7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daug muzikos ir emocijų

Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ įspūdžiai

Algirdas Klova
Nr. 43 (1149), 2015-12-04
Muzika
Liudo Mockūno ir Marco Ducret duetas. D. Klovienes nuotr.
Liudo Mockūno ir Marco Ducret duetas. D. Klovienes nuotr.

Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ kasmet vis keičiasi, plečia veiklą ir tampa panašesnis į įvairiaspalvę meno mugę. Nacionalinio dramos teatro fojė ir salėje ištisai vyksta koncertai ir jam session, tiesioginės TV diskusijos, veikia parodos, galima įsigyti CD, vinilo plokštelių, natų ir knygų, paskaityti žurnalų, užkąsti ir atsigerti, pasišnekėti, žodžiu, visą savaitgalį neišeidamas gyventi teatre. Ir dar, kas labai svarbu – viską, išskyrus pagrindinės scenos koncertus, gali išgirsti ir pamatyti nemokamai. Dar labai malonu, kad nors ir neturime nei nuolatinio džiazo klubo, nei šiam žanrui skirto spaudos leidinio, nei aiškesnės bendraminčių susibūrimo vietos, festivaliai randa galimybę bendrauti. Štai šiemet per festivalį „Vilnius Mama Jazz“ teatro fojė papuošė puiki Birštono džiazo festivalio plakatų paroda (autorius Rimvydas Kepežinskas). Ją drauge su autoriumi atidarė Birštono džiazo festivalio vadovas Zigmas Vileikis. Gera nuotaika, gražūs garsai ir vaizdai. Pavadinčiau tai džiazo muge, bent jau jos pradžia. O kas žino, gal ir mes kada nors ją turėsime?

 

Labai malonu, kad šiame festivalyje vis daugiau jaunų džiazo muzikantų gauna galimybę pristatyti savo kolektyvus, naujas programas. Na, jeigu ne pagrindinėje scenoje, tai fojė, kurioje irgi labai jauku ir gali prisikviesti savo publiką į nemokamus koncertus. Jau pirmasis mokytojo Vytauto Labučio kolektyvas „Silent Blast“ nuteikė labai saulėtai, nes šis žmogus moko jaunuolius ne tik groti, valdyti instrumentą, bet ir suprasti tai, ką jie groja, sužinoti daug muzikoje slypinčių dalykų ir suvokti, kad svarbi ir technika, ir protas, ir jausmai, ir žinios. O kur dar patirtis muzikuojant su tokio meistriškumo muzikantu koks yra Vytautas Labutis, juolab kad jis tavo mokytojas? Donato Petreikio kolektyvas pradžiugino darniu susigrojimu, subtilia mąstysena, tvirtu boso pagrindu, kurį kuria Eugenijus Kanevičius. Smagu buvo išgirsti vis augantį Pauliaus Volkovo meistriškumą. Kaip visada gražiai ir skoningai klasikinio džiazo temas interpretavo grupė „Made in 234“, o tradicinę muziką grojančio kolektyvo „Broma Jazz Orchestra“ skambesiui gražiai padėjo dainininkė Aušra Paliušė. Mažojoje scenoje, brolio Dominyko ir tėčio Petro Vyšniauskų padedama, labai maloniai debiutavo Marija Vyšniauskaitė, kuriai dainavimas yra hobis, tačiau jos balsas, frazuotė ir tradicinio džiazo pojūtis verčia suklusti. Galingai suskambo LMTA bigbendas, jungiantis didžiąją dalį Lietuvos džiazo jaunimo, jaunatviškai ir profesionaliai pagrojo Jievaro Jasinskio grupė „Reinless“, pradžiuginusi ne tik profesionaliu, galingu muzikavimu, bet ir skambiomis, nuotaikingomis kompozicijomis.

 

Pagrindinės Lietuvos džiazo pajėgos taip pat turėjo ką veikti. Pirmieji pasirodė „Shinkarenko Jazz 4N“. Trys šio kvarteto nariai Leonidas Šinkarenka, Vytautas Labutis ir Arvydas Jofė iki 2004 m. drauge grojo kaip „Lithuanian Jazz Trio“, paskui kūrė savo grupes, projektus, o šiais, dabar madingais „sugrįžimų“ laikais grįžo nauju pavadinimu ir su dar vienu muzikantu – Janu Maksimovičiumi. Leonido muzika be reikalo neapkrauna nei smegenų, nei ausų. Tai labai profesionaliai suregztos, gan sudėtingos kompozicijos, bet jos visuomet turi aiškią fabulą, gražias melodijas ir nėra banalios, o gan lengvos ir malonios klausytis. Šį kartą pastebėjau, kad beveik visos kompozicijos rėmėsi Šinkarenkos solinėmis improvizacijomis, kurios buvo labai gerai išmąstytos, pagrotos ir tobulai sujungtos su individualia kolektyvo narių saviraiškos medžiaga.

 

Net ir didžiausiems kūrėjams retai pavyksta pakartoti savo sėkmę po metų, toje pačioje salėje, tame pačiame festivalyje, su iš esmės tuo pačiu kolektyvu. Prieš Vladimiro Tarasovo ir „Lithuanian Art Orchestra“ koncertą jokių abejonių nebuvo, tik spėliojimai – ką šiemet išgirsime, koks dabar bus „Garsų gobelenas II“? Šį kartą jis buvo pradėtas austi labai subtiliai – naudojant Artūro Bumšteino sumaniai, skoningai valdomą elektroniką, paties Tarasovo liečiamus mušamuosius, cimbolus ir Gailės Griciūtės išradingai krapštomo fortepijono garsus. Daugelis išraiškos priemonių kartais labiau priminė šiuolaikinės avangardinės nei džiazo muzikos statinį, tačiau besiplėtojant muzikai ir gausėjant atlikėjų stilistika pamažu keitėsi. Į „gobeleną“ iš lėto įsijungė sodrios Liudo Mockūno, Juozo Milašiaus, Vytauto Labučio, Šarūno Kačono, Tomo Kutavičiaus, Skirmanto Sasnausko improvizacijos, galingas bigbendinis tutti. Nuolat besikeičiant garsų raštams, orkestras balansavo nuo tyliausių iki labai garsių epizodų, nuo galingo tutti iki subtiliausių solo. Tiesą sakant, šis „gobelenas“ buvo kiek kitoks nei pernai girdėta kompozicija, juolab buvo malonu ją vėl prisiminti, kai bisui buvo sugrotas VII pirmojo „gobeleno“ epizodas. Aktyvi, lietuvių liaudies dermija ir ritmika grįsta kompozicija nė vieno nepaliko abejingo.

 

Didžiulį malonumą suteikė Liudo Mockūno ir Marco Ducret (Prancūzija) duetas. Šie muzikai kaip dvi žuvys vandenyje nardo po savo muzikinį projektą, puikiai žinodami, kas ir kur jame slypi. Ir nenuostabu, nes jie drauge muzikuoja jau daugiau nei dešimt metų – surengė daug koncertų Baltijos šalyse ir Skandinavijoje, duetu įrašė puikiai kritikų įvertintą albumą „Silent Vociferation“, groja grupėse „Toxikum“, „Megaphone“ bei „Copenhagen Art Ensemble“. Nors abiejų muzikinė stilistika ir kūrybinė praktika gana smarkiai skiriasi, kartu jie kuria vientisą muzikinį statinį, gražų ir tvirtą.

 

Stilingai margokas ir gan prieštaringai nuteikiantis buvo saksofono virtuozo ir talentingo reperio iš Jungtinės Karalystės Soweto Kincho pasirodymas. Kai jis groja, aiškiai suvoki, jog klausaisi labai profesionaliai atliekamos džiazo muzikos, bet išgirdęs repą pasijunti lyg humoro vakare, kuriame stengiamasi šokiruoti vyresnę publiką ir įsiteikti jaunuomenei. Kita vertus, kai tai atliekama stilingai, profesionaliai ir skoningai, – nori nenori įsijungi į tą bendrą siautulį.

 

Kitas puikus saksofonininkas, norvegas Mariusas Nesetas – visai kitos džiazo pakraipos atstovas. Rimtas ir susikaupęs šiaurietis menininkas neleidžia sau jokio nukrypimo nuo užsibrėžto tikslo. Jo saksofonas skamba šaltokai, bet užtikrintai, muzika rami, bet nemigdanti, albumai vienas po kito pelno aukščiausius kritikų įvertinimus. Dėl savo kūrybingumo ir savito požiūrio jis lyginamas net su pasauline džiazo legenda Janu Garbareku (gal dėl to, kad abu norvegai?). Nesetas Vilniuje pristatė savo naująjį albumą.

 

„Sons of Kemet“ – įdomus ir intriguojančiai grojantis kolektyvas, tačiau jo muzikinė medžiaga man pasirodė pernelyg paprasta, kad ja būtų galima grįsti kažkokį rimtą muzikinį audinį. Tai du jauni baltaodžiai būgnininkai, Afrikos ritmų pagrindu kuriantys pamatą, ant kurio du juodaodžiai – džiazo saksofonistas Shabaka Hutchingsas ir tūbos virtuozas Theonas Crossas – renčia pramoginio pobūdžio muzikinį pastatą. Reikia pripažinti, kad tai vis dėlto buvo gražu.

 

Visi labai laukė muziko iš JAV Christiano Scotto (Atunde Adjuah) pasirodymo. Didžiulė jo muzikantų kompanija koncerto pradžioje pagrojo keletą beveik pramoginės krypties kūrinėlių, scenoje elgėsi laisvai ir „popsiškai“, tačiau vėliau muzika pamažu tapo rimta ir solidi. Gan ekstravagantiškas grupės lyderis Scottas, be abejonės, puikus trimitininkas, pagrojo keletą labai gražių improvizacijų, tačiau labiausiai nustebino ir pradžiugino puiki fleitininkė Elena Pinderhughes. Visa komanda gera, susigrojusi, bet bendra scenos estetika buvo keistoka.

 

Ir pagaliau pasirodymas, kurio turbūt visi laukė labiausiai. Esame nemažai girdėję apie Izraelio muzikantų trio, kurio galva yra kontraboso virtuozas Avishai Cohenas. Garsusis pianistas ir kompozitorius Chickas Corea (kelerius metus dirbęs drauge su Avishai) yra pasakęs, kad tai didis kompozitorius, genijus. Šiandien Avishai vadinamas žymiausiu Izraelio muzikinio eksporto reiškiniu. Būtų sunkoka apibūdinti šio koncerto muzikos stilistiką, nes ji keitėsi net kelis kartus. Unikalų Coheno kontraboso garsą papildė nuostabiai subtilus būgnininkas Danielis Doras ir nepaprastai išradingas, bet labai kuklus pianistas Edenas Ladinas. Visi jie pasižymi virtuoziškumu, tobula scenos partneryste ir ryškiu, tiesiog šviečiančiu talentu. Cohenas Vilniuje pristatė savo naujausią albumą „From Darkness“. Stebino ir džiugino dar ir tai, kaip boso virtuozas elgiasi su savo instrumentu – atrodo, jis tiesiog suaugęs su juo, prisirišęs tarsi prie žmogaus. Koncerto pabaigoje muzikas nepamiršo pademonstruoti dar vieno savo talento – dainavimo. Jo labai gražus, šiltas, puikiai valdomas balsas tiesiog susiliejo su kontraboso tembru ir pagimdė visai naują kokybę, kurios mielai būčiau klausęs dar bent valandą.

Liudo Mockūno ir Marco Ducret duetas. D. Klovienes nuotr.
Liudo Mockūno ir Marco Ducret duetas. D. Klovienes nuotr.
Avishai Cohen. D. Klovienės nuotr.
Avishai Cohen. D. Klovienės nuotr.
Vytautas Labutis. D. Klovienės nuotr.
Vytautas Labutis. D. Klovienės nuotr.
Soweto Kinch. D. Klovienės nuotr.
Soweto Kinch. D. Klovienės nuotr.
Christiano Scotto ansamblis. D. Klovienės nuotr.
Christiano Scotto ansamblis. D. Klovienės nuotr.