7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzikinės jūros poemos

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Rasa Murauskaitė
Nr. 10 (1162), 2016-03-11
Muzika
Asta Krikščiūnaitė, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Asta Krikščiūnaitė, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Kovo 5-ąją Vilniuje šurmuliavo Kaziuko mugė, Nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko vienas ilgai lauktos operos „Don Karlas“ premjerinių spektaklių, o Nacionalinėje filharmonijoje suskambo... jūra – trimis ar net daugiau prasmių, išsiskleidusių per tris monumentalius kūrinius. Jūros įvaizdžio suvienytame koncerte skambėjo žinomos dabarties lietuvių kompozitorės Ramintos Šerkšnytės kompozicija „Aisbergas“, gana retai mūsų scenose „subanguojanti“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“, o tarp šių įsiterpė prancūzų belle époque kūrinys, dešimtmetį kompozitoriaus Ernesto Chaussono rašyta „Meilės ir jūros poema“, op. 19, balsui ir orkestrui. Kūriniams interpretuoti susibūrė ypač galingos atlikėjų pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, jam dirigavo kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, ir su orkestru Chaussono „Meilės ir jūros poemą“ atlikusi, viena ryškiausių šių dienų Lietuvos solisčių, sopranas Asta Krikščiūnaitė.

 

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro visai neseniai teko klausytis švenčiant Vasario 16-ąją, kai jis atliko lietuvių kompozitorių premjeras. Buvo smagu pasidžiaugti dinamišku orkestrantų santykiu su dirigentu ir išraiškingomis atlikimo spalvomis. Džiugu, kad ir šį kartą nei orkestras, nei tikslus ir santūriai išraiškingas dirigentas nenuvylė. Tą patį galima pasakyti ir apie A. Krikščiūnaitę, kurios kiekvienas koncertas išlieka atmintyje kaip profesionalaus, suvokto ir išbaigto atlikimo pavyzdys.

Šerkšnytės „Aisbergas“ simfoniniam orkestrui, kompozitorės parašytas baigiant magistro studijas, – labai vaizdus, net kinematografiškas kūrinys, kurio klausantis itin paprasta mintyse nusibrėžti nuoseklią fabulos liniją. Sodri orkestrinė faktūra, nuosaikiai moderni muzikinė kalba ir kraštutinės emocijos byloja apie išskirtinį šio kūrinio dinamiškumą. Nors iš pažiūros opusas gana eklektiškas, savotiškas jo fragmentiškumas darniai sujungtas išbaigta struktūra ir akivaizdžiai tiksliai kompozitorės apsvarstyta dramine linija. Aisbergas šiame kūrinyje – tarsi grėsmės, išskirtinės jėgos simbolis, priešpriešinamas jūros ramybei, iš kurios nuosekliai muzikinėmis priemonėmis yra išauginamas. Kūrinys nestokoja pompastikos, plataus mosto, kuriančio nuolatinės įtampos nuotaiką. Nesu tokios, rodos, grėsmingos muzikos gerbėja, tačiau įspūdį paliko meistriškas kompozitorės orkestro valdymas, ausiai maloni instrumentuotė ir sugebėjimas rasti priemonių vientisumui išlaikyti. Atlikimo požiūriu žavėjo orkestro ir dirigento įsigyvenimas į kūrinį nuo pat jo pradžios iki pabaigos, atlikimo gaivumas ir intensyvumas, įtaigiai įprasminant partitūroje užkoduotą emocinį krūvį.

 

Koncerto programos centre atsidūrė poetiškoji Chaussono „Meilės ir jūros poema“ („Poème de l’amour et de la mer“), op. 19. Tai nostalgija ir elegancija dvelkiančios epochos kūdikis, apmąstantis amžinąsias meilės gimimo ir meilės mirties temas subtilia prancūziška muzikos kalba. Dviejų dalių vokalinis kūrinys, perskirtas nedidelio instrumentinio interliudo, sukurtas poeto Maurice’o Bouchoro ir nežinomo poeto tekstais. Vos pasigirdus pirmiesiems orkestro akordams, muzika natūraliai susisiejo su prancūzų impresionistų paveikslais, subtiliais, kiek žaismingais ir lengvais it vėjelis virš ramios jūros. Tokią nuotaiką inspiravo ir pats I dalies pavadinimas „Vandens lelijos“ („La fleur des eaux“). It koks Claude’as Monet, tik vietoj dažų pasirinkęs garsus, Chaussonas nutapė užgimstančios meilės paveikslą, taikliai atspindintį sentimentalokas, grožio ir žaismės kupinas XIX a. pabaigos Prancūzijos meno nuotaikas. Apie gamtos ir meilės grožį kalbantis tekstas čia įprasmintas subtilia, santūriai emocinga, lengva ir žėrinčia muzikine drobe. Jos vokalinę partiją atlikusi A. Krikščiūnaitė buvo tarsi įtaigus pačios kompozicijos atspindys. Ji traktavo muziką lengvai, elegantiškai, vengdama perdėto emocingumo. Per visą kūrinį pasireiškė švarus solistės tembras, tvirtas kūrinio pažinimas, suvokta jo struktūra ir emocinis pagrindas. Vis dėlto gražiausios ir įspūdingiausios kūrinio vietos buvo tos, kuriose tarsi pro stiklą prasiskverbdavo ryškesnės jausminės bangos, lyg nuoširdžiausios emocijos. Po lengvo, „permatomo“ instrumentinio interliudo ėjo antroji vokalinė dalis „Meilės mirtis“ („La mort de l’amour“). Kompozitoriaus užmanymas buvo apgaulingas – pradžioje it pirmos dalies ataidai nuskambėjo džiugesio intonacijos, prisiminimai apie švelnios meilės gimimą. Tačiau vėliau ir orkestro, ir vokalinė linija jau augina įtampą, tiesa, neperspausdama, be pompastikos. Tokia buvo ir solistės interpretacija, drąsiu ir subtiliu žingsniu nuvedusi į tragišką kūrinio kulminaciją, kurioje „Alyvų ir rožių žydėjimo metas / Kartu su mūsų meile pradingo amžinai“... Verta pastebėti, kad ypač šioje kūrinio dalyje džiugino išraiškingas orkestro violončelininko Edmundo Kulikausko griežimas.

 

Vakaro pabaigoje nuskambėjo kūrinys, kurį išgirsti atliekamą gyvai – visuomet šventė. Tai Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Šįkart filharmonijoje buvo pirmą kartą atlikta originali paties kompozitoriaus redakcija. Labiausiai sužavėjo kompozicijos pradžia – nepaprastai subtilios pirmos keturios natos, kuriose orkestro ir dirigento kvėpavimas tapo vieniu, net šiurpuliukai nubėgo per visą kūną. Iš šios lengvos ir lanksčios temos iškart pradėjo kilti didžiulės galingos jūros bangos, išaugusios į gaivališką orkestrinį peizažą. Iš pradžių orkestras grojo santūrokai, bet kūrinį plėtojant emocijos liejosi vis intensyviau ir laisviau. Šis „Jūros“ atlikimas leido išgirsti kompoziciją kitaip – pasigirdo naujos, anksčiau neišgirstos, nepastebėtos intonacijos. Kartu išryškėjo ir tam tikras kūrinio ištęstumas, rodėsi, kad kūriniui vis toliau „augant“ orkestras tarsi ėmė suktis vietoje, stokodamas įkvėpimo naujiems niuansams išreikšti.

 

Šiame pavasario ir jūros dvelksmo kupiname koncerte lietuvių ir prancūzų muzika, nors ir parašyta skirtingu metu, netikėtai suskambo viena emocine tonacija.

Asta Krikščiūnaitė, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Asta Krikščiūnaitė, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.