7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie idėją ir nemeilę

Giuseppe’s Verdi operos „Don Karlas“ premjeros LNOBT

Jūratė Katinaitė
Nr. 10 (1162), 2016-03-11
Muzika
Askar Abdrazakov (Pilypas II), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Eglė Šidlauskaitė (Eboli). M. Aleksos nuotr.
Askar Abdrazakov (Pilypas II), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Eglė Šidlauskaitė (Eboli). M. Aleksos nuotr.

Lietuvoje imtis Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ pastatymo – rizikinga. Yra dvi operos, kolektyvinėje lietuvių melomanų (gal tiksliau operomanų) sąmonėje įgijusios šventenybės statusą. Kad ir kokią orią pastraipą užimtų nacionalinėse chrestomatijose, nei Miko Petrausko „Birutė“, nei Vytauto Klovos „Pilėnai“ neprilygsta publikos numylėtoms „Traviatai“ ir „Don Karlui“. Priežastys skirtingos. „Traviata“ tapo mitologizuotu lituanistiniu operos simboliu ne tik dėl to, kad nuo jos premjeros 1920 m.  gruodžio 31-ąją skaičiuojame Lietuvos nacionalinės operos trupės istoriją. Mitą sustiprino dabartinė LNOBT valdžia, nutraukusi dešimtmečiais puoselėtą tradiciją, išgyvenusią ir karą, ir stalinizmą, ir ilgus metus besitęsusią rusifikaciją bei „brandaus socializmo“ statybas. Kas galėjo įsivaizduoti, kad ji bus nugalabyta nepriklausomoje Lietuvoje? Tačiau kolektyvinė atmintis tvaresnė, publika ilgisi naujametės „Traviatos“, kad ir kaip uoliai būtų pratinama prie paskubomis šventiniu laikotarpiu kurpiamų premjerų. O kantrybė anksčiau ar vėliau vainikuojama: tikiu, „Traviata“ grįš į naujametį vakarą! Taip dabartinio teatro vadovo įpėdinis, net neįdėjęs jokių pastangų, gautų didelį publikos palankumo avansą. Ir kuo vėliau tai įvyks, tuo svarbesniu įvykiu taps. Taip ir regiu būsimų viešųjų ryšių pranešimų antraštes...

 

Kas kita – „Don Karlas“. Šis mitas nepalyginti jaunesnis, bet labai stipriai susijęs su keliomis vyresnėmis kartomis, kurios dar mena 1981-aisiais pastatytą genialų spektaklį – scenografo Liudo Truikio „gulbės giesmę“ ir Vaclovo Daunoro karjeros „vizitinę kortelę“. Nesumenkinant Jono Aleksos, Gražinos Apanavičiūtės, Nijolės Ambrazaitytės, režisierės Nijolės Krotkutės, truputį vėliau įsijungusių Irenos Milkevičiūtės ir Vladimiro Prudnikovo vaidmens, šis spektaklis visiems laikams įėjo į Lietuvos operos istoriją būtent dėl L. Truikio ir V. Daunoro magijos. Regis, abu menininkai visą savo karjerą ėjo į šį spektaklį. Jis toks ir išliks – neprilygstamas. Ne veltui jam skambėjo audringos ovacijos gastrolėse Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje, Maskvoje... Tokio stiprumo spektakliai tokioje mažoje šalyje nutinka gal tik keletą sykių per šimtmetį. O gal tik kartą. Ir tai suteikė orumo mūsų krašto operos istorijai, kilstelėjo ją į ambicingesnį lygį bent jau mūsų pačių akyse. Tai labai svarbu. Ir tai – naujasis mitas, dėl kurio kultūra tampa tvaresnė. Tačiau teatras – laiko menas, ir visas jo viršukalnes anksčiau ar vėliau nusineša istorija. Tarkime, išskirtinis spektaklis galėjo turėti ir išskirtinę istoriją. Antai Vienos valstybinėje operoje vis dar rodoma 1972 m. Boleslawo Barlogo (1906–1999) pastatytas Richardo Strausso „Salomėjos“ spektaklis, kurio stilistika remiasi Gustavo Klimto paveikslų estetika. Šiam miestui tai labai tinka, teatro vadovai tai supranta ir vertina kaip ypatingą vienietišką fin de siècle stilizaciją. Be to, tai miestas, kuriame kasdien apsilanko tūkstančiai turistų, tad nedidelis teatras, kad ir ką rodytų, niekada nebus tuščias. Ar galėjo toks modelis būti pritaikytas „Don Karlui“? Juolab jis dar ilgai buvo minimas LNOBT tinklalapyje tarp kitų repertuarinių spektaklių ir puoselėjamas kaip nacionalinės scenografijos laimėjimas. Neseniai jis dingo iš spektaklių sąrašo. Įdomu, kas atsitiko pačiai scenografijai? Istorinį „Don Karlą“ ištiko naujametės „Traviatos“ likimas. Dabar reikšmingos kitos datos, kaip antai vadovo gimtadienio puota su trimis orkestrais, dviem chorais ir tuzinu kviestinių solistų, į kurią suvirto nusifotografuoti (na, ir paklausyti koncerto, be kita ko) valdžia su visa svita, prieš tai turbūt gerai išsipėrusi slaptosiose Druskininkų pirtelėse. Bet juk tai nekainavo mokesčių mokėtojams nė cento, ar ne?

 

Vis dėlto grįžkime prie „Don Karlo“. Bet kuris lietuvių režisierius šioje scenoje įkliūtų į mito gniaužtus. L. Truikio šešėlis (dar turint galvoje dailininko polinkį į misticizmą) vienaip ar kitaip slėgtų vargšus statytojus. Tačiau įvyko kitaip: „Don Karlą“ pastatė vokiečių režisierius Günteris Krämeris (LNOBT publikai pažįstamas iš asketiškos ir konceptualios 2004-ųjų Jacques’o-Fromentalio Halévy „Žydės“), laisvas nuo truikiškojo „Don Karlo“ apžavų, nė negirdėjęs apie jo sintezės idėją. Priešingai, jis atėjo iš vokiškos „naujosios bangos“ režisūrinės tradicijos. Pirmiausia, kuo pasižymi G. Krämerio darbai operos teatre, – tai draminė logika. Nors didelei daliai standartinio repertuaro operų libretų tai nebūdinga, režisierius ištraukia iš jų visas įmanomas logikos apraiškas, o trūkstamas grandis sudėlioja remdamasis istoriografiniais šaltiniais. Tokiu būdu jis ištaiso operos autorių logines bei istorines klaidas, pakoreguoja sociokultūrinį kontekstą. Jo garbei reikia pripažinti, kad ir „Žydėje“, ir „Don Karle“ jis netaiko jau naująja kliše tapusios ir gal pamažu iš mados išeisiančios tradicijos perkelti operos veiksmą į mūsų laikus, tikintis, kad jau vien šis mechaninis perkėlimas „sušiuolaikina“ operą ir išsprendžia visas režisūrines dilemas. G. Krämeriui svarbiau išsiaiškinti veikalo idėją ir ją įkūnyti, atmetant viską (na, beveik viską), kas tiesiogiai su ja nesusiję, o jei idėja jam pasirodo per silpna, jis imasi (jam šiame spektaklyje asistavo scenografas ir dramaturgas Herbertas Schäferis) bendraautorystės su libretistu ir nesunkiai jį nustumia į šalį. Režisierius taip įtiki savo versija, kad žiūrovui yra tik du pasirinkimai – arba pasiduoti jo logikai, arba atmesti ją iš viso. Kaip suprantu, LNOBT publika ir pasiskirstė į šias dvi grupes, nes kol rašau šias eilutes, socialiniai tinklai virte verda nuo „Don Karlo“ aistrų.

 

Prisipažinsiu, aš nuėjau paskui režisierių. Jo pasiūlyta „Don Karlo“ permontuota fabula gal ir nėra man pati artimiausia, tačiau – įtikinama ir, kas svarbiausia, paiso muzikos, jos tėkmės ir akcentų. Tiesa, su kai kuriomis išlygomis. Režisieriui šioje operoje svarbiausia – kova su kitatikiais, eretikų egzekucija kaip nusikaltimas, šią operą jis pirmiausia traktuoja kaip politinį veikalą, todėl visa kita – karaliaus Pilypo romantiniai jausmai, jaudulys, kad karalienė jo nemyli, – yra mažai reikšmingi melodraminiai dalykai, nustumti į antrą planą. Tačiau čia jis stoja į kovą ne su libreto autoriais Josephe’u Méry ir Camille’iu du Locle’iu ar Friedrichu Schilleriu, kurio dramą jie adaptavo, bet su pačiu Verdi!

 

Pasak amerikiečių muzikologo Georgo R. Mareko, Schilleris galėjo savo dramą pavadinti „Markizas Poza“, o Verdi savo operą – „Pilypas II“. Don Karlas nėra nei vieno, nei kito kūrinio pagrindinis herojus, nors abiejuose sutrikdo įvykių eigą ir yra veikalo variklis. Ir dramoje, ir operoje autoriai nesiekė istorinės tiesos ir faktų autentiškumo. Tikrasis Don Karlas buvęs išpuikęs ir brutalus jaunas vaikinas – negražus, išblyškęs, dešinė koja trumpesnė už kairę. Kalbėdamas jis dažnai švepluodavo, nebūdavo aišku, ar klausosi pašnekovo (regis, istorinis infantas artimesnis G. Krämerio pasiūlytam personažui pamišėliui). Don Karlas tyčiodavosi iš savo tėvo, dar paauglystėje jis įrišo knygą, kurią pavadino „Didingos ir nuostabios karaliaus Don Pilypo kelionės“, tačiau visi knygos lapai buvo tušti... Istorikų tvirtinimu, nėra liudijimų, kad Don Karlas buvo susižavėjęs Pilypo trečiąja žmona Elžbieta Valua. Jo aistroms patenkinti visiškai pakakę Madrido prostitučių. Regis, priešiškumui tarp tėvo ir sūnaus trečiosios karaliaus vedybos neturėjo jokios įtakos. Jaunojo princo maištas – veikiau dykinėjančio, nenusitveriančio užsiėmimo jaunuolio kaprizai. Taigi ir Schilleris, ir Verdi paryškino savo kūriniuose jiems svarbesnius altruistinius, moralinius ir psichologinius aspektus, atitinkamai pakoreguodami ir istorinių asmenybių charakteristikas.

 

Verdi buvo svarbi karaliaus jausmų drama (kad ir istoriniais liudijimais neparemta), ir garsųjį jo monologą „Ella giammai m’amò“ („Nemyli ji manęs“) jis tikrai rašė ne kūrinį užsakiusios Paryžiaus operos įgeidžiu, kaip kad baletinę sceną, kurios čia irgi atsisakyta. Šiame tekste jau neimsime aiškintis painių prancūziškų ir itališkų „Don Karlo“ versijų skirtumų. Faktas, kad Verdi muzikoje yra dvi kulminacijos: autodafė scena ir Pilypo monologas (lyrinė kulminacija). Ir štai ta antroji G. Krämerio nustumta į šalį kaip dėmesio nevertas dramos intermezzo. Negana to, arijos metu už karaliaus nugaros scenos gilumoje prožektoriai išryškina duris, pro kurias buvo suvaryti ir padegti eretikai (aliuzija į lietuviškąją holokausto dėmę?). Karaliui sielvartaujant dėl karalienės nemeilės, žiūrovams primenama, kad pirmiausia jis yra nusikaltėlis žmonijai. Logiška. Tik man šioje vietoje išties gaila muzikos ir gaila Verdi, parklupdyto priešais Krämerio koncepciją. Kad ir kokie gražūs abiejų premjerų Pilypų – Askaro Abdrazakovo ir Luciano Batiniciaus – balsai, arija praskriejo lyg tarp kitko, be jėgos, be kančios ir net be kulminacijos. Ir artistai, ir dirigentas Pierre’as Vallet pakluso režisieriaus traktuotei.

 

Visi kiti režisieriaus pasipriešinimai, paralelės veikalui ar metaforos įsilieja į spektaklį daug sklandžiau. Tiesa, dėl susilpninto karaliaus vaidmens keičiasi akcentai scenoje su Didžiuoju Inkvizitoriumi. Verdi muzikoje čia stipri psichologinė dviejų bosų dvikova. O spektaklyje karalius – labiau aplinkybių, sistemos sraigtelis nei stiprus valdovas, tad ši scena įgyja kitokią retoriką. Keistą įspūdį palieka operos finalas. Po pirmos premjeros tariausi, kad jis tiesiog neįvyko, tuo sumenkindamas stiprius spektaklio potyrius. Režisierius pamažu užtemdo sceną (nebelieka net vilties?), taigi finalinis Elizabetės ir Don Karlo duetas, kad ir kaip teigtų apie ryžtą tęsti kovą, ištirpsta tirštėjančioje tamsoje ir, kas blogiausia, – prailgsta! 

 

Šiaip ar taip, spektaklį be galo įdomu sekti, ieškoti atsakymų į užuominas, metaforas. G. Krämeris yra operos režisierius ta prasme, kad muzika jam – ne varžovas, o partneris, gal net labiau – užduotis, kurią reikia logiškai (suprask, teisingai) išspręsti. Jis nelinkęs taikstytis su operos prigimtiniu nelogiškumu (kam santykius aiškintis dainuojant?), kuris yra pamatinis operos genas, ir linkęs tą geną modifikuoti, adaptuoti tai žmonijos daliai, kuri visur ir visada ieško loginio ryšio.

Ir jei sumenkinto Pilypo monologo nelaikysime nuodėme, spektaklis yra išties muzikinio teatro produktas par excellence.

 

Ne menkesnis indėlis į gerą rezultatą – dirigento Pierre’o Vallet perskaityta Verdi partitūra: nevilkinami tempai, raiškūs kontrastai, veržli tėkmė. Muzikinis vyksmas įgavo griežtesnę, sykiu takią, plastišką formą. P. Vallet traktuotė priminė Riccardo Mutti muzikinę šios operos koncepciją.

 

Gražius Pilypo vaidmens atlikėjų balsus jau minėjau, o aktoriniu požiūriu paveikesnis ir charakteringesnis pasirodė Luciano Batinicius. Puikus Don Karlas – Adamas Diegelis: geras aktorius, išlavinto, paslankaus, gražaus tembro tenoras. Neturiu priekaištų ir Ericui Fennelui – gerai parengta partija, puiki vokalinė mokykla. Komplimentai skrieja ir latvių baritonui Valdžiui Jansonui už Rodrigo vaidmenį, ypač už pasigėrėtiną, lengvai valdomą balsą. Eugenijaus Chrebtovo Rodrigas dar turėtų patobulėti techniškai, sustiprėti ištvermės požiūriu, išlyginti registrus, tuomet jo balsas suspindės dar gražiau. Elizabetė – dar viena šį sezoną Viktorijos Miškūnaitės parengta partija. Ji šiame spektaklyje – kaip žuvis vandeny: artistiška, įtaigi, spinduliuojanti moteriškumą (nors statytojai ir įdėjo pastangų, kad moterys būtų tiesiog vizualiai pilkos, neryškios, tarsi moteriškumas būtų kliuvinys jų personažo užduotims). Puikiai skamba jos balsas mizanscenose, įtaigiai – lyrinėse scenose, o ten, kur reikia stipraus vokalo, tariuosi išgirsianti jį galingesnį po kokių trejų–penkerių metų. Jaunos dainininkės karjeros tempai ir žavi, ir truputį trikdo.

 

Raminta Vaicekauskaitė – daugiau patirties turinti artistė, jos balsas ištvermingas, techniškas, garsas formuojamas plačiai, užtikrintai. Elizabetė – puikus, sėkmingas jos karjeros žingsnis.

 

Didžiausia šio spektaklio žvaigžde tapo Eboli – Eglė Šidlauskaitė. Retai kada išgirsi tokį pavyzdinį, tikrut tikrutėlį klasikinį bel canto, be pereinamųjų gaidų, tarytum švelniai glazūruotą šiltą tembrą.

Kaip visada, be priekaištų dainavo Česlovo Radžiūno parengtas choras.

 

Taigi, turime naują „Don Karlą“. Kol kas jam Lietuvoje sekasi – ir vėl pateko į talentingo, stipraus kūrėjo rankas, kuris žino, ką daro, ir padaro iki galo, nepamesdamas pakeliui nė vieno siūlo galiuko.

 

Ar šį „Don Karlą“ publika pamils taip pat kaip ankstesnį? Vargu. Tačiau režisieriui juk svarbesnė idėja nei meilė.

Askar Abdrazakov (Pilypas II), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Eglė Šidlauskaitė (Eboli). M. Aleksos nuotr.
Askar Abdrazakov (Pilypas II), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Eglė Šidlauskaitė (Eboli). M. Aleksos nuotr.
Eric Fennell (Don Karlas), Eugenijus Chrebtovas (Rodrigas). M. Aleksos nuotr.
Eric Fennell (Don Karlas), Eugenijus Chrebtovas (Rodrigas). M. Aleksos nuotr.
Valdis Jansonas (Rodrigas), Askar Abdrazakov (Pilypas II). M. Aleksos nuotr.
Valdis Jansonas (Rodrigas), Askar Abdrazakov (Pilypas II). M. Aleksos nuotr.
Raminta Vaicekauskaitė (Elizabetė). M. Aleksos nuotr.
Raminta Vaicekauskaitė (Elizabetė). M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.