7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žinojimo ir jausmo verpetuose

LNSO ir trio „FortVio“ Nacionalinėje filharmonijoje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 41 (1147), 2015-11-20
Muzika
Trio „FortVio“, LNSO ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Trio „FortVio“, LNSO ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.

Lapkričio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas, kurį nutylėti būtų nuodėmė. Po šio koncerto atlikėjai išgirdo labai daug nuoširdžių ir šiltų pagyrimo žodžių, bet raštu užfiksuoti įspūdžiai šiaip ar taip išlieka ilgiau. Dviejų dalių koncerto programa – Alfredo Casellos Trigubas koncertas ir Johanneso Brahmso Pirmoji simfonija – sudomino ir klasikos, ir modernios muzikos mėgėjus. Salė buvo pilnutėlė. Dalis žmonių, ypač jaunimo, spėju, atėjo pasiklausyti ir palaikyti debiutuojančio su Nacionaliniu simfoniniu orkestru trio „FortVio“, kuriame groja pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas. Susikūręs 2006 m., ansamblis aktyviai dalyvavo įvairiuose konkursuose, tobulinimosi kursuose, rengė koncertus. Kolektyvo biografijoje gausu konkursinių laurų ir reikšmingų apdovanojimų, naujausias – 2015 m. suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Nėra abejonių, šio koncerto iniciatyva priklauso naujajam orkestro meno vadovui maestro Modestui Pitrėnui. Apie tai bylojo ir koncerto pranešėjos Janinos Pranaitytės pabrėžti žodžiai: „Pitrėnas pristato...“.

 

Koncertas palyginti jaunam kameriniam kolektyvui buvo labai svarbus: reikėjo ne tik pateisinti dirigento pasitikėjimą ir įrodyti teisę būti šioje scenoje, bet ir, kas be ko, pasistengti sužavėti filharmonijos publiką. Juk konkurencijos esama ne tik už mūsų valstybės sienų, apie ką nuolatos šnekama, ji kasmet didėja ir Lietuvoje, bent jau akademinės muzikos srityje. Noriu pasidžiaugti, kad debiutas pavyko, visi lūkesčiai pateisinti, publika sužavėta!

 

O juk pasirinktas ne klasikos šedevras, šiai sudėčiai skirtas Ludwigo van Beethoveno Trigubas koncertas, bet nepažįstamas modernus veikalas – Lietuvoje niekada neskambėjęs italų kompozitoriaus Alfredo Casellos (1883–1947) Trigubas koncertas, op. 56. Tai iš tiesų buvo kūrinio premjera Lietuvoje, nors kompozitoriaus vardas mūsų krašto muzikantams nėra nežinomas. Tarpukariu, 4-ajame dešimtmetyje, apie jį sužinojo ir muzika besidominti visuomenė, jis buvo minimas spaudoje. Viename iš 1935 m. surengtos „Italų muzikos savaitės“ koncertų Kauno publika turėjo galimybę išgirsti Balio Dvariono skambinamą Casellos „Vaikų siuitą“, žymiausias to meto muzikos kritikas ir kompozitorius Vladas Jakubėnas ją apibūdino kaip „itin įdomų, žinomą veikalą“. Beje, per minėtą savaitę tuometiniame Operos teatre įvyko Ermanno Wolfo-Ferrari komiškos operos „Keturi storžieviai“ premjera.

 

Kompozitorius, dirigentas ir pianistas Casella greta kito savo amžininko Gian Francesco Malipiero (1882–1973) laikomas vienu žymiausių italų XX a. pirmos pusės muzikos kūrėjų, smarkiai paveikusių italų muzikos atsinaujinimą. Ilgą laiką gyvenęs Prancūzijoje, į Italiją kompozitorius sugrįžo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Siekdamas stiprinti naujai kuriamos muzikos pozicijas, 1917 m. jis įkūrė Nacionalinę muzikos draugiją, o 1923 m. kartu su rašytoju Gabriele D’Anunzio ir minėtu Malipiero – Naujosios muzikos draugiją (Corporatione delle nuove musiche). Casellos kūryba kito kartu su bendromis Europos muzikos modernėjimo tendencijomis. Pirmieji kūriniai patyrė stiprią Richardo Strausso ir Gustavo Mahlerio įtaką, vėliau jis pasuko neoklasicizmo kryptimi, ypač atsiremdamas į italų XVII ir XVIII a. ir taip pat liaudies muziką. Jis mokėjo kurti įvairiais stiliais, naudoti įvairią techniką, panašiai kaip jo bendraamžis Igoris Stravinskis. Tuo pačiu metu kaip ir mūsų koncertas Vašingtone, Johno Kennedy centre, vyko Casellai skirti trijų dienų renginiai, pavadinti „Muzikas tarp dviejų pasaulių“. Kompozitorius yra dirbęs ir koncertavęs JAV, tenai Kongreso bibliotekoje atradęs daug Antonio Vivaldi rankraščių, tarp jų ir visų pamėgtą veikalą „Gloria“. Mat Casella buvo ir muzikos tyrėjas, galima sakyti, iš nebūties prikėlęs Vivaldi. Dabar, kai Vivaldi muzika be perstojo skamba visame pasaulyje, sunku ir įsivaizduoti, kad XX a. pirmaisiais dešimtmečiais jos beveik nepažinojo net patys italai. Tiktai po to, kai 1939 m. Casella surengė „Vivaldi muzikos savaitę“, prasidėjo tikras Vivaldi atgimimas.

 

Ar šį vakarą atliktame Trigubame koncerte suskambėjo kokios nors nuorodos į Vivaldi? Remdamasi klausymo įspūdžiu, pasakyčiau – ne. Kūrinio tematinė medžiaga, regis, neturi nieko bendra su Vivaldi, tačiau jo formavimo principas gali būti lyginamas su barokinio concerto grosso tradicija. Juolab kad apie tai kalba ir pats kompozitorius. Cituoju iš Rimos Povilionienės parengtos koncerto programėlės: „Casella neneigė, kad jo Koncertas parašytas sekant Beethoveno Trigubo koncerto pavyzdžiu, tačiau pabrėžė esminį skirtumą: Beethovenas kiekvienam iš trijų solistų patikėjo savarankišką bravūrišką partiją, o jo kūrinyje tarytum girdime vieną solistą, prabylantį trim balsais, priešpriešinamą ar įsiterpiantį į orkestro griežimą panašiai kaip barokinėje concerto grosso tradicijoje gretinamos concertino ir ripieno grupės.“ Casella šį veikalą sukūrė jo paties 1930 m. suburtam fortepijoniniam trio „Trio Italiano“, su kuriuo labai aktyviai koncertavo Europoje ir Amerikoje.

 

Trigubo koncerto sukūrimo metai – 1933-ieji, premjera įvyko Berlyne. Jo klausantis nebuvo įmanoma apie tai nemąstyti, minimo laikotarpio garsai skverbte skverbėsi su visu kontekstu. Esu skaičiusi, kad Casella Mussolini laikais rašė italų nacionalinės muzikos klausimais. Turbūt tai susisietų su kai kuriais Juozo Gruodžio tekstais spaudoje. Tiršta orkestro faktūra su triukšmingais pūtikais, agresyvūs ritmai ir dinamika kūrė gana makabrišką atmosferą. Joje trio muzikantų balsai kartais „paskęsdavo“, visai pranykdavo, paskui keistokas, mano galva, dialogas su orkestru vėl tęsėsi. Formaliai žiūrint, kūrinio estetiką prilyginčiau konstruktyvizmui. Antrosios dalies lyrika buvo tik trumpas atokvėpis. Trio muzikantai šią muziką interpretavo taip azartiškai ir uždegančiai, tarsi būtų patys tikriausi jos kūrėjai. Intensyvaus garso ir veržlumo partijas jie atliko vaizdingai, labai preciziškai, jausdami vienas kito alsavimą ir virtuoziškai grojantį orkestrą. Labai aiškiai ryšį su dirigentu palaikė smuikininkė Ingrida Rupaitė, tikslingai naudojusi akių ir kūno kalbą. Klausantis trio muzikantų nejautei, kad atliekama muzika sudėtinga, kad ji reikalauja ne tik didelio meistriškumo, bet ir fizinės ištvermės. Plojimų audra netilo tol, kol suskambo netikėtas bisas: Eduardo Balsio Habanera iš kino filmo „Adomas nori būti žmogumi“. Puiki kelių autorių aranžuotė fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui. Trio muzikantai žaibiškai persiorientavo į elegantiškai aistringą kūrinio stilių ir tinkamas išraiškos priemones. Tarsi atsuko nematytą veido pusę.

 

Brahmso Pirmoji simfonija c-moll, op. 68, sugrąžino į XIX šimtmetį, kuriame po modernaus garsinio neapibrėžtumo suošė tonalioji muzika. Ši tragiška ilgai brandinta Brahmso simfoninė drobė – neišsemiamų išgyvenimų šaltinis. Galime tik nujausti, ką į ją sudėjo kompozitorius. Modestas Pitrėnas ją pateikė taip, kad klausytojas iš tiesų suklustų, išgirstų šioje muzikoje savo sielą. Sprendžiant iš publikos susikaupimo ir rimties, taip turbūt ir atsitiko. Atjaunėjęs orkestras parodė aukščiausią profesionalumą. Man atrodo, taip meistriškai kaip šįsyk šios simfonijos jis dar negrojo. Visumos interpretacija – beveik tobula, o antroji dalis – Andante sostenuto – tiesiog ideali. Sveikinimai maestro Pitrėnui ir orkestrui!

Trio „FortVio“, LNSO ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Trio „FortVio“, LNSO ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
 Trio „FortVio“, LNSO ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Trio „FortVio“, LNSO ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.