7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzikiniai stebuklai Paliesiuje ir Vilniuje

Andriaus Žlabio ir Johnny Gandelsmano koncertai bei prancūzų muzikos blyksnis

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 45 (1151), 2015-12-18
Muzika
Andrius Žlabys ir Johnny Gandelsman. A. Barono nuotr.
Andrius Žlabys ir Johnny Gandelsman. A. Barono nuotr.

Atvėrė duris puiki nauja kamerinė koncertų salė su idealia akustika. Ši džiugi žinia atsklido ne iš Palangos, o iš tolokai nuo Vilniaus (Mielagėnų kaime, Ignalinos raj.) esančio, naujai prikelto Paliesiaus dvaro, kuriam vadovauja gydytojas, medicinos mokslų daktaras Julius Ptašekas. Ten ši šviesi asmenybė įrengė Paliesiaus fizinio krūvio terapijos kliniką, kurios sėkmingai veiklai talkina visas istorinės aplinkos kompleksas: gražus parkas, šalia esančioje miško teritorijoje įrengti vaikščiojimo ir bėgiojimo takai su specialia danga, fizinio aktyvumo patalpos dvaro viešbutyje, restoranas, kuriame maistas ruošiamas pagal sveikos mitybos principus. Žmonės kviečiami į savaitgalines sveikatingumo programas. Mums, menininkams, ypač smagu, kad ten, senųjų pasagos formos arklidžių griuvėsiuose – jų sienų fragmentuose, apgaubtuose didžiule stiklo ir metalo konstrukcija – įrengta koncertų erdvė, dar vadinama „Pasaga“. Šis keistos formos akmenų mūras sukuria ypatingą akustiką. Už pagrindinės salės akmeninės sienos yra dar kelios mažesnės erdvės, kuriose integruota moderni garso ir vaizdo įranga.

 

Įsitikinti šios jaukios koncertų salės akustikos tobulumu galėjau gruodžio 12 d. ten surengtame smuikininko iš JAV Johnny Gandelsmano ir mūsų mylimo pianisto Andriaus Žlabio koncerte. Vos įžengus į salę, maloniai nustebino grakštus, kaštonų ar tamsoko gintaro spalvos, nedidelis, dailios, lyg senovinės formos fortepijonas „Steinway and Sons“. Buvo įdomu patirti, kaip šioje ypatingoje erdvėje nuskambės ką tik, išvakarėse, Valdovų rūmuose Vilniuje girdėta šių meistrų atliekama programa. Ten – įspūdinga didžiulė salė su didikų portretais ir koncertiniu „Fazioli“ rojaliu, o čia – miela, klausytojų sausakimšai prisipildžiusi patalpa, ką jau kalbėti apie pro stiklines duris matomą gamtos vaizdą, nuostabų fortepijoną ir visiškai kitokią akustiką.

 

Kadangi Andrių Žlabį Lietuvos klausytojai puikiai pažįsta, trumpai supažindinsiu su svečiu iš Bruklino Johnny Gandelsmanu, su kuriuo, beje, mūsų pianistas prieš 16 metų jau koncertavo Vilniuje. Gimė jis muzikantų šeimoje Maskvoje. Vėliau šeima išvyko į Izraelį, o 1995 m. – į JAV. Jo tėvas – Mičigano valstijos universiteto profesorius, dėsto alto specialybę, mama – pianistė, sesuo – smuikininkė. Apie J. Gandelsmano muzikinį braižą JAV dienraštis „Boston Globe“ rašė: „Subtilus, beveik baletiškas prisilietimas, skoningas stiliaus pojūtis ir vaizduotė.“ Įtakos jo griežimo stiliui turėjo sceninė patirtis su tokiais meistrais kaip Yo-Yo Ma, Jacques’as Bono, Osvaldo Golijovas, Davidas Byrne’as, Béla Fleckas. Žymus JAV kompozitorius ir multiinstrumentininkas Gonzalo Grau specialiai jam sukūrė koncertą, prestižinės firmos išleido jo kompaktines plokšteles. Dabar Johnny groja ansambliuose, fortepijoniniame kvintete.

 

Per abu minėtus koncertus gruodžio 11 ir 12 dienomis skambėjo ta pati solidi programa: Johanno Sebastiano Bacho Sonata smuikui ir klavesinui E-dur (BWV 1016), Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 12, Nr. 3 Es-dur, Bélos Bartóko Pirmoji Rapsodija, Olivier Messiaeno Tema ir variacijos smuikui ir fortepijonui bei Franzo Schuberto Fantazija smuikui ir fortepijonui C-dur. Sunku net paaiškinti, kokios visiškai skirtingų atlikimo įspūdžių abiejuose koncertuose priežastys.

 

Valdovų rūmuose atrodė, jog smuikininkas ir pianistas yra nė kiek nepanašūs – nei įsigilinimu į muziką, nei išraiškos priemonėmis: fortepijonas skambėjo minkštai, lyrinėse vietose šiltai, o kulminacijose – galingai, užtikrintai, frazės buvo lanksčiai niuansuojamos, žavėjo nuoširdumu. Smuiko garsai glumino, nes ilgos, besitęsiančios natos buvo atliekamos tarsi sausai, kietai, beveik be vibrato, forte epizodai buvo aštrūs, rėžiantys ausį, frazavimas panašus į pianisto, tik ne toks įtaigus. Atlikėjus vienijo sinchroniškumas, puiki technika greituose epizoduose, kur pianisto virtuoziniai pasažai buvo čiurlenantys, o smuikininko – lengvučiai, meistriškai grakštūs. Sunku buvo rasti atsakymą, kodėl taip neįprastai skamba smuikas? Kai duetas grojo Bacho Sonatą, galima buvo manyti, kad tai senovinės muzikos traktavimas, bet lėtose Adagio ir Adagio ma non tanto dalyse ausį rėžė aštroki, sausi smuiko garsai, juolab kad A. Žlabys skambino labai minkštai, nepaprastai dainingai. Nuostabaus grožio Beethoveno Sonatoje taip pat norėjosi, kad abiejų instrumentų skambėjimas derėtų, nes vien tikslus ritmo bei tempo sutapimas netenkino.

 

Po pertraukos klausytojų laukė staigmena: ant didelės sienos buvo nuleistas ekranas, kuriame, skambant Messiaeno Temai su variacijomis, buvo rodoma JAV gyvenančios dailininkės Julijos Laninos animacija. Keisti, juokingi ir įdomūs padarai pagal muziką judėjo, keitėsi, jų gausėjo. Gaila, bet dėmesys į vaizdus blaškė, buvo sunku atidžiai sekti muzikos eigą, atrodė, jog ji atliekama drastiškai, aštriai. Po to skambėjusi nuostabi Schuberto Fantazija žavėjo jaudinančiais, meistriškais A. Žlabio skambesiais, o jiems antrino kietas, aštrokas smuiko tembras. Bisui atlikėjai pagrojo nedidelę paties Andriaus sukurtą Pasakaliją (dedikuotą Gidonui Kremeriui).

 

Tikras stebuklas įvyko Paliesiaus dvare. Vakarykštė programa suskambo žaviai, lengvai, laisvai, tiesiog kerinčiai. A. Žlabio pirštais išgaunami „Stainway and Sons“ garsai tapo dar subtilesni, pianistas mėgavosi nuostabiu skambėjimu. Smuikas J. Gandelsmano rankose skleidė trapius, lengvus, su smulkute vibracija, įdomaus tembro garsus. Atrodė, kad Johnny atpalaidavo visą savo esybę ir nukreipė stiprų energijos srautą ir sielą į bendrą muzikavimą. Jautriai ir maloniai suskambo Bacho Sonata, žavėjo bendraminčių subtiliai traktuojama Beethoveno muzika, Bartóko Rapsodija sužėrėjo visomis spalvomis, įgavo šilumos ir net aistros. Visai kitaip šioje neįtikėtinoje akustikoje suspindo net Messiaeno muzikos ir animacijos darna: muzika liejosi šviesiai ir trapiai, įtemptai judėjo link kulminacijos, o spalvingi keistų esybių vaizdiniai papildė žavų įspūdį. Koncerto pabaigoje publikos klausą jaudino jautriai, subtiliai dueto atlikta Schuberto Fantazija. Keitėsi nuotaikos, virtuoziniai epizodai skambėjo meistriškai sinchroniškai ir grakščiai, o kulminacijos buvo įtaigios, ryškios, bet neforsuotos.

 

Atlikėjams kiek atsigavus po koncertinės įtampos, pavyko pakalbinti vis dar susikaupusį Andrių. „Man ši dvaro salė yra ypatinga. Nuostabus fortepijonas, jis labai tinka kamerinei aplinkai. Žmonės čia arti, o fortepijonas vis tiek skamba kaip didelėje salėje, nors patalpa maža. Pats instrumentas kur kas subtilesnis, forte čia lengvesnis, jo garsas grakštesnis“, – sakė Andrius. O paklaustas apie keistą smuiko garsą Valdovų rūmuose pridūrė: „Groti be vibracijos yra sąmoningas sprendimas. Esame įpratę, kad visi vibruoja, o iš tikrųjų tai yra tam tikra tradicija. Kažkada Johnny labai daug vibravo, o dabar nusprendė, kad vibravimas reikalingas tik ten, kur jis labiausiai papuošia skambėjimą. Žmonės įvairiai girdi, yra įvairių nuomonių. O Johnny unikalus tuo, kad visą frazavimą išgauna būtent dešine ranka. Kaip teko girdėti, jis ne groja, o mąsto ilgom begalinėm frazėm. Mintis eina toli toli... Groti su Johhny man buvo iššūkis – reikia fortepijonu padaryti taip, kad frazės būtų ilgos, kad mąstymas visąlaik eitų tolyn. Mes nedažnai grojame kartu. Prieš mėnesį dar grojome Gabrielio Fauré kvintetą, Messiaeną.“ Susižavėjęs dvaro salės privalumais, Andrius sakė: „Nuostabi šios salės erdvė tinka ir koncertams, ir, aš įsivaizduoju, įrašams, nes čia – visiška tyla. Manau, čia gali būti puiki įrašų studija, nes akustika, ypač kai nėra žmonių (kai ateina klausytojai, ji tampa sausesnė), tas aidas, tas garso pagražinimas – tiesiog nerealus, jis labai švelnus, malonus.“

 

Greta šių abiejų koncertų negaliu nepaminėti ir kitos savaitgalį praturtinusios „šventės muzikos gurmanams“, kaip sakė profesorė Halina Radvilaitė. Sekmadienį, gruodžio 13 d., Taikomosios dailės muziejuje vyko nuostabus kamerinės muzikos koncertas „Tokia diena, tokia naktis“. Dainavo vokalo miniatiūrų magas, baritonas Steinas Skjervoldas, o jam talkino puiki pianistė, brandi koncertmeisterė Dovilė Bagdonaitė, dabar dirbanti koncertmeistere asistente Detmoldo (Vokietija) aukštojoje muzikos mokykloje. S. Skjervoldas jau keletą metų gyvena Lietuvoje, aktyviai dalyvauja mūsų šalies kultūriniame gyvenime. 2012 m. už indėlį stiprinant Norvegijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius jis apdovanotas Čiurlionio taure „Rex“. Jis yra atlikęs beveik visus Lied tradicijos dainų ciklus, taip pat nemažai skandinavų, anglų, prancūzų, rusų romansų bei dainų. Gaila neatėjusių į šį išskirtinį koncertą (nebuvo matyti vokalą studijuojančiųjų ar kamerinį dainavimą dėstančiųjų), nes gražaus balso tembro meistras nuostabiai artistiškai, profesionaliai, išraiškingai atliko pluoštą puikių prancūzų kompozitorių dainų ciklų. Skambėjo Maurice’o Ravelio „Gamtos istorijos“, „Trys Don Kichoto dainos“, Franciso Poulenco dainos iš ciklo „Tokia diena, tokia naktis“, ciklas „Kokardos“ ir Déodato de Séveraco „Ryto serenada“, „Miuzetė“ bei koncerto pabaigai – smagios šio autoriaus dainos „Nekeiskite pasaulio“ ir „Trys karaliai“. Jautriai, gražiai, charakteringai, stilingai, su puikia dikcija S. Skjervoldo traktuojamai vokalo partijai meninį vaizdą padėjo kurti talentinga pianistė D. Bagdonaitė. Nekantriai lauksiu ir kitų šių atlikėjų brandžių vokalo šedevrų traktuočių.

Andrius Žlabys ir Johnny Gandelsman. A. Barono nuotr.
Andrius Žlabys ir Johnny Gandelsman. A. Barono nuotr.
Andrius Žlabys ir Johnny Gandelsman. A. Barono nuotr.
Andrius Žlabys ir Johnny Gandelsman. A. Barono nuotr.
Andrius Žlabys ir Johnny Gandelsman. A. Barono nuotr.
Andrius Žlabys ir Johnny Gandelsman. A. Barono nuotr.