7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ieškojimai su daugtaškiais

Elektroakustinės premjeros festivalyje „Jauna muzika“

Goda Marija Gužauskaitė
Nr. 18 (1170), 2016-05-06
Muzika
 „ArtVio“, Vaidrius Smilinskas, Tomas Kulikauskas. T. Tereko nuotr.
„ArtVio“, Vaidrius Smilinskas, Tomas Kulikauskas. T. Tereko nuotr.

Antrajame šiuolaikinės elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ koncerte skambėjo specialiai festivaliui sukurti jaunų lietuvių autorių opusai instrumentams ir elektronikai. Koncertas prasidėjo Mariaus Baranausko „Delta Cephei“ violončelei ir tamtamui. Kaip autorius teigia, kūrinyje atsispindi keturnarės žvaigždžių sistemos Cefeidės (Delta Cephei) struktūra: „fizikiniai dydžiai ir vizualinės inspiracijos virsta kūrinio forma, tembrais, ritmais bei kitais garsiniais elementais“. Ši apskaičiuota ir struktūruota kompozicija skambėjo lyg gyvas kosmoso organizmas. Jo klausantis apėmė ramybės ir begalybės pojūtis. Muzika tarsi nukėlė į bekraštę mirgančių žvaigždynų galaktiką. Toks efektas pasiektas autoriui kūrybiškai naudojant išplėstines atlikimo technikas, kurias puikiai perteikė profesionalūs muzikantai – Povilas Jacunskas (violončelė) ir Tomas Kulikauskas (perkusija). Kūrinys prasidėjo atskirais aiškios atakos garsais ir buvo plėtojamas plečiant sonorinį lauką, stiprinant dinamiką, tembriškai keičiant instrumentų skambesį iki ribinių forte, džeržgiančių violončelės perspaudimų. Tamtamas čia traktuojamas kaip savarankiškas instrumentas, galintis išgauti nuo subtilių tylių garsų iki tradicinio garsaus dūžio, kuris, beje, skambėjo tik kartą, kaip kulminacinis taškas. Kompozitoriaus atrasti subtilūs tembriniai deriniai, jų sąlyčio taškai dviem skirtingos prigimties instrumentams suteikė vienybės. Violončelės garsai priminė netoninius tamtamo triukšmus, o šis skirtingu stiprumu liečiamas, mušamas įvairaus kietumo lazdelėmis ar braižomas skambėjo gana tiksliais, beveik užčiuopiamo aukščio garsais. Valdomi tikrų meistrų, violončelė ir tamtamas sudarė darnią visumą. Visas kūrinys aiškiai perteikė akustines paieškas, pasižymėjo sonoristiniu skambesiu, erdviškumu, kurį pastiprino įgarsinimas. Kūrinys „Delta Cephei“ – tai muzika, leidžianti klausytojui panirti į save ir pajusti begalinę visatą, tarsi kosmose mirganti žvaigždė – atsitraukianti ir vėl priartėjanti prie klausytojo. Tai galėtų trukti amžinai, kaip ir žvaigždė„Cefeidė, tyliai sauganti milijardų metų atmintį.

 

Asketiškos akustinio garso paieškos nuosekliai perėjo prie minimalistinės Juliaus Aglinsko kompozicijos intriguojančiu pavadinimu „...“ styginių kvartetui ir elektronikai. Tai muzika, perteikianti laiką, kuris lieka nepastebėtas: „Tarp įvykio ir esaties įsiterpę prisiminimai, tarp esaties ir tikslo – laukimas... Tarp objekto ir jo atspindžio veidrodyje – nematomas, bet juntamas laikas... “. Šis trumpas idėjos pristatymas puikiai atskleidžia nuskambėjusios muzikos estetiką. Minimalistiška, diatoniška, meditatyvi. Jos erdvę praplėtė kartu skambėjusi, subtiliai autoriaus valdoma elektronika. Kūrinį atliko netradiciškai, šonu į žiūrovus susodintas styginių kvartetas „ArtVio“ (Ingrida Rupaitė-Petrikienė, Kristijonas Venslovas, Tomas Petrikis ir Povilas Jacunskas): pirmasis smuikas priešais violončelę, antrasis – priešais altą. Šios dvi instrumentų poros per visą kūrinį viena kitą imitavo. Smuikų partijose vyravo diatoninės melodinės linijos, motyvai, o žemesnių tembrų – akompanuojantys ilgi garsai. Klausydamasi pagalvojau – ar instrumentai negalėtų kartais apsikeisti vaidmenimis, o kompozicinė medžiaga būti išdėstoma įvairiau ir kūrybiškiau? Norėtųsi palinkėti, kad šis daugtaškis būtų pratęstas dar vienu, o gal ir keliais sakiniais. Tačiau gal daugtaškis tam ir įrašytas?

 

Nuo abstraktaus daugtaškio buvo pereita prie labai aiškių, kiek puantilistiškų garsų, keistų tembrinių derinių, lakoniškų, struktūriškų sakinių. Tai – Dianos Čemerytės kūrinys „...Les essais c’est tout...“ mušamiesiems, styginių kvartetui ir elektronikai, įkvėptas šveicarų skulptoriaus Alberto Giacometti (1901–1966) darbų – ilgų, ištemptų, trapių, dažnai žingsniavimą įamžinančių figūrų. Opuso pradžioje ir pabaigoje girdėjome atlikėjų šnabždamus žodžius – kūrinio pavadinimo frazę, kuri išvertus reiškia „svarbiausia – išbandyti“. Kūrinys įdomus savitais sonoristiniais instrumentų deriniais: gergždžiantys, aštrūs styginių garsai, itin lėti vibrato ar glissando, perkusijos lazdelių trynimas vienos į kitą ir kt. Iš šių efektų sukomponuota muzika skambėjo raiškiai ir iliustratyviai. Perdėm lėti styginių instrumentų glissando priminė sinusoidinės bangos svyravimus, o šie savo ruožtu – miesto sirenas, aliarmus. Instinktyviai kilo asociacijos su pavojumi, savisauga, baime ir visais galimais grėsmių įsivaizdavimais. Lemtingi didžiojo būgno dūžiai dar sustiprino nerimastingą kūrinio nuotaiką. Aštrūs ir aiškūs styginių disonansai, šaižus grojimas prie atramėlės vaizduotėje kėlė karo, gaisro vaizdus. Tokią nuotaiką aštrino vis pasigirstanti mažosios tercijos intonacija, primindama pavojaus signalą, ir fantasmagoriškai skambantis plačios amplitudės styginių vibrato. Kūrinio viduryje iš garso kolonėlių pradėjo sklisti įrašas, kuriame girdėjome moters balsą, šnabždesius, polietileninio maišelio šiugždenimą. Reprizoje atlikėjai vėl tarė kūrinio pavadinimo frazę, vėl girdėjome tembrinius styginių ir perkusijos derinius. Nors kompozicija kupina pavienių sonoristinių efektų, jie puikiai sulipo į bendrą muzikinę visumą ir kūrinys tapo įtaigia idėjos „svarbiausia – išbandyti“ iliustracija. Kompozitorė pelnytai sulaukė publikos ovacijų.

 

Iš triukšmų koncerto programa pasuko prie tylos. „tylos“ mušamiesiems, styginiams, elektronikai ir vaizdo medžiagai – ketvirtoji vakaro premjera. Kompozitorius Albertas Navickas opusą skyrė savo močiutei, kuri šiemet švenčia 95-metį. Kūrinys „tylos“ – tai bandymas „įsiklausyti į ilgą gyvenimo patirtį turinčių žmonių pasaulį, kuriame dažniau vyrauja prisiminimų tyla nei kasdienybės garsai“, – teigia kompozitorius. Vaizdo medžiagoje (autoriai – Ilmė Vyšniauskaitė ir Albertas Navickas) matome Adele Drake – „Drake Music Project“ (drakemusic.org) įkūrėją ir asociacijos „Liquid Vibrations“ vadovę (liquidvibrations.org.uk). Kūrinio pradžioje iš sumontuotos vaizdo medžiagos negalime suprasti, ką ekrane sako senyvo amžiaus moteris. Garsai ir vaizdai nutrūksta, lieka tik pagautos momentinės mimikos. Po truputį iš sukarpytos filmuotos medžiagos grįžtama į pradinį videofilmo variantą, kuriame moters kalbėjimas sklandesnis, jau dėliojasi į sakinius. Sinchroniškai su ekrane rodoma medžiaga girdime trūkčiojančius styginių ir perkusijos motyvus, tarsi sukarpytas muzikines mintis. Garsai verbalizuojami, o kalba tampa lyg įvairiais instrumentų štrichais atliekamos trūkčiojančios frazės. Kalbos intonacijos kompozitoriaus jautriai pagaunamos ir partitūroje užrašomos sudėtingais ritmo ir aukščio piešiniais. Mintis, sakinys yra išskaidomi iki mažiausių detalių ir tampa kompozicine medžiaga. Muzikantai, kuriems visa tai tiksliai atlikti padeda per ausines siunčiamas su vaizdine medžiaga sinchronizuotas metronomo signalas, groja tas pačias kalbos intonacijas, tuo pačiu ritmu ir tempu, tik tarsi jau išverstas į muzikos kalbą – užrašytas natomis, trukmėmis ir aukščiais. Kūrinys intensyviai plėtojamas, kol galiausiai staiga sustingsta – vaizdas sustoja, tik styginiai lieka griežti tremolo. Šis sudėtingas opusas reikalauja kruopštaus atlikėjų pasiruošimo, profesionalumo ir tikslumo. Taip pat ir kompozitoriaus kantrybės, medžiagą dėliojant ir lipdant iš kalbos intonacijų. Ši kūrėjo naudojama technika be galo įdomi ir paveiki, ypač klausantis ir matant tokią sintezę pirmą kartą. Beje, 2015 m. šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“ turėjome progą išgirsti panašų kompozitoriaus opusą pavadinimu „Accidental“, dar paveikesnį ir vientisesnį.

 

Paskutinis vakaro kūrinys – Monikos Sokaitės „O Tu Illustrata“ mušamiesiems, styginių kvartetui, baritonui ir elektronikai. Kūrinį įkvėpė eilutės iš Dante’s Alighieri „Dieviškosios komedijos“. Nustebino, kad baritonas Vaidrius Smilinskas vienu metu turėjo ne tik dainuoti, bet ir groti metalofonu. Tačiau tokiam profesionaliam atlikėjui tai nebuvo sunku. Turiu pasakyti, kad šis opusas puikiai tiko koncerto pabaigai, nelyginant puikus desertas. „O Tu Illustrata“ pavadinčiau muzika, kurią atlikėjams gera groti, o klausytojams – klausytis. Kūrinys pasižymi melodingumu, darniais, tačiau nebanaliais sąskambiais ir puikia komunikacija su publika.

 

Elektroakustinių premjerų koncertas paliko vieną ryškiausių įspūdžių šių metų „Jaunos muzikos“ festivalio kontekste. Girdėjome puikių kompozicijų, visos buvo atliekamos pirmą kartą. Kūriniuose atsispindėjo dėmesys garsui, atlikėjui ir klausytojui. Jautėsi darnos paieškos, estetinis garso ir grožio pajautimas. Tiesa, profesionalumo pritrūko pristatant kūrinius (visuose koncertuose), dėl neaiškios dikcijos rėmėjų pavadinimus galėjome suprasti tik paskutiniame koncerte. Vis dėlto, kompozitorių ir atlikėjų dėka, išėjus iš premjerų koncerto, dar ilgai dvelkė šios muzikos aromatas, tvyrantis pavasarėjančioje vakaro prieblandoje.

 „ArtVio“, Vaidrius Smilinskas, Tomas Kulikauskas. T. Tereko nuotr.
„ArtVio“, Vaidrius Smilinskas, Tomas Kulikauskas. T. Tereko nuotr.
T. Tereko nuotr.
T. Tereko nuotr.