7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keletas simptomų

Pamąstymai po kompozitoriaus Vytauto Laurušo jubiliejinio koncerto

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 40 (1146), 2015-11-13
Muzika
Vytautas Laurušas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vytautas Laurušas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Keistą visuomenės išbandymą tarsi lakmuso popierėliu atliko Lietuvos nacionalinės ir Vyriausybinės premijų laureatas, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius, kompozitorius Vytautas Laurušas. Ėmė ir surengė savo 85-mečio sukakčiai skirtą vakarą ne gegužę, kaip derėjo, bet lapkričio 6 dieną. Gal iškiliausi jo muzikos atlikėjai – tarptautinių konkursų laureatas violončelininkas Vytautas Sondeckis ir buvęs jo pedagogas, dabar ir dirigentas, Lietuvos nacionalinės ir įvairių tarptautinių premijų laureatas David Geringas ar Šv. Kristoforo orkestras pavasariop buvo labai užimti? O gal kompozitorius vėlokai pamatė jį įkvėpusį išgąstingą vabalą (apie jį vėliau) – nespėjo situacijos reflektuoti?
 
Pilna Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžioji salė, rožių aromatas, prieš pasaulines premjeras neramūs atlikėjai. V. Laurušas taip pat jaudinosi. Koncertą vedė muzikologė Laimutė Ligeikaitė. Skambėjo pagarbūs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus profesoriaus Zbignevo Ibelhaupto sveikinimo žodžiai. Jie liudijo, kad ir šiandien svarbūs tie kadaise išsvajoti, dar nepasiekti Lietuvos muzikinės kultūros puoselėtojų horizontai. Buvo perskaityti gražūs premjero Algirdo Butkevičiaus palinkėjimai. Kaip jau tapo įprasta, menininko „nepastebėjo“ Kultūros ministerija, Respublikos Seimo „kultūros specialistai“ ir kitos pretenzingai menininkų vardu veikiančios institucijos, taip pat istorijos nevertinantis jaunimas. Tai ir fiksuosime kaip pirmąjį besiritančios kultūros simptomą. Tik klausimas: ar jį inspiravo kūrėjo amžius, ar prasta veikiančiųjų asmenų orientacija kultūros gyvenime?

Kompozitorius, pedagogas, kultūros vadybininkas, profesorius Vytautas Laurušas – žmogus, visą gyvenimą ieškojęs veiklos prasmės. Todėl ir atsigręžus į kompozitoriaus nueitus dešimtmečius norisi pakartoti jo gyvenimui būdingą iš viduramžių mus pasiekusią sentenciją: „Non mirare, non indignare, sed intelegere“ („ne stebėtis, ne teisti, bet suprasti“). Suprasti kitą ir save. Kalbėti apie žmogaus pastangas prasmingai gyventi ir kūrybingai veikti – humanistinio požiūrio stokojančioje visuomenėje šiandien ypač aktualu. Kartais skaitai kokį straipsnį, net monografiją ir stebiesi, kiek su amžiumi atsirado užuomaršų, kurie, iškreipdami istoriją, narsiai postringauja apie nebūtus dalykus! Ar tai ne kitas įsigalintis visuomenėje simptomas: prisiminti tik tai, kas šiandien naudinga?

Gyvenimo prasmės paieškų kelias vingiuotas. V. Laurušas patyrė trijų Lietuvos egzistencijos periodų transformacijas. Tačiau tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, tik numetus į pašales nepabaigiamų administracinių darbų jungą, V. Laurušui atsirado šansas atsiverti ir įprasminti reflektyvios sąmonės proveržius. Bet jis strimagalviais nepaniro į atsivėrusio pasaulio nežinią. Analitinis protas tramdė, vertino, studijavo, ieškojo savitų minties raiškos sprendimų. Naujumo kriterijai visada buvo nelygiaverčiai, diskutuotini. Kitaip nei jauni kolegos, V. Laurušas nesiekė drastiškai griauti praeities kanonų, bet mokėsi kuriamam pasauliui, aktyviam naratyvui dažnai neįprastais kalbos segmentais suteikti naujų epochos dvasios charakteristikų. Prestižinės leidyklos „Schott“, kuri greta kitų iškilių pasaulio kompozitorių skleidžia ir V. Laurušo kūrybą, anotacijoje rašoma: „Jam pavyko formalizuotas Vakarų avangardo struktūras integruoti į dramatišką raišką.  Pastebima, kad  perestroikos metais ir V. Laurušo muzika suskambo pasaulyje. Rašoma: „1988 m. Bostone skambėję jo kūriniai Vakaruose turėjo panašų poveikį kaip Gubaidulinos, Schnittke’s, Denisovo. Mūsų supratimu, jo muzika buvo avangardas.“ Savo kūriniuose „jis naudoja įvairias kompozicijos technikas: dvylikatonę eilę, aleatorikos elementus, minimalizmą ir tradicines formas. Ši muzikinė įvairovė girdėti ir „Concento di corde“. Kūrinys sukurtas dviem altams, tačiau su žymaus violončelės meistro David Geringo pagalba dabar yra perdarytas dviem violončelėms. Tai labai įdomus ir neįprastas kūrinys, tikras turtas.“ O D. Geringas ten pat papildo: „Kai aš pirmą kartą susipažinau su Vytauto Laurušo „Concento di corde“, buvau sužavėtas įspūdingu darbu. Jame galima rasti daugelio kompozicinių technikų derinį: aleatoriką, minimalizmą, laisvą tonalumą ir tradicines formas, o greta – sodrius lyrinius dialogus. Nemažiau reikšmingi ir emociniai proveržiai, tarpusavyje susieti, derantys, nuolat pulsuojantys balsai, dramatiška jų raiškos įtampa. Aleatorika, minimalizmas, kiti formalizmo kilmės elementai jo kūryboje buvo integruoti nepažeidžiant įspūdžio, emocionalumo ir dramatiškumo primato.“ Jubiliejiniame kompozitoriaus vakare kūrinį atliko D. Geringas ir Vytautas Sondeckis – ekspresyviai, įžūliai ir kenčiančiai, o visa tai vainikavo tarp audringų violončelių chorų išnyranti skausminga melika. Skambėjo puikus ansamblis, raiškus jautriais dialogais ir ekspresyvių monologų proveržiais. O Koncerto violončelei ir styginių orkestrui pasaulinę premjerą su D. Geringo diriguojamu Šv. Kristoforo orkestru atliko V. Sondeckis – meistriškai, jautriai, muzikaliai ir labai ekspresyviai.

Vakaras prasidėjo „Simphonietta“ (2014), o baigėsi simfoniniu paveikslu „Pragiedrėjimas“ styginių orkestrui (2013) – emocionalia, dramatiškų atspalvių, minties vedimo įtampos įprasminta partitūra. Kompaktiškai skambantis orkestro styginių kvintetas, epizodų dinamizmas, iškalbūs unisonai ir pauzės. Plėtojama mintis, ekspresyviai vedama diriguojančio D. Geringo, ieško kulminacijos ir šviesaus pragiedrėjimo tako. Labai kokybišku orkestro garsu jis klausytoją tarsi vedė „link amžinosios šviesos per žmogaus gyvenimą, kuris greitai praeina“ (Just. Marcinkevičius). Gal todėl V. Laurušas skuba kurti? Gimsta naujos partitūros, kuriose slypi daug poteksčių. Tai išduoda staiga įsiveržiantys spalviniai styginių kvarteto orkestriniai potėpiai, nelauktas orkestrantų šūksnis, įprasminantis kūrinio kulminaciją, tarsi ėjimo į kalną baigtį. Tai sarkazmas, pakeisiantis ekspresyvią kantileną. Pilnas žmogaus jausenų arsenalas. „Nemėgstu muzikos, kurioje nejaučiu žmogaus emocijų! Nemėgstu prigalvotų garsų struktūrų rinkinių. Daug galvoju, bet negaliu atsakyti į klausimą: kas yra muzika? Žinau, ką ji man reiškia: visa garsais išreikšta žmogaus proto ir emocijų esatis, – sako kompozitorius. – Jaunieji bando atsakyti į tą patį amžių gludinamą klausimą: kokia muzika aktuali šiandienos žmogui. Kuo ji inspiruoja kūrėją (kompozitorių, atlikėją), kuo imponuoja (arba ne) klausytojui (primityvui, tradicionieriui, futuristui)? Visiems būtina pagalvoti: tai simptomiška ar logiška vystymosi perspektyva?“

Atsakymą pats V. Laurušas tarsi pateikė kita savo pasauline premjera – „Vabalo variacijomis“ sopranui ir styginių orkestrui. Kompozitorius drėbtelėjo sarkazmą: v-a-b-a-l-a-s! Pradžioje jis baisus, kaip ir dodekafonija ar kitas raiškos naujadaras, kelia juoką, o paskui apsiprantama, kol tas padaras tampa savas, pažįstamas, pripažįstamas. Apsisuka istorijos ratas, ir vėl viskas iš pradžių. Puikiai kūrinio premjerą atliko jau gražiai tarptautiniuose konkursuose pasirodžiusi jauna dainininkė Aistė Pilibavičiūtė: dainavimo prasmę suvokianti balsinga, artistiška, įtaigi atlikėja. Ir tai reikšmingas simptomas: auga nauja karta, jaučianti istorijos posūkį, gebanti interpretuoti įvairios, ne tik tradicinės raiškos reikalaujančią muziką.

Vytautas Laurušas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vytautas Laurušas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
David Geringas ir Vytautas Sondeckis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
David Geringas ir Vytautas Sondeckis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo