, kuriuos kruopščiai parengė bei turiningai vedė festivalio meninis konsultantas, muzikologas Vaclovas Juodpusis.
