Muzika

Vaida Urbietytė-Urmonienė

„Ave vita“ meno vadovą Kastytį Barisą kalbina Vaida Urbietytė-Urmonienė

Tapti muzikantu nusprendžiau tikrai ne iš karto, kaip ir daugelis kitų muzikų. Kai baigiau aštuonias klases, nutariau pamėginti stoti į medicinos mokyklą. Nuėjęs ten su prašymu, sužinojau, kad šiuo metu priima tik į medicinos seseles. Tais laikais „medicinos broliukai“ nebuvo madingi. Bet labai norėjau būti medikas. Jau nuo vaikystės, kai žaisdavome įvairius žaidimus, aš būdavau gydytojas arba mokytojas, visada vadovaudavau. Visada labai gerai mokiausi, bet vidurinę mokyklą palikti buvau tvirtai apsisprendęs, tad, atsisakęs medicinos, pagalvojau, kad stosiu į pradinių klasių ugdymą. Be to, lankiau Panevėžio Jono Švedo muzikos mokyklą, kurioje ir įvyko lūžis. Anksčiau buvau dainavęs ansambliuose, choruose, privačiai mokiausi groti akordeonu, tad nuo muzikos nebuvau toli. Pamačiusi, kad man neblogai sekasi, mama pasakė, kad turėčiau stoti į choro dirigavimą. Nors tuo metu tikrai negalvojau būti muzikantu, sutikau. Stojamiesiems egzaminams pasiruošiau savarankiškai, uoliai mokiausi, studijavau įvairius pradžiamokslius ir įstojau.

Pabaigęs mokslus norėjau būti muzikos mokytoju, o ne choro dirigentu. Kai mano mokytoja sužinojo, kad noriu studijuoti Klaipėdoje, pasakė – jokiu būdu, tavo kelias tik į Vilnių! Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – red. past.) choro dirigavimo specialybę. Man, jaunuoliui iš Panevėžio, reikėjo stipriai temptis, šeštą valandą ryte jau stovėdavau prie akademijos, nusiteikęs groti. Kuo toliau, tuo labiau man patiko choro dirigavimas. Jau pirmame kurse mane pakvietė dirbti čia, Edukologijos universitete, šokių ansamblyje „Šviesa“. Turėjau choro grupę parengti festivaliui „Gaudeamus“. Kai buvau antrame kurse, iš universiteto atėjo choro „Ave vita“ vadovė Margarita Gedvilaitė, ieškojo chormeisterio. Kuratorius Zigmas Venckus iškart pasiūlė mane. Jų dėka aš pradėjau dirbti universitete, o su choru dirbu nuo antro studijų kurso iki pat dabar, jau 25-erius metus.

Aldona Eleonora Radvilaitė

„Sugrįžimų“ festivaliui nuaidėjus

Pabaiga. Pradžia Nr. 17

Malonią staigmeną klausytojams pateikė lietuvaitė pianistė Karolina Pancernaitė, balandžio 26 d. Taikomosios dailės muziejuje pakvietusi kartu griežti du talentingus jaunuolius iš Liuksemburgo – smuikininką Constantiną Riccardi ir violončelininkę Norą Braun, studijuojančius Londone. Karolina Pancernaitė, baigusi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją (Rimantės Šerkšnytės ir Birutės Kumpikienės klases), šiuo metu, kaip ir C. Riccardi, studijuoja Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. N. Braun yra Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos ugdytinė.

Koncertą soline programa pradėjo ir užbaigė K. Pancernaitė. Atrodė, kad scenoje pianistė jaučiasi laisvai, pasitiki savo galimybėmis. Prieš skambindama pakomentavo Dmitrijaus Šostakovičiaus Preliudo ir fugos c-moll Nr. 20 ir Georgijaus Sviridovo Ostinato, Rečitatyvo ir Triumfo iš Partitos Nr. 1 nuotaikas: „Tai – dramatiška muzika, o „Triumfas“ veikiausiai yra asmenybės tragedija.“ Savo versiją bandė pagrįsti tirštu skambesiu, ryžtu, tylius epizodus skambino jausmingai. Įdomu buvo susipažinti su įspūdinga Sviridovo muzika, kaip ir koncerto pabaigoje, po intymiai ir švelniai paskambinto Balio Dvariono Preliudo B-dur, išgirsti pas mus galbūt dar niekad viešai neatliktą Sergejaus Liapunovo Trancendentinį etiudą Nr. 10 (Lezginka). Jo virtuozines kaskadas Karolina ištvermingai traktavo kokybišku forte, o šviesios muzikos epizodus pateikė lėtai, minkštai.

Giedrius Alkauskas

Kai kurie Granville’o Bantocko ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo bendrumai

Vakarų profesionalioji muzika niekada iki tol nebuvo patyrusi tokios įvairovės ir aprėpties, niekada nebuvo tokia ambicinga ir fundamentali, veržli ir visaapimanti, kokia ji tapo vėlyvojo romantizmo periodu. Sakralumas ir tamsumas, neviltis ir egzaltacija, mitologija ir politika, liaudiška kaimo fantastika ir miestietiški buffa nutikimai – romantizmas apėmė visą gyvenimą. Austrų ir vokiečių simfonistų siaučiančios harmonijos, muzikinės dramos ir netgi Ein Bühnenweihfestspiel (Bairoito scenos konsekracija), verizmas, bethoveniškos ambicijos, srūvančios iš Prancūzijos (Hectoras Berliozas), saviti ataidėjimai iš Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Olandijos.

Vis dėlto, nepaisant šitokios įvairovės, negali nestebinti dviejų muzikinių kultūrų paralelės ir panašumas. Jos abi ryškiausiai iškilo tik romantizme. Jos abi transformuotą romantizmą (postromantizmą ar impresionizmą) dėl visai skirtingų priežasčių kultivavo dar ilgai, gerokai po 1945-ųjų, kai likusioje Europoje dominavo jo didenybė Avangardas. Nepaisant tokių paralelių, postromantizmo likimas, palankumas šioms idėjoms skleistis abiejose terpėse XX a. buvo labai skirtingas. Tos muzikinės kultūros – tai Rusija ir Didžioji Britanija. Iki pat romantizmo Rusija nebuvo sukūrusi jokios ryškesnės profesionaliosios muzikinės kultūros. Didžioji Britanija – po Renesanso (Thomas Tallis, Williamas Byrdas) ir ankstyvojo baroko (Henry Purcellas) – galima sakyti, taip pat. Šis tekstas skirtas vienam nuostabiam britų kūrėjui – Granville’ui Bantockui (1868–1946). Visų neįtikėtinų paralelizmų tarp rusiško bei britiško romantizmo neišnagrinėsime. Vis dėlto, jei reikėtų atrasti rusiškąjį Bantocko analogą, tai būtų Nikolajus Rimskis-Korsakovas (1844–1908).

Živilė Ramoškaitė

X tarptautiniam Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursui pasibaigus

Ne vienas iš X tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų žiuri narių pabrėžė, kad įvertinti pradedančius savo kelią jaunus muzikantus – didelė atsakomybė, jautrus ir subtilus reikalas. O ypač – pačius mažiausius, kurių konkurse netrūko. Regis, šį darbą žiuri nariai atliko sąžiningai ir atsakingai. Kalbėdama su dalyviais ir vertintojais jaučiau, kad konkursu liko patenkinti visi – ir apdovanotieji, ir apdovanojimų negavę. Pastarieji, spėju, tvirtai pasiryžę jų siekti ateityje. Vilniuje susipažinęs tolimų užsienio šalių jaunimas aktyviai keitėsi adresais. Juos stebint širdį glostė malonus jausmas: juk šios pažintys užsimezgė Vilniuje, tad mūsų miesto jaunieji muzikantai tikrai neužmirš, kaip ir Balio Dvariono muzikos, kuri juos suvedė. Šiais metais konkurse dalyvavo per šimtą pianistų ir smuikininkų iš dvidešimt trijų šalių. Palyginti su ankstesniais, dalyvių ir šalių skaičius konkurse plečiasi, tad ir konkurencija didėja. Kad laimėtum, kad būtum pastebėtas ir įvertintas, reikia kaskart geriau pasirengti. Konkurso dalyviai skirstomi į tris amžiaus grupes: patys mažiausi – A (iki 12 metų), vyresnieji – B (iki 16 metų) ir C (iki 20 metų). Pirmų dviejų grupių pasirodymas baigiamas antrame ture, trečioji groja tris turus.

Algirdas Klova

„Kaunas Jazz“ įspūdžiai

Festivalis „Kaunas Jazz“ turbūt atviriausias visiems, norintiems pasiklausyti muzikos. Čia grojama visur – miesto gatvėse, skveruose, lauko scenose, klubuose, kavinėse, bažnyčiose, salėse, o prie „Metropolio“ restorano buvo pastatytas pianinas, jei pats norėtum parodyti savo neribotus muzikinius gebėjimus. Kas ir vyko – daužė tą vargšelį kas netingėjo. Beje, šiemet festivalio koncertai nusidriekė ir į kitų miestų scenas. Na, o atidaryti festivalį Kauno rotušės scenoje buvo patikėta turbūt patiems jauniausiems džiazo propaguotojams – dainininkei Kotrynai Juodzevičiūtei ir pianistui Domui Žeromskui. Kotryna yra nepaprastai plataus stilistinio diapazono atlikėja, neseniai laimėjusi „Lietuvos balsą“, dabar mokosi klasikinio dainavimo, dalyvauja Donatui Montvydui šių metų „Eurovizijoje“ pritariančioje grupėje. Graži karjeros pradžia. Su Domu jau keleri metai muzikuoja duetu ir grupėje „Silent Blast“, kuriai vadovauja Vytautas Labutis. Šią grupę taip pat išgirdome lauko scenoje, tiesa, merkiant stipriam lietui.

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai iš X tarptautinio Balio Dvariono konkurso pianistų perklausų

Bet koks muzikinis konkursas pirmiausia yra šventė. Tik su tokia nuotaika jo erdves turi palikti dalyviai, jų mokytojai ir publika. Išsaugoti džiugią, meilės muzikai kupiną nuotaiką ypač svarbu, kai pasidalinti savo augančiu talentu renkasi patys jauniausi, daugelis kurių gal dar tik svarstantys, ar muzika taps jų pasirinkimu, ar tik malonia pakeleive, su kuria dabar jie bando artimiau susipažinti. Manau, kad po neseniai prabėgusio X tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurso, vykusio paskutiniąją balandžio savaitę, visa jo bendruomenė išsinešė daug gražių prisiminimų, užgožusių konkurencines nuotaikas. Visi, be abejo, išsinešė ir gražią muzikinę patirtį – įsimintinas interpretacijas, unikalius pasirodymus, pastebėtus pražystančius talentus.

Ankstesnių B. Dvariono konkursų taip intensyviai stebėti nėra tekę, todėl dalyvių atlikimo lygio pokyčius tevertina tie, kurie šiuo muzikiniu įvykiu gyvena ne vienus metus. Tačiau bandant sudėti visa, ką teko girdėti per I ir II pianistų turus, manau, tikrai niekas nesakys, kad konkurso lygis buvo žemas. Net ir patys mažiausieji, A grupės atlikėjai, parodė šaunų muzikinį pasiruošimą. Abiejų turų metu sužavėjo pats jauniausias konkurso dalyvis – iš Šilutės meno mokyklos atvykęs Pijus Pirogovas (mokytoja Liudmila Kašėtienė). Jis I turo perklausą pradėjo skambindamas ne tik nepaprastai tvarkingai, bet ir, savo amžiui, išties muzikaliai ir rafinuotai. II ture neabejotinai sužavėjo tai, jog viena atliktų pjesių buvo jo paties sukurta. Toks kūrybingumas rodo, jog šis vaikas muzika domisi ne todėl, kad tėvai ar mokytojai liepia, o todėl, kad jam pačiam įdomu.

Julijus Grickevičius

Mugėje „jazzahead!“ apsilankius

Viso pasaulio džiazo atstovai kasmet renkasi ne kuriame nors megapolių, o Brėmene. Vienuolika metų iš eilės šis miestas yra džiazo atlikėjų, prodiuserių, festivalių organizatorių, agentų, leidėjų, žurnalistų, kritikų traukos vieta, mat čia vyksta džiazo mugė „jazzahead!“. Jos statistika: 15 000 klausytojų aplankė 40 koncertų, yra 35 scenos, 2750 profesionalių dalyvių, 969 kompanijos iš 57 šalių. „jazzahead!“ sudaro kelios dalys – pirmiausia paroda, kur savo nacionalinius stendus įrengė daugelis Europos šalių, Šiaurės Amerikos, Azijos atstovų, taip pat leidybinių kompanijų, žurnalų, agentūrų atstovybės. Ypač parodoje ryškios skandinavų, austrų, šveicarų erdvės, pirmą kartą nacionalinius stendus įrengė Rusijos džiazo atstovai, itin prašmatnus ir su užmoju Azerbaidžano stendas. Šių metų šalis partnerė buvo Šveicarija, todėl dėmesys jai ypatingas.

Tris vakarus skamba showcase (parodomosios programos) koncertai. Jie surikiuoti po šalies partnerės, Europos džiazo tinklo (European Jazz Network), užjūrio džiazo ir, žinoma, Vokietijos džiazo mugės vėliavomis. Kiekvieną projektą atrenka specialus žiuri. Trijų dienų panorama turtinga, joje – atradimai, naujienos ir jau žinomi vardai, tokie kaip Omeras Avitalis (JAV), „Minafric Orchestra“ (Italija), Trondheimo džiazo orkestras (Norvegija) ir kiti. Kitiems tai unikali proga prisistatyti koncentruotai profesionalų komandai ir galbūt atrasti kelius į naujus vandenis. Beje, į šią programą patekti nėra lengva. Yra tūkstančiai kandidatų, neretai sėkmė aplanko po penkerių ar daugiau metų. Šansus atsidurti šioje terpėje didina klubų programa, joje dalyvauja per tris dešimtis Brėmeno muzikos klubų, laikinų scenų. Bet svarbiausia – kasmet būti mugėje ir apie tai įvairiomis priemonėmis kalbėti.

Kamilė Rupeikaitė

Balandžio 27 d. Miunsteryje (Vokietija) Aukštojoje muzikos mokykloje (Musikhochchule) profesorius Reinbertas Eversas pirmą kartą atliko jam dedikuotą Anatolijaus Šenderovo kūrinį „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai. Profesorius R. Eversas gerai žinomas Lietuvoje – jis yra aktyvus lietuviškos ir Baltijos šalių muzikos propaguotojas, keletą metų buvo Kristupo vasaros festivalio kontekste vykusio Gitaros festivalio meno vadovas ir atlikėjas, pirmasis atliko A. Šenderovo Koncertą gitarai ir kameriniam orkestrui „Ir ištiesiau rankas – Miražas...“, kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru įrašė kompaktinę plokštelę.

Plačiau apie premjerą Miunsteryje papasakojo A. Šenderovas, ką tik sugrįžęs iš Vokietijos. „Prieš keletą metų profesorius Reinbertas Eversas buvo pakviestas dėstyti vasaros muzikos kursuose Italijoje, o Areco mieste su Toskanos kameriniu orkestru atliko mano Koncertą gitarai. Aš irgi buvau pakviestas į koncertą. Gyvenome fantastiškoje vietoje – Felcino Bianco, aukštai kalnuose, restauruotoje viduramžių pilaitėje. Kai tik atvažiavome, iškart išgirdau nepaprastą gamtos garsų derinį: pirmiausia – cikadų, egzotiškų paukščių, vėjo, tolimo bažnyčios varpų skambėjimo... Pagalvojau, kad, tikriausiai kada nors atsiras kūrinys, įkvėptas šių garsų ir vaizdų. Kai profesorius Eversas paprašė parašyti kūrinį, kurį jis atliktų iškilmingame koncerte, skirtame profesoriaus vardo suteikimo 40-mečiui (tuomet jis tapo pačiu jauniausiu – 28 metų muzikos profesoriumi Vokietijoje), iškart prisiminiau Felcino Bianco. Kūrinio „Felcino Bianco“ gitarai ir fonogramai žanrą įvardijau kaip garsovaizdį (soundscape). Fonogramoje skamba naturalūs cikadų, egzotiškų paukščių, varpų garsai, taip pat elektroniniai skambesiai, sudarantys erdvinę atmosferą. Koncertas buvo labai iškilmingas, klausytojų buvo pilnutėlė salė, profesorius atliko net penkis kūrinius, grojo jo esami ir buvę studentai. Renginys prasidėjo ir pasibaigė fragmentais iš mano Koncerto gitarai („Ir ištiesiau rankas – Miražas...“) vaizdo įrašų. Pats koncertas buvo pavadintas „Miražas: Gitara“. Kitą dieną aukštojoje muzikos mokykloje įvyko susitikimas su studentais. Jie domėjosi mano kūryba, klausė muzikos, kalbėjomės apie muzikos interpretavimą. Buvo labai šilta atmosfera“, – pasakoja kompozitorius.

Goda Marija Gužauskaitė

Elektroakustinės premjeros festivalyje „Jauna muzika“

Antrajame šiuolaikinės elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ koncerte skambėjo specialiai festivaliui sukurti jaunų lietuvių autorių opusai instrumentams ir elektronikai. Koncertas prasidėjo Mariaus Baranausko „Delta Cephei“ violončelei ir tamtamui. Kaip autorius teigia, kūrinyje atsispindi keturnarės žvaigždžių sistemos Cefeidės (Delta Cephei) struktūra: „fizikiniai dydžiai ir vizualinės inspiracijos virsta kūrinio forma, tembrais, ritmais bei kitais garsiniais elementais“. Ši apskaičiuota ir struktūruota kompozicija skambėjo lyg gyvas kosmoso organizmas. Jo klausantis apėmė ramybės ir begalybės pojūtis. Muzika tarsi nukėlė į bekraštę mirgančių žvaigždynų galaktiką. Toks efektas pasiektas autoriui kūrybiškai naudojant išplėstines atlikimo technikas, kurias puikiai perteikė profesionalūs muzikantai – Povilas Jacunskas (violončelė) ir Tomas Kulikauskas (perkusija). Kūrinys prasidėjo atskirais aiškios atakos garsais ir buvo plėtojamas plečiant sonorinį lauką, stiprinant dinamiką, tembriškai keičiant instrumentų skambesį iki ribinių forte, džeržgiančių violončelės perspaudimų. Tamtamas čia traktuojamas kaip savarankiškas instrumentas, galintis išgauti nuo subtilių tylių garsų iki tradicinio garsaus dūžio, kuris, beje, skambėjo tik kartą, kaip kulminacinis taškas. Kompozitoriaus atrasti subtilūs tembriniai deriniai, jų sąlyčio taškai dviem skirtingos prigimties instrumentams suteikė vienybės. Violončelės garsai priminė netoninius tamtamo triukšmus, o šis skirtingu stiprumu liečiamas, mušamas įvairaus kietumo lazdelėmis ar braižomas skambėjo gana tiksliais, beveik užčiuopiamo aukščio garsais. Valdomi tikrų meistrų, violončelė ir tamtamas sudarė darnią visumą. Visas kūrinys aiškiai perteikė akustines paieškas, pasižymėjo sonoristiniu skambesiu, erdviškumu, kurį pastiprino įgarsinimas. Kūrinys „Delta Cephei“ – tai muzika, leidžianti klausytojui panirti į save ir pajusti begalinę visatą, tarsi kosmose mirganti žvaigždė – atsitraukianti ir vėl priartėjanti prie klausytojo. Tai galėtų trukti amžinai, kaip ir žvaigždė „Cefeidė“, tyliai sauganti milijardų metų atmintį.

Tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ vadovą Rodrigo Calveyra kalbina Renata Dubinskaitė

Marco Scacchi vardas muzikos istorijoje asocijuojasi ne vien su jo, kaip puikaus XVII a. italų kompozitoriaus, sukurtais kūriniais, bet ir su metų metus trukusia teorinių traktatų „dvikova“, žinoma kaip „Scacchi – Sieferto kontroversija“. Scacchi dirbo kapelmeisteriu Vazų dvare Varšuvoje nuo 1628 m. iki 1649 m. 1643 m. jis parašė traktatą Cribrum musicum, kuriame kaltino vokiečių kilmės muzikantą Paulą Siefertą, taip pat dirbusį vargonininku Vazų dvare, komponavimo taisyklių neišmanymu. Cribrum musicum buvo atsakas į  konfliktą, įvykusį tarp Scacchi ir Sieferto, pastarajam išreiškus nuomonę, kad italų kompozitoriai yra tikri kontrapunkto nemokšos, tesugebantys kurti trivialias komedijas, barzellettas, arietes, bergamaskas ar pasakalijas.  Spėjama, kad Sieferto pasisakymai buvo išprovokuoti pavydo: jis kartu su Scacchi artimu draugu Kasparu Försteriu siekė gauti kapelmeisterio vietą Gdansko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, tačiau vieta atiteko Försteriui, kuriam, beje, Scacchi ir dedikavo savo žymųjį traktatą. Užvirusi kova buvo tokia arši ir aistringa, kad tęsėsi iki pat 1952 m. ir, nepaisant vietomis išties įžeidaus tono,  peraugo į kur kas bendresnius svarstymus, reflektuojančius tiek komponavimo teoriją, tiek to meto muzikinį lauką apskritai. Kontroversija Scacchi tapo akstinu teoriškai suformuluoti savo požiūrį į muziką ir išdėstyti įtakingą stilių klasifikaciją, kuria ilgą laiką rėmėsi vėlesni muzikos teoretikai. Tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, rekonstruojantis mūsų regiono senosios muzikos paveldą, negalėjo apeiti visame pasaulyje žinomo Scacchi ir Sieferto ginčo, nes jo veiksmas vyko būtent mūsų regione – abu muzikantai tarnavo Vazoms. Specialiai II-ajam tarptautiniam Scacchi festivaliui „Canto Fiorito“ parengta programa „Žymioji Scacchi ir Sieferto kontroversija: muzikinės lenktynės“, skambėsianti 2016 m. gegužės 5 d., 19 val., Valdovų rūmuose  –  tai tarsi šios muzikinės-teorinės dvikovos aktualizavimas –  klausytojams bus pristatyti abiejų kompozitorių kūriniai, kad jie patys galėtų pajusti jų skirtumus.