7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Julius Juzeliūnas ir pasaulis

Dirigento Modesto Barkausko parengta simfoninių kūrinių programa

Živilė Ramoškaitė
Nr. 9 (1161), 2016-03-04
Muzika
Modestas Barkauskas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Daugelis jau žino, kad 2016-ieji paskelbti kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais. Įvairios muzikos institucijos kompozitoriaus šimtmečiui yra numačiusios gausybę renginių – koncertų, konferencijų, parodų, leidinių. Nacionalinė filharmonija, savaime suprantama, taip pat aktyviai mini šį jubiliejų. Vasario 27 d. Vilniuje, o prieš tai Kaune ir Klaipėdoje įvyko simfoninis koncertas, kuriame Juliaus Juzeliūno kūrinys pristatytas plačiame pasaulio muzikos kontekste. Šį kontekstą sudarė trys skirtingų žemynų kompozitoriai, J. Juzeliūno bendraamžiai. Dviem iš jų, prancūzui Henri Dutilleux (1916–2013) ir argentiniečiui Alberto Ginasterai (1916–1983), šiemet irgi sukaktų šimtas, o trečiajam, amerikiečiui Samueliui Barberiui (1910–1981) būtų šešeriais metais daugiau. Toks originalus sumanymas kilo filharmonijos generalinei direktorei Rūtai Prusevičienei. Tad publikai buvo suteikta galimybė pačiai pamąstyti apie tos pačios kartos skirtingų kraštų kūrėjų muziką, jos panašumus ir skirtumus. Būtina pridurti, kad J. Juzeliūnas koncerte skambėjusius „Afrikietiškus eskizus“ sukūrė sovietinėje Lietuvoje, 1961 metais, kai menininkų kūrybinė fantazija buvo sergėjama socrealizmo taisyklių, o kiti trys kompozitoriai naudojosi visiška kūrybos laisve. Visi užsienio autorių opusai Lietuvoje suskambėjo pirmąsyk, tad koncertas tapo dar ir naujų pažinčių vakaru.

 

Kūrinius atliko Modesto Barkausko diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras ir solistai – smuikininkė Rusnė Mataitytė ir violončelininkas Mindaugas Bačkus. Koncertą atvėrė Dutilleux noktiurnas smuikui ir orkestrui „Sur le même accord“ – spalvingas nepilnų dešimties minučių kūrinys, sukurtas 2002 m. garsiajai smuikininkei Anne-Sophie Mutter, kuri tais pačiais metais jį atliko Londone. Kompozitorius yra pasakojęs, kad Mutter prašiusi ką nors jai sukurti dar prieš penkiolika metų, bet jis esąs labai lėtas, tad ir prašymą vykdė labai lėtai. Kai kūrinys buvo užbaigtas, kompozitorius liko nepatenkintas jo finalu ir perrašė jį du kartus. Garsiąją smuikininkę Dutilleux apibūdino kaip labai protingą ir reiklią: „Kai nusiunčiau jai rankraštį, ji man parašė, kad natose yra klaida. Ir ji buvo teisi.“

 

Kūrinyje dominuoja impresionistinės spalvos, išradingi orkestro balsų junginiai, pagrįsti abstrakčiais ryšiais. Instrumentai po truputį telkiasi aplink smuiką, o šio partija prasideda pizzicato ir plėtojama išnaudojant visą diapazoną bei dinaminę skalę. R. Mataitytė atrado reikiamų garso išgavimo būdų ir spalvų, kad suteiktų šiai muzikai aiškų pavidalą ir gyvastį. Jautriai grojo orkestras, pamaloninęs gražiu varinių piano ir skambiu viso orkestro tutti.

 

Po šio kūrinio klausėmės Juliaus Juzeliūno siuitos „Afrikietiški eskizai“, sukurtos beveik puse šimtmečio anksčiau. Detaliai aptartą siuitos atsiradimo priešistorę ir įvairias su ja susijusias peripetijas siūlau pasiskaityti šių metų Nacionalinės premijos laureato muzikologo Algirdo Ambrazo tik ką pasirodžiusioje išsamioje monografijoje „Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“. Man svarbu akcentuoti, kad po ilgo laiko suskambėjusią siuitą buvo malonu klausyti, ji be dirbtinių pastangų kurstė vaizduotę, ausį glostė gaiviais skambesiais. Penkios kontrastingos kūrinio dalys prabėgo akimirksniu. Įdomiausia, kad nepaisant kelių ryškesnių „afrikietiškų“ momentų man kūrinys atrodė tiesiog sklidinas lietuvių folkloro intonacijų. Dabar rašydama atsiverčiau profesoriaus A. Ambrazo knygą ir būtinai pacituosiu joje rastus paties J. Juzeliūno žodžius: „Įsivaizdavau, kad Afrikoj esu, bet paskui pasirodė, kad tebesu lietuviškame kaime – visos [melodinės] struktūros visiškai atitinka mūsų liaudies dvasią.“ A. Ambrazas teigia, kad su šia siuita „susijęs esminis kompozitoriaus mąstymo lūžis, pagarsėjusios „Juzeliūno harmoninės sistemos“ genezė“. Orkestras „Afrikietiškus eskizus“ pagrojo su ypatinga ugnele, kulminacinį tašką pasiekusia kūrinį baigiančioje dalyje „Šventė“.

 

Po pertraukos scenoje pasirodė violončelininkas Mindaugas Bačkus. Jis su orkestru parengė trijų dalių sudėtingą Samuelio Barberio Koncertą violončelei ir orkestrui a-moll, op. 22, sukurtą 1945 metais. Klausantis veikalo, ypač jo kraštinių dalių, galvojau apie įdėtą didžiulį solisto triūsą, kad būtų aukštu lygiu pateikta itin sudėtinga solo partija. Gausūs „nepatogūs“ pasažai, greitas judėjimas įvairių intervalų sąskambiais ir kitokie triukai buvo solisto įveikti, tačiau jautei, kiek tam prireikė pastangų. M. Bačkus šiuo metu vienintelis drąsiai imasi naujų veikalų, kartais visai kitų atlikėjų neatliekamų. Tiesą sakant, susipažinti su visai nežinomu Barberio opusu buvo naudinga, bet vis dėlto labiausiai įsiminė vidurinė, lyrinė koncerto dalis Andante sostenuto, kurioje labai gražiai suskambėjo M. Bačkaus instrumentas. Beje, visai neseniai filharmonijoje buvo atliktas populiarusis Barberio Adagio, pas mus grojamas gana dažnai.

 

Koncertą užbaigė 1943 metais parašytas Alberto Ginasteros „Finalinis šokis (Malambo)“, salėje sukėlęs tikrą furorą. Ugningi Pietų Amerikos ritmai, papildyti kojų trepsenimo, pašėlęs vis augantis tempas negalėjo neįtraukti. Ne tik orkestras, bet ir publika šypsojosi, neketindama orkestro paleisti. Teko šokio dalį pakartoti. Šią programą, kurioje dominavo nauji kūriniai, parengė jaunas talentingas dirigentas Modestas Barkauskas, visą vakarą žavėjęs labai tiksliais mostais ir pozityvia energija.

Modestas Barkauskas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Barkauskas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė. D. Matvejevo nuotr.
Mindaugas Bačkus, Modestas Barkauskas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mindaugas Bačkus, Modestas Barkauskas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.