Kultūrų dialogai

„XX amžiaus menininkai įdėmiai žvelgė į kitas civilizacijas, įtraukdami neeuropinių kultūrų meną į Vakarų akiratį ir prikeldami iš užmaršties seniausių laikų kultūrinį palikimą. (...) Šį kultūros procesą apmąstęs prancūzų rašytojas ir meno filosofas André Malraux pripažino, kad XX a. kultūriniuose dialoguose ir jų paskatintose meninėse metamorfozėse slypi Vakarų kūrėją slegiantis nerimas, kuris ir skatino be paliovos ieškoti autentiškesnių, gilesnių žmogiškumo klodų, sakralumo apraiškų, dvasinės pilnatvės ir absoliuto kitų civilizacijų kūryboje, kurioje menas atliko sakralinę funkciją ir buvo tarsi tiltas tarp Dievo ir žmogaus“ (menotyrininkė Odeta Žukauskienė, 2013). Kovo 12 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvykusio Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro ir kviestinių svečių – švedų dirigento Christiano Lindbergo ir iš Venesuelos kilusio trimitininko Pacho Floreso – koncertinėje programoje išskleista spalvinga ir įvairi vakarietiškų bei neeuropinių kultūrų muzikos paletė tapo išties įdomiu kūrybiniu sprendimu. Su Suomijos herojišką praeitį ir gamtos grožį įprasminančia Jeano Sibelijaus Antrąja simfonija buvo gretinami Carlo Nielseno „Aladino siuitoje“ girdimi rytietiški ritmai ar Lindbergo koncertą „Akbank Bunka“ trimitui ir orkestrui persmelkusios muzikinės Turkijos ir Japonijos kultūrų vizijos. Kaip šie neeuropietiški vaizdiniai buvo pristatyti vakarietiškos akademinės muzikos kontekste? Kokių interpretacijų reikalaujama tokiuose „kultūrinių dialogų“ koncertuose?

Simfoninės muzikos vakaras pradėtas danų kompozitoriaus Carlo Nielseno „Aladino siuita“ iš muzikos spektakliui „Aladinas“, op. 34 (pagal Adamo Oehlenschlägerio draminę pasaką „Aladinas, arba stebuklinga lempa“). Koncerto programėlėje rašoma, jog 1919 m. vasarį įvykusi spektaklio premjera, anot amžininkų, nebuvo sėkminga ir po penkiolikos vakarų jis buvo išimtas iš repertuaro. Didesnės sėkmės sulaukė iš atskirų epizodų sudaryta „Aladino siuita“, kurią Nielsenas dažnai diriguodavo Danijoje ir svetur. Tai nepaprastai spalvingos orkestruotės kompozicija, išlaikanti stebuklinės pasakos atmosferą ir savo patrauklumu primenanti norvegų kompozitoriaus Edvardo Griego muziką Henriko Ibseno dramai „Peras Giuntas“. Tikra tiesa, kad siuita grindžiama mistinėmis fantastinio pasaulio nuotaikomis. Tai tarsi muzikinė kelionė, kurios metu apskriejama daugybė įvairiausių pasaulio kampelių – pabuvojama Indijoje, Kinijoje ir kituose egzotiškuose kraštuose. Tą išduoda ir septynių siuitos dalių pavadinimai: „Rytietiškas šventinis maršas“, „Aladino sapnas / Ryto miglos šokis“, „Indų šokis“, „Kinų šokis“, „Istafano turgus“, „Kalinių šokis“ ir „Juodaodžių šokis“. Siuitos partitūroje gausu neeuropietiškų kultūrų muzikai charakteringų, besikartojančių ritminių formulių, kas padėjo individualizuoti kiekvieną siuitos dalį ir lengvai įsiminti orkestrinę medžiagą. Kartu tai kūrinys, turintis daug netikėtai pasirodančių, trumpalaikių dinaminių „pūslių“ (ypač tai ryšku pirmoje dalyje – „Rytietiškas šventinis maršas“), kurias orkestrui teko sujungti tarsi į grandinę. Muzikos energiją suskaidyti į daugybę faktūrinių crescendo ir diminuendo nėra taip paprasta – tai reikalauja puikaus kiekvienos siuitos dalies dramaturgijos, formos suvokimo. Šiuo atžvilgiu prie sėkmingo Nielseno kūrinio atlikimo ypač prisidėjo švedų maestro Lindbergas, itin jautriai reagavęs į visus artikuliacinius ir dinaminius pokyčius. Ryškūs ir „teatrališki“ dirigento mostai natūraliai įtraukė orkestro muzikantus į pašėlusį, tačiau šaltu protu kontroliuojamą muzikinį šokių karnavalą.

Nuskambėjo ir paties Lindbergo 2004 m. sukomponuotas Koncertas trimitui ir orkestrui „Akbank Bunka“. Akivaizdu, tokį ganėtinai techniškai nepaslankų varinį instrumentą iškelti kaip solinį – drąsus žingsnis. Tai pareikalavo intensyvaus bendradarbiavimo su vienais meistriškiausių pasaulio trimitininkų – norvegų atlikėju Ole Edvardu Antonsenu ir Venesuelos virtuozu Francisco Floresu (scenoje prisistatančiu kaip Pacho Floresas). Pasak bukleto, apsisprendimą rašyti ne vienos dalies pjesę lėmė netikėtas skambutis – Turkijos simfoninio orkestro atstovas paprašė Lindbergą sukurti koncertą. Taip pirmieji eskizai transformavosi į Koncerto trimitui pirmą dalį – fantaziją, perteikiančią pasivaikščiojimo Stambulo gatvėmis nuotaiką. Antros dalies vizijas inspiravo japoniška tematika, įspūdžiai, patirti per Lindbergo ir Antonseno gastroles Japonijoje. O trečios dalies idėja gimė po to, kai Antonsenas papasakojo apie savo bendradarbiavimą su tarptautine džiazo atlikėjų grupe.

Visose trijose dalyse – „Akolebank“, „Japabunka“ ir „Turkjazz“ – buvo galima išgirsti, kaip klasikinės formos koncertą kompozitorius įtaigiai praturtino trimitu skleidžiamomis neįprastomis skambėjimo spalvomis ir orkestre pasirodžiusiais moderniais sąskambiais. Reikia pripažinti, kad trimitininko Pacho Floreso pasirodymas Nacionalinės filharmonijos scenoje tapo tikra sensacija. Solisto gebėjimas trimitu išgauti subtilias, „šilkines“ garso atakas, itin lygias vieno garso repeticijas tiesiog pribloškė. Pasibaigus paskutiniams kompozicijos taktams ir prasidėjus aplodismentams, jauna kompozitorė Justina Trinkūnaitė man pasakė: „Iki šiandien dar nebuvau girdėjusi tokio profesionalaus ir taip fantastiškai grojančio trimitininko!“

Vakarą vainikavo tradicinės struktūros keturių dalių 1902 m. suomių kompozitoriaus Jeano Sibelijaus sukurta Simfonija Nr. 2 D-dur, op. 43. Šiame opuse atsiskleidė kompleksiškas, suomių folkloro intonacijomis grįstas Sibelijaus orkestrinis stilius. Dėmesį patraukė tai, kad pirmą dalį (Allegretto) kartkartėmis vis nutvieksdavo Antoníno Dvořáko simfonijos „Iš naujojo pasaulio“ harmoniniai niuansai, o trečia dalis (Vivacissimo) buvo tikras „bethoveniškas skerco“. Aptariant orkestro muzikantų ir dirigento interpretaciją, norėtųsi paminėti itin įdomiai traktuojamą kulminacinių momentų „paėmimą“. Pavyzdžiui, simfonijos finale (Allegro moderato) kiekvieną kartą plačiai užpildžius faktūrą ir pereinant prie vienos iš kulminacijų eksponavimo, orkestras dinaminiu intensyvumu tarsi nusileisdavo laipteliu žemyn. Sumanus sprendimas! Esant dideliam kulminacijų kiekiui, pirmąsias jų galima pradėti subtiliau, sulaikant. Lindbergas, taupydamas skambesio energiją, dviejų iškilmingų finalo temų kulminacijas dėliojo hierarchiškai – pakopomis.

Trimitininko Pacho Floreso, dirigento Christiano Lindbergo ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas nusipelno itin teigiamo vertinimo. Mums mažai pažįstamų kraštų muzikos „prieskoniai“ puikiai derėjo su klasikinės muzikos formomis. Akademinėje muzikoje skambantis neeuropinių kultūrų folkloras, džiazo elementai nebėra naujiena. Tačiau šiame simfoninės muzikos koncerte egzotiško kolorito ir kitų stilių adaptavimas profesionaliojoje muzikoje kompoziciniu ir atlikimo požiūriu nusimetė nuo akių komercinį raištį. Muzikantai ir dirigentas ne paviršutiniškai, o įtaigiai ir patraukliai interpretavo šį skirtingų kultūrų dialogą.