Muzika

Aldona Eleonora Radvilaitė

Andriaus Žlabio ir Johnny Gandelsmano koncertai bei prancūzų muzikos blyksnis

Atvėrė duris puiki nauja kamerinė koncertų salė su idealia akustika. Ši džiugi žinia atsklido ne iš Palangos, o iš tolokai nuo Vilniaus (Mielagėnų kaime, Ignalinos raj.) esančio, naujai prikelto Paliesiaus dvaro, kuriam vadovauja gydytojas, medicinos mokslų daktaras Julius Ptašekas. Ten ši šviesi asmenybė įrengė Paliesiaus fizinio krūvio terapijos kliniką, kurios sėkmingai veiklai talkina visas istorinės aplinkos kompleksas: gražus parkas, šalia esančioje miško teritorijoje įrengti vaikščiojimo ir bėgiojimo takai su specialia danga, fizinio aktyvumo patalpos dvaro viešbutyje, restoranas, kuriame maistas ruošiamas pagal sveikos mitybos principus. Žmonės kviečiami į savaitgalines sveikatingumo programas. Mums, menininkams, ypač smagu, kad ten, senųjų pasagos formos arklidžių griuvėsiuose – jų sienų fragmentuose, apgaubtuose didžiule stiklo ir metalo konstrukcija – įrengta koncertų erdvė, dar vadinama „Pasaga“. Šis keistos formos akmenų mūras sukuria ypatingą akustiką. Už pagrindinės salės akmeninės sienos yra dar kelios mažesnės erdvės, kuriose integruota moderni garso ir vaizdo įranga.

Įsitikinti šios jaukios koncertų salės akustikos tobulumu galėjau gruodžio 12 d. ten surengtame smuikininko iš JAV Johnny Gandelsmano ir mūsų mylimo pianisto Andriaus Žlabio koncerte. Vos įžengus į salę, maloniai nustebino grakštus, kaštonų ar tamsoko gintaro spalvos, nedidelis, dailios, lyg senovinės formos fortepijonas „Steinway and Sons“. Buvo įdomu patirti, kaip šioje ypatingoje erdvėje nuskambės ką tik, išvakarėse, Valdovų rūmuose Vilniuje girdėta šių meistrų atliekama programa. Ten – įspūdinga didžiulė salė su didikų portretais ir koncertiniu „Fazioli“ rojaliu, o čia – miela, klausytojų sausakimšai prisipildžiusi patalpa, ką jau kalbėti apie pro stiklines duris matomą gamtos vaizdą, nuostabų fortepijoną ir visiškai kitokią akustiką.

Algirdas Klova

Džiazo pianisto Egidijaus Buožio jubiliejinis koncertas ir naujas CD

Vienas geriausių Lietuvos džiazo pianistų Egidijus Buožis gruodžio 5 d. surengė savo jubiliejinį koncertą. Šis vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje buvo labai šiltas, retrospektyvinis, informatyvus ir mielas ausiai bei akiai. Pats autorius ramiai ir apgalvotai, galima sakyti, chronologine tvarka pristatė savo kolegas, papasakojo, kada su kuo susipažino, ką tada grojo, ir kvietė į sceną drauge pamuzikuoti. Išgirdome smuikininką Zbignevą Levickį, trimitininką Valerijų Ramošką, gitaros virtuozą Artūrą Chalikovą, boso meistrą Eugenijų Kanevičių, saksofonininką Petrą Vyšniauską ir aktorę Neringą Nekrašiūtę, kuri skaitė poeziją ir padainavo vieną E. Buožio dainelę, kurią šis jai sukūrė, kai dainininkei tebuvo dešimt metų. Muzikuota duetais ir didesnėmis sudėtimis, bet pradžioje E. Buožis šiek tiek pagrojo vienas. Skambėjo džiazo standartai ir paties E. Buožio kūriniai. Kaip ir dera džiazo koncertui, jis baigėsi jam session.

Pats Egidijus savo džiazo muzikavimo pradžia vadina debiutą 1984 m. fortepijoninės improvizacijos konkurse Muzikos ir teatro akademijoje. Pasirodymas buvo gana sėkmingas ir paskatino jį tobulinti džiazo muzikos žinias ir jos nebepalikti. Jau daugiau nei 30 metų. Apskritai savo, kaip muziko, kelią E. Buožis pradėjo M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir ne kartą pabrėžė esąs dėkingas visiems savo mokytojams, o ypač vienuolika metų jį mokiusiai Birutei Karosienei – kaip mamos „pastato vaiką ant kojų“, taip ji, matyt, Egidijų užaugino kaip pianistą, perfrazuojant „pastatė jį ant pirštų“. Ji, kaip ir profesorius Kęstutis Grybauskas, vėliau jam dėstęs Akademijoje, toleravo visus „nukrypimus“ į džiazą, kurie kartais vykdavo ir akademinio muzikavimo sąskaita. Juk būna taip, kad atsisėdęs groti užkimbi už kokio motyvo, užsiimprovizuoji ir klasika nukenčia, o į pamokas ateini nepasiruošęs, bet dėl mokytojų kantrybės ir tolerancijos viskas baigdavosi sėkmingai, nes ir pats pianistas paskui pasistengdavo. Kūryba pradėjo imti viršų prieš klasiką jau gana anksti, gal net šeštoje klasėje, tačiau akademinė muzika paliko labai gilų pėdsaką E. Buožio muzikavimui.

Živilė Ramoškaitė

Koncertas „Pasaulio sutvėrimas“ Nacionalinėje filharmonijoje

Įdomu, kaip pasaulio muzikos profesionalai reaguotų, jei žinomų praeities kompozitorių palikimu besirūpinantys palikuonys imtųsi patys komponuoti naujus veikalus, pasirašydami tų kompozitorių vardais. Sakykim, koks nors amerikietis atranda tarp Stravinskio juodraščių keliolika viešumos nepasiekusių taktų ir entuziastingai griebiasi juos gelbėti: komponuoja, plėtoja, inkrustuoja ir panašiai. Tokio gelbėtojo muzikinė visuomenė nesuprastų. O štai lietuviai tokį elgesį su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika palaiko ir netgi remia. Praėjusį šeštadienį, gruodžio 5 d., Filharmonijoje nuskambėjus niekada Čiurlionio nesukurtai simfoninei poemai „Pasaulio sutvėrimas“ salėje ilgai griaudėjo aplodismentai.

Muzika, kurią girdėjome, niekaip negalėjo būti pavadinta poemos vardu, geriausiu atveju ji prilygo nevykusiam popuri, sudėliotam iš žinomų ir nežinomų Čiurlionio kūrinių fragmentų. Kai kurie epizodai tiesiog šiurpino banaliu skambesiu, visiškai nebūdingu gerai žinomai simfoninei Čiurlionio kūrybai, jo poemoms „Miške“ ir „Jūra“, kurių intarpų taip pat įkelta į naująją „poemą“. Koncerto programėlėje išdėstytos skambėjusio opuso sukūrimo aplinkybės, papasakota, kaip nuoširdžiai prie jo darbavosi kompozitorius Arvydas Malcys ir jo pagalbininkas pianistas Rokas Zubovas. Rašoma, kad poemos Čiurlionis nebaigė, bet esą išlikęs klavyras, kurį sudaro 1967 taktai. Toliau cituoju: „Rankraštyje gausu įvairiausių nuotrupų, fragmentų iš Čiurlionio fortepijoninės kūrybos – valsų, mazurkų, preliudų, fugų. (...) Dalis rankraščio puslapių likę tušti. Regis, šis poemos eskizas atspindi kompozitoriaus ketinimą vienoje simfoninėje partitūroje sudėti visą savo kūrybą. To padaryti kompozitorius nespėjo. Sutrumpintą poemos versiją simfoniniam orkestrui parengė Arvydas Malcys.“

Rita Nomicaitė

Kvarteto „Adora“ ir Augustino Vasiliausko koncertas

Muzikuodamas su buvusiais savo studentais – kvartetu „Adora“ – jubiliejų šventė violončelininkas profesorius Augustinas Vasiliauskas, purenantis kvartetisto – artisto ir pedagogo – dirvą. Kvartetas „labai trapus menas, pati gražiausia, intymiausia sielos muzika. (...) Neneigiant kitos muzikos, man vis dėlto kvartetas ir yra tas žanras, vertas žmonėms perteikti didžiules vertybes, genialias idėjas“, – sako profesorius pokalbyje su Lina Navickaite-Martinelli (Pokalbių siuita, Versus aureus, 2010, p. 148).

Augustino Vasiliausko kūrybos juodžemis, upeliai, žolynai ir kvapnios paunksmės Lietuvos muzikos kraštovaizdį dabina kartu su Valstybiniu Vilniaus kvartetu. Kaip liudija buvęs ansamblio bendražygis smuikininkas profesorius Petras Kunca, pirmą kartą būsimojo Vilniaus kvarteto repeticijoje A. Vasiliauskas pasirodė 1971 m. liepos 16 dieną. Minėtame interviu 2009-aisiais profesorius kalbėjo: „Kvartetas yra gyvenimas, gyvenimo būdas. Tiek metų grojant, kitaip jau sunku įsivaizduoti – kasryt atsikėlus galvoje sukasi kvarteto reikalai. (...) Žinoma, kuo toliau, tuo labiau tą mūsų krūvį tenka reguliuoti, ir kartais jau net sunku suprasti, iš kur sėmėmės jėgų kad ir tokiam didžiuliam Europos Sąjungos šalių ciklui. Turbūt menininkas tokia būtybė, kad ką darydamas apie tai mažai galvoji...“ (p. 142). Tačiau brangiausia, kad pagrindinę jėgų dalį Vilniaus kvartetas palieka lietuvių muzikai, nesirinkdamas nei kūrinių stilistikos, nei tematikos, nebijodamas repetuoti kartu su autoriais. Šis ansamblis kvarteto muziką padarė gražiausiu lietuvių muzikos gėlynu. Nuo 1973 m. A. Vasiliauskas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu labiausiai žinomi jauni styginių kvartetai „Mettis“ ir „Adora“ – profesoriaus auklėtiniai.
 

Aldona Eleonora Radvilaitė

IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalio „Tandemai“ įspūdžiai

Vilniaus fortepijono muzikos festivalio „Tandemai“ lapkričio 21 d. koncerte skambėjo simfoninė muzika. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) dirigavo Robertas Šervenikas. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo šviesi, optimistiška, džiugesio kupina programa: Sergejaus Prokofjevo „Klasikinė simfonija“ D-dur, op. 25, ir Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, kuriame solo skambino „Grau Schumacher Piano Duo“ iš Vokietijos – Andreas Grau ir Götzas Schumacheris. Šio dueto repertuare – įvairių epochų muzika dviem fortepijonams, nemažai naujausių opusų, o diskografijoje – garso įrašai nuo Bacho iki šiuolaikinės muzikos. Pianistai už juos yra gavę keletą garbingų apdovanojimų.

Sklandžiai, grakščiai, skaidriai, stilingai traktuojamos Prokofjevo „Klasikinės simfonijos“ grožį kiek gadino kartkartėmis pasitaikantys neidealiai atskirų instrumentų intonuojami garsai. Sužavėjo pianistų dueto ir orkestro atliekama prancūzų kompozitoriaus, „Šešeto grupės“ atstovo Poulenco trijų dalių Koncerto muzika: smagiai nuteikianti kraštinėse dalyse, o II dalyje Larghetto – plastiška, kiek jausminga, tarsi aromatizuota. Panašiai nuskambėjo ir dueto bisui paskambinta Dariuso Milhaud siuitos dviem fortepijonams „Scaramouche“ lėtoji dalis.

Carlo Nielseno Simfonija Nr. 5, op. 50, kuria pažymėtas šio danų kompozitoriaus gimimo 150-metis, tapo kontrastu panašaus laikotarpio autorių muzikai. Solidi, išplėtota 2 dalių simfonija, kurios rašymui, pasak autoriaus, netiesioginę įtaką darė ir siaubingi Pirmojo pasaulinio karo įvykiai („nė vienas iš mūsų nebesame tokie, kokie buvome iki karo“), skambėjo dramatiškai, kai kuriuose epizoduose net grėsmingai. Įtemptą, jausmų gilumu persmelktą muziką keitė kontrastinga, švelni, graži, gėrį teigianti garsų tėkmė. Maestro Robertas Šervenikas užtikrintai, įtaigiai kvietė klausytojus atidžiai sekti šią „tamsos ir šviesos priešpriešą, blogio ir gėrio kovą“, kaip šią simfoniją apibūdino pats Nielsenas.

Algirdas Klova

Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ įspūdžiai

Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ kasmet vis keičiasi, plečia veiklą ir tampa panašesnis į įvairiaspalvę meno mugę. Nacionalinio dramos teatro fojė ir salėje ištisai vyksta koncertai ir jam session, tiesioginės TV diskusijos, veikia parodos, galima įsigyti CD, vinilo plokštelių, natų ir knygų, paskaityti žurnalų, užkąsti ir atsigerti, pasišnekėti, žodžiu, visą savaitgalį neišeidamas gyventi teatre. Ir dar, kas labai svarbu – viską, išskyrus pagrindinės scenos koncertus, gali išgirsti ir pamatyti nemokamai. Dar labai malonu, kad nors ir neturime nei nuolatinio džiazo klubo, nei šiam žanrui skirto spaudos leidinio, nei aiškesnės bendraminčių susibūrimo vietos, festivaliai randa galimybę bendrauti. Štai šiemet per festivalį „Vilnius Mama Jazz“ teatro fojė papuošė puiki Birštono džiazo festivalio plakatų paroda (autorius Rimvydas Kepežinskas). Ją drauge su autoriumi atidarė Birštono džiazo festivalio vadovas Zigmas Vileikis. Gera nuotaika, gražūs garsai ir vaizdai. Pavadinčiau tai džiazo muge, bent jau jos pradžia. O kas žino, gal ir mes kada nors ją turėsime?

Labai malonu, kad šiame festivalyje vis daugiau jaunų džiazo muzikantų gauna galimybę pristatyti savo kolektyvus, naujas programas. Na, jeigu ne pagrindinėje scenoje, tai fojė, kurioje irgi labai jauku ir gali prisikviesti savo publiką į nemokamus koncertus. Jau pirmasis mokytojo Vytauto Labučio kolektyvas „Silent Blast“ nuteikė labai saulėtai, nes šis žmogus moko jaunuolius ne tik groti, valdyti instrumentą, bet ir suprasti tai, ką jie groja, sužinoti daug muzikoje slypinčių dalykų ir suvokti, kad svarbi ir technika, ir protas, ir jausmai, ir žinios. O kur dar patirtis muzikuojant su tokio meistriškumo muzikantu koks yra Vytautas Labutis, juolab kad jis tavo mokytojas? Donato Petreikio kolektyvas pradžiugino darniu susigrojimu, subtilia mąstysena, tvirtu boso pagrindu, kurį kuria Eugenijus Kanevičius. Smagu buvo išgirsti vis augantį Pauliaus Volkovo meistriškumą. Kaip visada gražiai ir skoningai klasikinio džiazo temas interpretavo grupė „Made in 234“, o tradicinę muziką grojančio kolektyvo „Broma Jazz Orchestra“ skambesiui gražiai padėjo dainininkė Aušra Paliušė. Mažojoje scenoje, brolio Dominyko ir tėčio Petro Vyšniauskų padedama, labai maloniai debiutavo Marija Vyšniauskaitė, kuriai dainavimas yra hobis, tačiau jos balsas, frazuotė ir tradicinio džiazo pojūtis verčia suklusti. Galingai suskambo LMTA bigbendas, jungiantis didžiąją dalį Lietuvos džiazo jaunimo, jaunatviškai ir profesionaliai pagrojo Jievaro Jasinskio grupė „Reinless“, pradžiuginusi ne tik profesionaliu, galingu muzikavimu, bet ir skambiomis, nuotaikingomis kompozicijomis.

Audronė Žiūraitytė

Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera LNOBT

„Kodėl repertuare nėra Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“?“ – pokalbyje klausė Aliodija Ruzgaitė („Kultūros barai“, 1989, Nr. 5). Baleto kritikės nuomone, svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime, o galvodami apie naujuosius neužmirškime ir senųjų. Lapkričio 20 d. Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Lietuvos publikai buvo pristatytas jau ketvirtasis Eduardo Balsio veikalo inscenizacijos variantas. Iš kitų jis išsiskyrė „žvilgsniu iš šalies“, nes sukurtas jaunų Didžiosios Britanijos menininkų. Tai choreografas George’as Williamsonas, dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas. Statytojų būryje „savas“ tik dirigentas David Geringas, kilęs iš Lietuvos.

Pokario baletus, taip pat E. Balsio „Eglę...“, 1960 m. pastatė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Daug dėmesio jis skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, šokėjų vaidybai. Prisimename ir tuomet įspūdingą jo interpretacija grindžiamą ekranizuotą baleto versiją – iki šiol vienintelį lietuvišką filmą baletą (1965; LMIC kūrinių sąraše, Osvaldo Balakausko „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, jo muzika 1995 m. panaudota kino koliažui). E. Balsio filmo baleto muzikos redakcija, kurią atliko pats kompozitorius, grindžiamas ir naujasis šių metų pastatymas. Pradinę partitūrą sudarė keturi veiksmai su prologu ir epilogu. IV veiksme kompozitoriaus labai išplėtota Joninių scena statytojų ir anksčiau buvo „apeinama“, trumpinama. Šįkart jau nuo 2014 m. gruodžio bendradarbiaujantys dirigentas Martynas Staškus ir britų choreografas siekė sukurti kompaktišką ir edukacinius tikslus atitinkantį dviejų dalių spektaklį, patrauklų įvairaus amžiaus žiūrovams. Anot M. Staškaus, buvo sutrumpintas prologas, III veiksmo Žalčio pasveikinimo scena (išbraukus tik vieną charakterinį šokį). Trečiame veiksme atsisakius Raganos personažo sutrumpėjo ir su ja susijusios muzikos trukmė. M. Staškus pabrėžia, kad naujo baleto pastatymo dramaturgija koreguota pagal E. Balsio atliktus pataisymus kuriant filmą baletą. Pastarojo trukmė – 65 minutės, naujai pastatytas baletas tapo dviejų veiksmų, jų trukmė – 95 minutės. Rengiant ir atliekant naują E. Balsio baleto muzikos interpretaciją, kūrybiškai bendradarbiauja net keli dirigentai. Svarbią pradžią padarė M. Staškus, ją plėtojo ir premjerai baletą parengė David Geringas, vėliau prie jo grįš M. Staškus, diriguos ir Modestas Barkauskas. Pasidžiaugę premjeriniu muzikos skambėjimu ateityje turėsime galimybę palyginti įvairias interpretacijas.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Pirmieji IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalio koncertai

Lapkričio mėnesį muzikos gerbėjai gali gėrėtis puikia fortepijono muzika, kurią Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje atlieka Lietuvoje jau koncertavę ir mums dar nežinomi pasaulinio garso muzikai. Juos į IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalį „Tandemai“ pakvietė už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir aktyvią koncertinę veiklą daugybe apdovanojimų pagerbta, Vilniuje, Paryžiuje ir Ženevoje gyvenanti pianistė, profesorė Mūza Rubackytė. Ji yra šio tarptautinio festivalio meno vadovė ir įkūrėja, taip pat tarptautinių Ferenco Liszto asociacijų biuro narė, F. Liszto draugijos Lietuvoje „LiSZtuania“ prezidentė, ilgametė tarptautinio F. Liszto pianistų konkurso Utrechte žiuri narė. Už F. Liszto kūrybos ir vengrų kultūros sklaidą pasaulyje 2012 m. M. Rubackytei įteiktas Vengrijos kultūros ministerijos prizas „Pro Hungarica“.

Ketvirtasis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis pristato muzikų tandemus. Kaip žinia, viena šio žodžio prasmių – „darnus žaidėjų dvejetas“. Kaip per spaudos konferenciją sakė profesorė, šiuo metu pasaulyje vyksta daug dramatiškų įvykių, o tai savaip siejasi ir su pianisto profesija. „Vienišumas man pasirodė labai dramatiška ir opi tema. Vienišumas yra pianisto profesijos dalis. Mes dirbame vieni, keliaujame vieni, grojame scenoje vieni. Esame solistai. Fortepijonas – instrumentų karalius (tenesupyksta vargonininkai) – mums leidžia būti vieniems. O kai sakome „vienatvė“, tai galime suprasti kaip atsiskyrimą nuo pasaulio, egocentriškumą. Todėl šiandien man atrodo labai aktualu būti pasaulio dalimi, jausti ne konkurencijos dvasią, o dalijimosi, tarpusavio pagalbos, gerumo dvasią. Ta mintis labai svarbi. Nelengva tai įvykdyti. Laukiame, kad ši pozityvi idėja suskambės harmoningu akordu ir duos harmoningą rezultatą.“

Beata Baublinskienė

Pokalbis su violončelininku ir dirigentu David Geringu

Lapkričio 20 ir 21 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyksianti Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera žada intrigą ir šokio, ir muzikos gerbėjams. Pastaruosius turėtų patraukti galimybė vėl gyvai išgirsti XX a. klasika laikomą E. Balsio partitūrą ir prie dirigento pulto išvysti įvairiapusį mūsų dienų muziką – dirigentą ir violončelininką David Geringą. Premjeros proga apie sceninę veiklą ir lietuvių muziką su maestro D. Geringu kalbasi Beata Baublinskienė.

Asta Vaitkevičiūtė-Skliutė

Pokalbis apie ansamblio „Quorum“ kūrybinį kelią

Netrukus vyrų ansamblis „Quorum“, dainuojantis tik a cappella, koncertais pažymės gyvavimo dešimtmetį, tad šių metų ruduo grupei pateikė daug malonių staigmenų. Rugsėjo ir spalio mėnesiais ansamblis su koncertais apkeliavo Ukrainą ir Moldovą bei nuskrido į Jungtines Amerikos Valstijas. Visur buvo labai šiltai priimti. „Quorum“ dešimtmečio proga ansamblio vadovą Vitalijų Neugasimovą kalbina Asta Vaitkevičiūtė-Skliutė.