7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iki kulminacijos

IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalio „Tandemai“ įspūdžiai

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 43 (1149), 2015-12-04
Muzika
Andreas Grau ir Götz Schumacher. D. Matvejevo nuotr.
Andreas Grau ir Götz Schumacher. D. Matvejevo nuotr.

Pabaiga. Pradžia „7 meno dienos“ Nr. 42, 2015 11 24

 

Vilniaus fortepijono muzikos festivalio „Tandemai“ lapkričio 21 d. koncerte skambėjo simfoninė muzika. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) dirigavo Robertas Šervenikas. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo šviesi, optimistiška, džiugesio kupina programa: Sergejaus Prokofjevo „Klasikinė simfonija“ D-dur, op. 25, ir Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, kuriame solo skambino „Grau Schumacher Piano Duo“ iš Vokietijos – Andreas Grau ir Götzas Schumacheris. Šio dueto repertuare – įvairių epochų muzika dviem fortepijonams, nemažai naujausių opusų, o diskografijoje – garso įrašai nuo Bacho iki šiuolaikinės muzikos. Pianistai už juos yra gavę keletą garbingų apdovanojimų.

 

Sklandžiai, grakščiai, skaidriai, stilingai traktuojamos Prokofjevo „Klasikinės simfonijos“ grožį kiek gadino kartkartėmis pasitaikantys neidealiai atskirų instrumentų intonuojami garsai. Sužavėjo pianistų dueto ir orkestro atliekama prancūzų kompozitoriaus, „Šešeto grupės“ atstovo Poulenco trijų dalių Koncerto muzika: smagiai nuteikianti kraštinėse dalyse, o II dalyje Larghetto – plastiška, kiek jausminga, tarsi aromatizuota. Panašiai nuskambėjo ir dueto bisui paskambinta Dariuso Milhaud siuitos dviem fortepijonams „Scaramouche“ lėtoji dalis.

 

Carlo Nielseno Simfonija Nr. 5, op. 50, kuria pažymėtas šio danų kompozitoriaus gimimo 150-metis, tapo kontrastu panašaus laikotarpio autorių muzikai. Solidi, išplėtota 2 dalių simfonija, kurios rašymui, pasak autoriaus, netiesioginę įtaką darė ir siaubingi Pirmojo pasaulinio karo įvykiai („nė vienas iš mūsų nebesame tokie, kokie buvome iki karo“), skambėjo dramatiškai, kai kuriuose epizoduose net grėsmingai. Įtemptą, jausmų gilumu persmelktą muziką keitė kontrastinga, švelni, graži, gėrį teigianti garsų tėkmė. Maestro Robertas Šervenikas užtikrintai, įtaigiai kvietė klausytojus atidžiai sekti šią „tamsos ir šviesos priešpriešą, blogio ir gėrio kovą“, kaip šią simfoniją apibūdino pats Nielsenas.

 

Lapkričio 24 d. su retai pas mus atliekamais vengrų kompozitorių kūriniais supažindino sutuoktiniai Edit Klukon ir Dezsö Ránkis, pirmoje koncerto dalyje skambinę dviem fortepijonais, o antroje – keturiomis rankomis. D. Rankis yra pripažintas vienu ryškiausių Vengrijos pianistų. Edit yra žinoma Liszto ir Haydno muzikos atlikėja, garsių vengrų vokalistų koncertmeisterė. Klukon ir Ránkis kartu koncertuoja nuo 1985 metų. Festivalyje duetas supažindino ne tik su retai atliekamais Liszto kūriniais, bet ir su šiuolaikinio autoriaus, Liszto muzikos akademijos Budapešte profesoriaus Barnabaso Dukay pernai sukurta, maloniai skambančia pjese „Liūtų fontanas priešpilnio mėnulio šviesoje – raudona“ (premjera Lietuvoje). Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad tai impresionistinė muzika, primenanti Debussy „Mėnulio šviesą“. Švelniai ir spalvingai tekėjo rami, plastiškai atliekama, meditacinė garsų tėkmė.

 

Po visais atžvilgiais kontrastingo kūrinio buvo atlikta dviejų dalių Ferenco Liszto Simfonija „Dantė“ pagal Dante’s „Dieviškąją komediją“ (autoriaus transkripcija dviem fortepijonams). Kaip žinia, pasaulis šiemet mini Dante’s Alighieri gimimo 750-ąsias metines, tad pasirinkti šį kūrinį buvo gražu ir prasminga. Net ir dviem fortepijonais sunku perteikti galingai skambančias simfonines kulminacijas, o ilguose, dramatiškuose ar tamsiomis nuotaikomis gąsdinančiuose epizoduose išreikšti vis kylančią įtampą. Vengrų duetas profesionaliai, dėmesingai ir atidžiai traktavo romantišką, įvairialypę simfonijos muziką, plastiškai ir nuoširdžiai perteikė šviesius, įdvasintus ar mistiškus vaizdinius, nuotaikingai ir pakankamai galingai traktavo baisius pragaro atgarsius.

 

Antroje koncerto dalyje Klukon ir Ránkis keturiomis rankomis paskambino sakralinį Liszto opusą „Via Crucis. 14 Kryžiaus Kelio stočių“. Jį atlikėjai vadina vienu svarbiausių savo dueto, o ir paties Liszto opusų. Atrodė keista, kam šios sakralinės muzikos atlikimui reikia dvejų atlikėjų: Liszto kūrybai tipiškus mįslingus rečitatyvus dažniausiai paeiliui skambino tai vienas, tai kitas pianistas, viena ranka, po to girdėjosi keletas kiek modernesnių sąskambių. Su tokia ilgai besitęsiančia muzikine medžiaga sunku išlaikyti gausios publikos dėmesį, priversti ją įsivaizduoti kompozitoriaus kuriamus Kryžiaus Kelio etapus. Reikia kone hipnotizuojančios įtaigos, kad tai pavyktų įgyvendinti. Manau, šis opusas nėra skirtas plačiajai auditorijai. Ir įdomu, kad po kiekvieno koncerto pasikalbėjus su muzikos profesionalais ar ištikimiausiais koncertų lankytojais paaiškėdavo visiškai skirtingos jų girdėtos muzikos ar interpretacijų įžvalgos. Taip atsitiko ir po šio vakaro programos, kai greta skeptikų buvo manančiųjų, jog šios interpretacijos – išskirtinai aukšto lygio.

 

Panašūs įspūdžiai lydėjo ir lapkričio 26 d. „Reveransą Bachui“, kuriame griežė Lietuvos kamerinis orkestras, dirigavo Adrija Čepaitė, o soliavo brandžios pianistės Anahit Nersesyan (Armėnija) ir festivalio meno vadovė Mūza Rubackytė bei dvi jaunos talentingos pianistės Kristina Annamukhamedova ir Morta Grigaliūnaitė. VI tarptautinio Bacho konkurso Leipcige pirmosios premijos ir aukso medalio laimėtoja, Jerevano valstybinės Komitaso konservatorijos profesorė, visame pasaulyje koncertuojanti pianistė A. Nersesyan yra baigusi Maskvos Piotro Čaikovskio konservatoriją, puikaus pianisto profesoriaus Viktoro Meržanovo klasę, kurio garso formavimo bei interpretacijos pagrindai jautėsi ir jai skambinant. Pirmoje koncerto dalyje A. Nersesyan solo atliko solidžią Johanno Sebastiano Bacho programą: Chromatinę fantaziją ir fugą d-moll (BWV 903) ir pagal trukmę ilgiausia laikomą Bacho klavyrinės muzikos kompoziciją – 11 dalių „Prancūzišką uvertiūrą“ h-moll (BWV 831). Tikra fortepijono valdymo meistrė skambino dainingu, kokybišku garsu, puikiai girdėjo ir tiksliai perteikė visą polifoninę medžiagą, ją įvairiai artikuliavo pasitelkdama kontrastingus sąskambius, dinamiką, įtemptai vedė muzikinį audinį į priekį, kūrė skirtingas siuitos dalių nuotaikas bei šokių specifiką, specialiai nepabrėždama „atramos taškų“. Puikiai, šiltai profesorė bisui paskambino Bacho Preliudą vargonams h-moll.

 

Antroje koncerto dalyje griežė Lietuvos kamerinis orkestras. Pradžioje jis, diriguojant Adrijai Čepaitei, atliko jauniausio Bacho sūnaus (vadinamo „Londono Bachu“) Johanno Christiano Simfoniją, op. 3, Nr. 6 G-dur. Jauna dirigentė A. Čepaitė Graco (Austrija) muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete baigė choro, orkestro dirigavimo ir bažnytinės muzikos bei grigališkojo choralo studijas, įkūrė tarptautinį vokalinį moterų ansamblį „Graces and Voices“, įrašė 4 grigališkojo choralo kompaktines plokšteles, o viena jų – „Mysterium Crucis“ (2012) – žurnalo „Pizzicato“ apdovanota kaip „Metų įrašas“ senosios muzikos kategorijoje. Nuo 2013 m. ji dėsto Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje.

 

Po sklandžiai, skaidriai nuskambėjusios nedidelės J. Ch. Bacho trijų skirtingų nuotaikų dalių Simfonijos prie orkestro prisijungė jaunosios atlikėjos K. Annamukhamedova ir M. Grigaliūnaitė. Abi pianistės mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, yra pelniusios nemažai apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. K. Annamukhamedova šiuo metu studijuoja Jeano Sibeliaus muzikos akademijoje Suomijoje, o M. Grigaliūnaitė, pasimokiusi Purcello muzikos mokykloje bei Karališkojoje muzikos akademijoje Didžiojoje Britanijoje, šiuo metu studijuoja Kelno (Vokietija) aukštojoje muzikos ir šokio mokykloje bei Karalienės Sofijos aukštojoje muzikos mokykloje Madride (Ispanija), Dmitrijaus Baškirovo klasėje. Pianistės atliko trijų nedidelių dalių J.S. Bacho Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui Nr. 3 c-moll (BWV 1062). Pirmoje dalyje Vivace fortepijonų garsus gerokai gožė orkestras. Nuo antrosios dalies Largo ma non tanto išgirdau skaidriai, aktyviai Kristinos ir dainingai Mortos atliekamų partijų skambesį. Sklandžiai ir nuotaikingai buvo perteikta trečioji dalis Allegro assai, o orkestras dėmesingai akompanavo solistėms.

 

Kaip viesulas praūžė brandžių pianisčių A. Nersesyan ir M. Rubackytės traktuotas J.S. Bacho Koncertas dviem fortepijonams Nr. 1 c-moll (BWV 1060). Kraštines dalis Allegro,

įrėminančias lėtąją Adagio, M. Rubackytė atliko azartiškai, pakiliai, o A. Nersesyan – kiek ramiau, dainingesniu garsu. Paskui abi profesorės panašiai traktavo ir papildomai atliktą J.S. Bacho Choralinį Preliudą Es-dur, kuriame A. Nersesyan instrumentas muzikinį audinį pynė minkštai ir ramiai, o M. Rubackytės skambesiai buvo ryškūs, iškilmingi. Koncerto pabaigai visos keturios solistės, susėdusios prie abiejų „Steingraeber and Söhne“ instrumentų, bisui nuotaikingai paskambino mielą ir įdomią prancūzų kompozitoriaus Érico Satie pjesę.

 

Trūksta žodžių nusakyti festivalio pabaigos koncerte lapkričio 28 d. patirtus įspūdžius. Tai buvo dvasinis sukrėtimas, stulbinanti muzikos įtaka visai žmogaus esybei. Pasitvirtino mintis, kad tikras menas apvalo, praskaidrina, nudžiugina, galingai jaudina. Visą vakarą puikiai griežė orkestras „Kremerata Baltica“ (meno vadovas Gidonas Kremeris), skambino Michailas Pletnevas (Rusija). Orkestras atliko įvairią daugeliui dar negirdėtą programą, o su solistu – populiarius Bacho ir Haydno Koncertus fortepijonui ir orkestrui.

 

Koncertą pradėjusį „Kremerata Baltika“ sudaro jauni talentingi atlikėjai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Orkestro koncertmeisteris – smuikininkas, Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva, nuostabiai vadovaujantis visam kolektyvui atlikimo metu; antrųjų smuikų koncertmeisteriai – Andrejus Valigura ir lietuvis Dainius Puodžiukas, o violončelių grupės vadovė – Giedrė Dirvanauskaitė. Įdomu, jog įžymus smuikininkas, orkestro įkūrėjas, įkvėpėjas ir vadovas G. Kremeris neturi nuolatinės repeticijų patalpos, o dirba su orkestru ten, kur vyksta koncertas, niekada nediriguoja scenoje, rezultatą stebi iš salės. Taip buvo ir šį vakarą. Maestro, sėdėdamas tarp klausytojų, klausėsi įtaigaus, tobulo orkestro griežimo.

 

Įdomu buvo susipažinti su Prancūzijoje gyvenančio Serbijos vengro Stevano Kovacso Tickmayerio kūriniu „After Gould“ (tai aranžuotos kelios Bacho „Goldbergo variacijos“ su Arnoldo Schönbergo dviejų pjesių, op. 19, intarpais). Po to nepaprastai gražiai ir išraiškingai nuskambėjo Antono Weberno atonalus, grįstas serijine technika, trijų neilgų dalių Styginių kvartetas, op. 28 (Christopho Poppeno versija styginių orkestrui). Atrodė, jog tyri ir kūrybingai sukomponuoti garsai sklando kosminėje erdvėje.

 

Koncerto pirmą dalį užbaigė neįprastai traktuotas Bacho Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll (BWV 1052). Ryški pianisto Michailo Pletnevo pasaulinė karjera prasidėjo po VI P. Čaikovskio konkurso (1978), kuriame jis laimėjo I premiją ir aukso medalį. Jau 1980 m. jis debiutavo kaip dirigentas, 1990 m. įkūrė Rusijos nacionalinį orkestrą, yra jo meno vadovas ir vyr. dirigentas. Kaip pianistas ir dirigentas maestro įrašė daugybę kompaktinių plokštelių, pelnė ne vieną prestižinį „Grammy“, „Grammophone“ bei kitų apdovanojimų.

 

Visiškai kitaip, net kontrastingai, lyginant su ankstesniame koncerte girdėtu Bacho Koncertu Nr. 1 dviem fortepijonams, M. Pletnevas atliko Koncertą d-moll. Didžiulė energijos koncentracija, neišsiveržianti atviru skambumu net kraštinėse Allegro dalyse – beveik piano ar pianissimo, ypatingu, tarsi su šydu, garsu traktuojama veržli, virtuozinė muzikinė medžiaga stulbino kūrybingomis keistenybėmis. Labai lėtai, tyliai, lyg improvizuodamas, pianistas viena ranka skambino melodijos fragmentus (čia galima prisiminti, jog buvo manoma, kad šio koncerto originalas – tai dingęs koncertas smuikui, vėliau kūrinys perdirbtas vargonams, o šios dalies pagrindu Bachas sukūrė chorą „Tik kentėdami įžengsime į Dangaus karalystę“). Orkestras jautriai, šiltais skambesiais lydėjo mistinius solisto vaizdinius. Beje, paaiškėjo, jog M. Pletnevas skambino specialiai atsigabentu fortepijonu „Kawai“, nes nežinojo, ar Vilniuje bus kokybiškas, jam patinkantis instrumentas...

 

Antroje vakaro dalyje įtaigiai, labai nuotaikingai ir darniai jaunieji „Kremerata Baltica“ virtuozai pagriežė du vienadalius Gustavo Mahlerio ir Alfredo Schnittke’s Fortepijoninius kvartetus, Aleksandro Asteriadeso aranžuotus styginių orkestrui. Aukščiausio profesinio lygio orkestras sugebėjo be dirigento ryškiai perteikti ir ekspresyvius, modernius, ir kontrastingus, tarsi retro stiliaus, melodingus, šviesius muzikinius vaizdinius. Vėliau skambėjęs Haydno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D-dur pribloškė neįtikėtinai tobula ir įtaigia M. Pletnevo traktuote. Panašiai kaip ir Bacho Koncerte, jautėsi nepaprastas muzikos stiliaus pojūtis, intelektualiai kūrybingas frazavimas, ypatingas tembras, ritminis stabilumas, maksimalus susikaupimas muzikos prasmės perteikimui. Net Vivace ir Rondo all’Ungarese dalyse nebuvo forsuoto, ryškaus skambesio. Lėtos dalies traktuotė perkėlė vaizduotę tarsi į rojaus sodus. Didžiulį įspūdį padarė ir kūrybingos I ir II dalių solisto kadencijos. Bisui paskambintas Fryderyko Chopino Noktiurnas cis-moll taip pat atskleidė nepaprastą M. Pletnevo požiūrį į romantinę muziką, kūrybingą, įprasmintą rubato, dėmesį kiekvienai frazės natai, nuostabų tembrinį nuspalvinimą.

 

Įspūdingi „Tandemai“ nuskambėjo. Belieka laukti, kokių muzikinių dovanų atneš kitas festivalis.

Andreas Grau ir Götz Schumacher. D. Matvejevo nuotr.
Andreas Grau ir Götz Schumacher. D. Matvejevo nuotr.
Edit Klukon ir Dezsö Ránkis. M. Ambrazo nuotr.
Edit Klukon ir Dezsö Ránkis. M. Ambrazo nuotr.
Mūza Rubackytė, Anahit Nersesyan, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė, Anahit Nersesyan, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Annamukhamedova, Morta Grigaliūnaitė, Adrija Čepaitė, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Annamukhamedova, Morta Grigaliūnaitė, Adrija Čepaitė, Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Michailas Pletniovas. D. Matvejevo nuotr.
Michailas Pletniovas. D. Matvejevo nuotr.
Michailas Pletniovas ir orkestras „Kremerata Baltica“. D. Matvejevo nuotr.
Michailas Pletniovas ir orkestras „Kremerata Baltica“. D. Matvejevo nuotr.